AŠ Ikona vmgonline

Viena pirmųjų maisto blogerių Simona: „Skaitytojos manė, kad „Mukatanas“ – tai romantiškas vaikinas“

Daugiau nei dešimt metų gyvuojantis tinklaraštis tai jau šis tas, tiesa? Kaip tik tiek gyvuoja „Mukatanas" jaukus maistui ir gyvenimui dedikuotas tinklaraštis gana keistu pavadinimu, kurį rašo 35-erių metų kaunietė Simona.



Jeigu sekate šį tinklaraštį, neabejotinai pajutote, kiek poezijos (taip!) yra kiekviename įraše ir net paprasčiausiame recepte. „Esu gavusi net keletą pakvietimų iš merginų nueiti į pasimatymą, nes tinklaraščio pavadinimas suklaidino ir jos manė, kad esu itin romantiškas vaikinas!", juokiasi Simona, kurios blogas jau iš pat pirmo žvilgsnio skiriasi nuo visų šiuolaikinių maisto tuo, kad pačios autorės nuotraukų jame beveik nėra!


Šiuolaikiniai blogeriai dažniausiai patys fotografuojasi su savo patiekalais, o Tavęs nėra nė vienoje nuotraukoje. Kodėl?

Geras klausimas, į kurį neturiu atsakymo.



„Mukatanas“ turbūt vienas pirmųjų tinklaraščių Lietuvoje. Kodėl kilo noras jį susikurti, turėti, rašyti?

Viskas prasidėjo 2009-ųjų rudenį, kai tvarkydama mokyklos laikų sąsiuvinius, tarp jų radau dienoraštį, kurio pirmame lape buvo surašytos mano svajonės. Viena jų – asmeninis tinklaraštis, kuris įkvėptų žmones džiaugtis ir mėgautis savo gyvenimu. Tą patį vakarą lietuviškoje platformoje „blogas.lt“ paskelbiau pirmąjį įrašą: „Gyvenimas – tas mažytis stebuklas“.


Kodėl dėmesio centre atsidūrė virtuvė ir maistas?

Pirma, todėl, kad man itin patinka maistas: jį ruošti, skanauti, apie jį skaityti, juo dalintis. Antra, niekaip negaliu atsieti dėmesingo dabarties įsisamoninimo, kasdieninių ritualų, švenčių, rūpinimosi artimaisiais bei kūrybos nuo maisto. Mane supantys žmonės dažnai švelniai pašiepia, kad gaminu ir valgau aš taip, lyg tai įprasmintų mano gyvenimą, lyg valgymas būtų menas. Didele dalimi jie teisūs – man maistas nėra tik kuras gyvybei palaikyti. Man tai neapsakomas džiaugsmas sielai ir meilės sau išraiška. Dalindamasi savo pamėgtais receptais, dalinuosi ne tik instrukcijomis, kaip ingredientus paversti valgiu, aš dalinuosi ir emocijomis, meile, gimusia kuriant, bandant, ragaujant.



Kiek tavo profesija susijusi su maistu?

Tiek, kad kuo sveikesnė ir laimingesnė esu, tuo geresni mano darbo rezultatai (Juokiasi). Esu kontrastų žmogus. Už poetiško ir kiek vėjavaikiško pavadinimo „Mukatanas“ slepiasi moteris, įgijusi finansų ir bankininkystės magistro laipsnį, dirbanti finansų įstaigoje atitikties ir duomenų apsaugos srityse.


Kokią žinutę norisi ištransliuoti tinklaraščio skaitytojams?

Nepaprastą dėkingumą už dar vieną gyvenimo dieną. Noriu, kad užsukantys į svečius pas „Mukataną", pajustų dabarties pilnatvę – net jei šiuo metu yra sudėtingose situacijose, o taip pat įkvėpimą ruošti maistą namuose. Noriu, kad tekstai ir maisto ruošimas skaitytojus paskatintų bent akimirkai stabtelėti, giliai įkvėpti, pajausti, kaip į jų plaučius įeina oras, ir patikėti, kiek daug visko jie gali sukurti, patirti sulig kiekvienu įkvėpimu. Pirmiausia, žinoma, meilę sau ir visatai. Mylinčiomis rankomis ir širdimi pagamintas maistas skleidžia gydančią ir puoselėjančią energiją.



