Žinomai tinklaraštininkei ir knygos autorei Simona Burbaitei vėlyvieji pusryčiai tapo savaitgalio ritualu, todėl ji tikrai žino, kur ieškoti skaniausių pusryčių visame Vilniuje. Ne išimtis ir kavos barai, į kuriuos pokalbiui tinklaraštininkė kviečiasi žinomus asmenis. Jų kavą mėgstanti Simona išvardijo netgi devynis.
Įkvepiančius žmones kvieti pasikalbėti prie puodelio kavos, vėliau apie juos galima perskaityti tavo tinklaraštyje. Kaip renkiesi vietas – ar einate į tavo mėgstamus kavos barus Vilniuje, ar kartu su pašnekovu pasirenkate jums patogią lokaciją?
Pirmiausia visada paklausiu pašnekovo, ar jis turi savo mėgstamą vietą. Jei atsakymas neigiamas – vietą susitikimui parenku aš pagal savo skonį. Būna smagu, kai žmogus mano siūlomoje vietoje dar nėra buvęs – dažnai sulaukiu komentaro: „Juk tu tikriausiai žinai geriausias Vilniaus vietas.“ Čia ir vėl renkuosi stilingas vietas, tokias kaip „Huracán Coffee“, „Kava ir gėlės“, „Strange Love“, „Daily Poison“, „Backstage Café“, „Elska Coffee“, „Gėlių gatvės keramika“, „Italala Caffè“ ar naujai atrastą „Cofmos“.
„Backstage Café“. Valerijos Stonytės nuotr.
Esi minėjusi, kad Vilniuje lėtaisiais pusryčiais dažniausiai mėgaujiesi restorane „Stebuklai“, desertinėje „Atostogos“. Galbūt atradai naujas vietas ir patiekalus? Ar pusryčiauji namuose?
Jau beveik tapo tradicija šeštadienį arba sekmadienį brunch’inti su draugais. Džiaugiuosi, kad Vilniuje vis atsiranda puikių vietų! Stengiuosi jas aplankyti, o vėliau – pasidalyti su savo sekėjais rekomendacijomis. Savo tinklaraštyje visada pasidaliju savo atradimais – tiek vietomis, tiek receptais. Šiuo metu mano mylimiausios vietos – „Daily Poison“, „Rosehip Bistro“, „Backstage Café“, „Elska Coffee“, „Holy Donut“, „Sugamour“, „Cafe Montmartre“, „Atostogos“.
O jei jau gaminu pusryčius namuose, dažniausiai tai būna mano mylimiausi bananiniai blyniukai su graikišku jogurtu, medumi ir žemės riešutų sviestu – juos labai lengva pagaminti ir jie fantastiškai skanūs.
Kalėdų dvasia jau artinasi, tačiau taip pat artėja ir šaltasis metų laikotarpis. Kokie geriausi receptai ir priemonės kovojant su peršalimu?
Manau, geriausias receptas, koks tik gali būti – aktyvus gyvenimo būdas, subalansuota mityba, poilsis ir geros emocijos. Esu įsitikinusi, kad daugeliu gyvenimo atvejų mes privalome būti patys sau gydytojai ir patarėjai. Turime taip išmanyti savo organizmo funkcijas, kad sugebėtume patys pašalinti ligų ir negalavimų priežastis. Kiekvienas turi jausti, ko reikia jo organizmui ir kūnui. Kiekvienas turi pats atsirinkti, kas tinka, o kas ne.
Ar mėgsti stebinti savo artimuosius valgomomis dovanomis? Pavyzdžiui, dovanoti įvairias granolas, riešutų ir džiovintų vaisių rinkinius, kavas? Galbūt pati mėgsti tokių dovanų sulaukti iš kitų?
Jei dovanoju valgomas dovanas, juk dovana – nebūtinai brangus daiktas, dažniausiai tai būna mano gaminti sveikuoliški sausainiai, pyragai ar tortai. Vienas iš favoritų – Kalėdų brownie. Iš tiesų, kasmet stengiuosi artimiesiems dovanoti emocijas ir skonius.
Trumpai sugrįžkime į mokyklos laikus. Ar buvai išranki maistui, kai buvai mokinė, ar mėgdavai beveik viską?
Iki 14 metų buvau guvus ir savimi pasitikintis vaikas. Kaip ir visi – valgydavau, kas skanu ir kas patinka. Kaip ir visus – tėvai ir seneliai labai lepino ir mylėjo. Tik tada staiga kažkas nutiko ir aš ėmiau greitai stambėti. Tuo metu man, paauglei, tai buvo žiauri realybė, su kuria nežinojau, kaip kovoti. Aš niekada nesvėriau 120 kg. Ir nesakau, kad buvau stora ar negraži. Bet jaučiausi labai blogai. Ne kiek fiziškai – labiausiai dvasiškai. Tai mane pastūmėjo į drastiškus eksperimentus su maistu ir savo kūnu. Badavau, laikiausi įvairių dietų – atvirai pasakius, mokyklinio maisto net nelabai ir prisimenu, nes arba nieko nevalgydavau mokykloje, arba tai, ką pati atsinešdavau – riešutų ar kokį vaisių. Kol supratau ir sau pripažinau, kad einu neteisingu keliu, spėjau baigti ir mokyklą.
Paskutinis klausimas, dėl kurio prisiminsi savo mėgstamiausius patiekalus. Ką suvalgytum prieš pasaulio pabaigą?
O, visiškai netikėtas klausimas! Tai tikrai būtų mamos arba mano tėčio gamintas maistas – mamos virti balandėliai, keptas varškės apkepas, tėčio ruoštas plovas arba keptas karpis. Dar neatsisakyčiau tėčio pririnktų baravykų, keptų su grietine, sviestu ir svogūnais. Ir tikriausiai, kadangi jau pasaulio pabaiga, tai ir saiką pamirščiau. Suvalgyčiau viską ir soti pasitikčiau mirtį.
