Rauginimas Lietuvoje, nors yra vienas seniausių konservavimo būdų, dažniausiai apsiribodavo rūgpieniu, agurkais, gira ir kopūstais. Na, dar kartais burokėliais ir pomidorais. Todėl Ievos Šidlaitės veikla „Slėnyje“ sudomino mane nuo pat to momento, kai apie tai išgirdau – rauginimo pamokos, degustacijos, renginiai, pažintinės išvykos į gamtą.
„Slėnyje“ jums tenka rengti degustacijas ir net maitinti nemažai žmonių. Kaip vystėsi jūsų santykis su maisto gaminimu?
Šiuo metu degustacijas darau tik per rauginimo ar laukinių augalų pažinimo pamokas, nieko nemaitinu, išskyrus savo šeimą. O mano santykis su maistu – niekada nesakiau, kad maisto gaminimas mano hobis ar aistra. Bet jis yra – kaip dantų valymas, kaip vonia ir tualetas, kaip miegas – kasdienis dalykas, kai pati jau nepastebi, kad gamini.
Kas jums labiausiai patinka – pasakoti, mokyti apie supančią gamtą, augalus ar rodyti, gaminti maistą? Teorija ar praktika? Iš kur jūs pati semiatės žinių?
Man patinka mokyti – apie valgomus augalus, apie rauginimą, apie senovinio lietuviško maisto gaminimą. Net dabar, kai nuėjau dirbti į restoraną rinkti valgomų laukinių augalų, pagrindinė priežastis buvo tai, kad reikės mokyti, ką iš jų daryti, kaip su tais augalais elgdavosi lietuviai senovėje. Visų tų dalykų neatskirsi teorijos nuo praktikos, šių dalykų išmokyti galima tik rodant. Mokau ir savo sukurtose grupėse feisbuke: „Rauginimas (fermentacija)“ – apie rauginimą, „Laukinis maistas“ – apie valgomus laukinius augalus. Mokau rašydama knygas.
Ir pati visą laiką mokausi – kai atsikeliu 5 valandą, kol vaikai miega, skaitau ir ieškau informacijos apie rauginimą ir laukinius augalus, kas šiose sferose vyksta visame pasaulyje, ką daro žmonės savo virtuvėse ir restoranuose įvairiose pasaulio šalyse ir Lietuvoje. Užsisakinėju rimtas knygas be paveikslėlių. Einu į pievas su žinynais (mano telefonas vis dar su mygtukais ir be interneto, tai turiu daugiau laiko pavartyti žinynus suradusi nežinomą augalą).
Šarūnės Zurbos nuotr.
Kaip jūs susidomėjote rauginimu? Kuo rauginimas jus patraukė?
Rauginimu pradėjau domėtis prieš 8–9 metus, kai užraugiau savo duonos raugą, iki šiol kepu tik su juo. Vėliau atsirado jogurtas, daržovės, giros, midus ir t. t. Dauguma žmonių, kuriuos „užveža“ rauginimas, sako, kad tai labai azartiškas užsiėmimas. Gal todėl, kad, kaip ir kiti azartiniai žaidimai, rauginimas kartais yra nenuspėjamas, tačiau viską apimantis. Juk mes tik paruošiame tinkamą terpę, o tada kiti – bakterijos ir mielės – mums duoda rezultatą. Kartu supranti, kad rauginimas – tai visur esantis procesas, mus siejantis su aplinka, sezonais, mūsų istorija. Tam tikros rūšies mielės ir bakterijos gyvena mumyse nuo neatmenamų laikų, jos yra mūsų gyvenamoje aplinkoje – ore, ant laukinių augalų, dirvožemyje, per daugybę metų mes esame sudarę su jomis labai svarbius ryšius, kurie tik dabar yra intensyviai tiriami mokslininkų. Gal tos mielės pačios skatina domėtis jomis – niekad negali žinoti…
Ką jums įdomiausia rauginti, ar būna visai netikėtų rezultatų?
Viskas įdomu, neturiu vieno mylimiausio rauginio, ir, aišku, būna netikėtų rezultatų – tai išbėga, tai iššauna, tai labai skaniai pavyksta, tai supelija. Netikėtas rezultatas buvo, kai ruošiausi virti rabarbarų uogienę, supjausčiau rabarbarus, užpyliau cukrumi ir pamiršau savaitei (mes turime 3 vaikus, iš kurių vienas tuo metu buvo pusės metų, svečių namus, pradėtą rašyti knygą ir kalną reikalaujančių dėmesio rauginių – ne tik rabarbarus pamirštu). Po savaitės pamačiau uždengtą puodą, prisiminiau ir su baime, ką rasiu, atidariusi pamačiau labai skanius raugintus rabarbarus.
Šarūnės Zurbos nuotr.
Šarūnės Zurbos nuotr.
Ar jūsų gyvenimas kažkaip pasikeitė įsileidus į gyvenimą rauginimą? Ar gali rauginimas pakeisti žmogaus mąstymą, požiūrį į gyvenimą?
Besirūpindama rauginiais numarinau visas kambarines gėles, išskyrus alijošių, vaškuolę ir kaktusus… Rauginimas tikrai keičia žmogaus mąstymą – po truputį pradedi suprasti, kad esi tik viena iš gamtos dalelių, ką bedarytum, esi susijęs ir priklausomas nuo daugybės tave supančių organizmų, suvoki, kad net tu esi ne tik tu, o tik vienas iš tave sudarančių organizmų, tavo savijauta, nuotaika, ciklai priklauso nuo tų organizmų savijautos. Mokslas pripažino, kad žmogus yra ne vienas organizmas, o organizmų visuma. Ir kad ne viskas nuo tavęs priklauso, nes yra daug padarėlių, kurie turi savo nuomonę ir tavo gyvenimą gali pakreipti visai kita linkme. Ir dar tai, kiek mes priklausome nuo savo įprastos aplinkos ir vietinio maisto – nes esame sudarę šimtamečius ryšius su tuo, kas mus supa. Gal dabartinis žmonių mobilumas, kelionės po visą pasaulį, atvežtinis maistas irgi prisideda prie ligų gausos?