Kas yra tas „Mukatanas“? Kodėl toks pavadinimas?

Dažnam smalsu, kas yra „Mukatanas” ir kodėl šis tinklaraštis neturi įprasto vardo. Iš tiesų niekas nežino, kodėl vos tik išmokusi kalbėti, pavadinau save Mukatanu ir kai kas nors kreipdavosi į mane vardu, atsakydavau, kad esu ne Simona, o Mukatanas. Prieš keletą metų sužinojau, kad Kenijoje yra Mukatano slėnis. Norėčiau nuvykti į tą nuošalų pasaulio kampelį su visada žaliomis džiunglėmis, šniokščiančiais kriokliais. Galbūt ištarčiau: „Kaip sava!". Iš svahilų kalbos išvertus „Mukatan“ reiškia „susitikimo vieta“.


Kaip Tau atrodo, kuo „Mukatanas“ skiriasi nuo kitų maisto blogų?

Jau pirmaisiais metais supratau, kad jis niekada nebus tik receptų šaltinis, nesivaikys madingų naujų dietų. Iki šiol siekiu kurti jaukią ir įkvepiančią erdvę, kurioje sutilptų ir receptų istorijos, ir patarimai, kad patiekalai tikrai pavyktų, ir asmeninio gyvenimo detalės, patyrimai. Kiekvienas receptas, kuriuo dalinuosi, yra išbandytas ne kartą ir ne du, paprastai sukurtas mano pačios arba artimųjų, draugų. Neskirstau maisto į sveiką ar nesveiką, atvirkščiai, skatinu eksperimentuoti, ragauti, saikingai mėgautis, pažinti kiek įmanoma įvairesnį maistą bei jo ruošimo būdus, atrasti tokius valgymo įpročius bei ritualus, kurie leidžia jaustis gerai.



Turbūt stebi ir kitus tinklaraštininkus: įdomu, kaip ši sritis keičiasi laikui bėgant?

Kai pradėjau „Mukataną”, maisto tinklaraščių misija buvo dalintis receptais ir patirtimi, o maisto fotografija ir stilistika nebuvo tokios svarbios. Apskritai, tinklaraščiai tais laikais nebuvo būdas pragyventi, pajamų šaltinis. Tai buvo tiesiog hobis, užrašai sau. Džiaugiuosi matydama, kaip viskas šioje srityje keičiasi, auga, plečiasi, gražėja, kaip vis daugiau žmonių ieško natūralių, naminių skonių, vartoja sezoninius, vietos produktus. Žinoma, augant priklausomybei nuo technologijų, socialinių tinklų, maisto tinklaraštininkams lengviau prarasti savo vertybes, tikrumą ir pasiduoti norui patikti, gauti kuo daugiau reklaminių užsakymų, surinkti kuo daugiau laikų.

Stebiu tuos tinklaraščius, kurie apie pasaulį pasakoja nepaprastai ir įtraukiančiai. Aš įsimyliu ausimis, t. y. istorijas, idėjas, žaidimus žodžiais, atviras ir tikras mintis. Tokie yra „Vaikai ir vanilė”, „Duonos ir žaidimų”, „Kokonas”.


Koks pats pats populiariausias „Mukatano” įrašas ir receptas?

Kalėdinis džiovintų vaisių pyragas, brandinamas bent mėnesį.


Kaip per „Mukatano” gyvavimo laiką keitėsi Tavo pačios skonis, stilius?

Ilgą laiką buvau vegetarė ir nors dabar nesu didelė mėsos valgytoja, bet „Mukatane“ atsirado nemažai receptų, kaip paruošti mėsą. Sumažinau cukraus kiekį, mano mityboje atsirado daugiau glitimo neturinčių produktų, visa tai atsispindi ir tinklaraštyje. Iš kitos pusės lygiai taip pat, kaip ir prieš dešimt metų, prieš pradėdama rašyti įrašą, užsiplikau arbatos, prisikraunu lėkštę kažko skanaus, tada susirangau tame namų kampe, kuris tą dieną įkvepia ir imu pasakoti atvira širdimi. Kiekvienas pasakojimas – vis dar tarsi kelionė, išsinėrimas iš per ankštos odos, toks pat intymus ir auginantis. Vienam gyvenimo etapui keičiant kitą, keičiasi ir „Mukatanas“, bet pagrindinė žinutė išlieka ta pati.

Iš kur tas toks pagarbus požiūris į maistą, gebėjimas taip gražiai apie jį kalbėti? Gal šeimos perduota?

Tikrai taip: mano romanas su maistu ir žodžiais užsimezgė dar vaikystėje. Užaugau kaime, kur seneliai ir tėvai patys augino gyvulius bei daržoves. Mano vaikystės namuose visada būdavo šviežio pieno ir kiaušinių, namie mušto sviesto ir separuotos grietinės, raugintų daržovių ir sūdytų grybų, o šaldyto maisto augant taip ir neteko paragauti. Iš tiesų ilgą laiką maistas man net nesisiejo su parduotuvėmis, o tik su namuose pagamintais/užaugintais ar miškuose surinktais produktais. Taigi, visai nenuostabu, kad mano pirmieji virtuvės paslapčių mokytojai buvo tėtis, mama ir močiutė, kurie gamino ne iš pareigos, o iš meilės. Ypač tėtis. Iš tiesų, pats vertingiausias dalykas, kurio jie mane išmokė, ir yra ne receptai (nors labai jais didžiuojuosi), bet požiūris į užburiančią ir paguodžiančią virtuvės magiją: kad ir ką gamintum, svarbu sudėti visą savo meilę ir atidumą bei jausti malonumą. O dėl gebėjimo žaisti žodžiais taip pat esu dėkinga močiutei, kuri mėgo kurti poeziją ir to mokė mane.


Neabejoju, kad namuose turi ypatingų su valgymu susijusių ritualų. Jeigu gali, pasidalink.

Viena iš paslapčių, padedančių man branginti gyvenimą, ir yra ritualai.

  • Rytinis kavos ruošimo ritualas „Moka“ kavos virduliuku yra mano mėgstamiausias būdas pradėti dieną. Kol maudausi po dušu, mano geresnioji pusė – Martynas, išverda po dvigubą espresso be cukraus ir po namus pasklinda išganingas aromatas. Kavą visada atneša į vonią, kur, ruošdamasi dienai, galiu ja mėgautis, kol itin karšta.

  • Auksinis pienas (ciberžolės latė) yra šaltų vėlyvo rudens ir žiemos vakarų ritualas.

  • Kiekvieną šeštadienį planuojame ateinančios savaitės meniu, o sekmadienį ruošiame maistą pirmoms trims dienoms. Žinoma, su muzika, pokalbiais, kartais ir vyno taure. Mums abiems svarbu, kad mūsų mityba būtų įvairi ir turtinga.

  • Kiekvieną rudenį aš ir Martynas kepame pyragą su obuoliais, moliūgu ir apelsinais. Tai pirmasis pyragas, kurį iškepėme kartu.


Ką dešimt metų gyvuojančio blogo autorė norėtų patarti pradedantiesiems tinklaraštininkams?

Nemeluosiu – tai sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko, investicijų, dėmesio ir pastangų, bet suteikiantis ne ką mažiau pasitenkinimo ir laimės. Visada stenkis būti „čia“ ir „dabar“ – taip nepritrūksi įkvėpimo ir idėjų savo kūrybai. Tyrinėk pasaulį ir nepamiršk juo žavėtis. Pasakok apie jį tokį, kokį matai pro savo, o ne kitų „akinius“.




Ačiū už pokalbį.





Asmeninio archyvo nuotr.

ATGAL

PASIDALINTI

© 2020 vmgonline

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg