Akordeono žvaigždė Martynas Levickis pasakoja apie gurmaniškus pomėgius, ištikimybę bulvių traškučiams, vėlyvų vakarienių tradicijas ir vietas visame pasaulyje, kur paragavo ir labai skanaus maisto, ir tokio, kurį prisiminus iki dabar prapuola apetitas.
Ar laikaisi dienos režimo, mitybos taisyklių?
Taisyklės neegzistuoja, nes mano gyvenime nėra rutinos. Tai neleidžia susikurti sveiko raciono, bet šiuo metu yra taip, kaip yra.
Be ko neįsivaizduoji savo ryto?
Be kavos dienos pradėti negaliu. Geriu ją be pieno, be cukraus, juodą, stiprią. O pusryčiai – labai įvairiai. Kartais išvis jų nenoriu. Juk koncertų programa baigiasi labai vėlai, po kurios dar noriu valgyti, ir ryte nespėju išalkti. Bet jei sveikuoliškai užbaigiu dieną, tada ryte valgyti noriu. Ir tai yra arba košė, arba kažkas kiaušiniško.
O kur pietauji?
Dažniausiai – ne namie. Kadangi keliauju daug, neturiu nuolatinių restoranų, kuriuose lankausi. Iš kitos pusės, kartojasi miestai, kuriuose jau atradau mėgstamas vietas, kuriose tikrai skanu. Pavyzdžiui, Berlyne visada keliauju į vakarus, kur Šarlotenburgo rajone įsikūrusiame restorane valgau spagečius su triufeliais. Londone patinka „Caravan“ tinklui priklausantys restoranai – modernių „tapas“ vietos, kur taip pat yra gardžių picų ir labai skani kava. Dauguma mano susitikimų vyksta ten.
Kokie gastronominiai atradimai siejasi su Paryžiumi?
Šiame mieste, Monmarto rajone, prieš dvejus metus pirmą kartą paragavau austrių. Žinojau, kad man patiks, bet vis nebuvo tinkamų progų išbandyti.
O Vilniuje?
Maitinimo įstaigoje man patinka visuma. Turi būti geras ne tik maistas, bet ir aplinka, aptarnavimas. Todėl Vilniuje nueinu į „Ti‘ana“ (dėl puikaus jautienos tartaro), taip pat – „Bizzare“, „Blue Lotus“ restoranus.
Ką keisto ragavai egzotiškuose kraštuose?
Turiu net vaizdo įrašą iš Honkongo, kur valgiau kinišką sriubą su… viskuo. Visomis vištos dalimis, tarp kurių – ir kojytės. Mane nokautavo kitas vakaras Honkonge, kai su savo drauge kine nuėjome į restoraną, užsisakėme daug įvairių dalykų, tarp kurių buvo ir gana skani sriuba. Kol pamačiau, kad joje plaukiojo jūrų agurkas – glitus neaiškios spalvos pailgas dalykas. Užtenka į jį pažvelgti, kad netektum apetito.
Kaip su vakariene? Ar ji tau svarbi?
Prieš koncertus dažniausiai nelabai norisi prisivalgyti, o va po jų, dešimtą vakaro, yra du keliai. Arba esi tokiame mieste, kur viskas dar dirba ir gali eiti valgyti į kavinę ar restoraną, arba tokiame mieste, kur viskas uždaryta ir turi suktis iš padėties ir tada lauki nežinomybės. Štai praėjusiais metais turėjau mėnesio trukmės turą Kinijoje, šešiolikoje skirtingų miestų. Jie milijoniniai, bet vakare viskas užsidaro, net viešbutyje ne visada gausi, ko užkąsti. Truputį net badavau.
O ar esi smaližius?
Ne. Aš geriau suvalgysiu dešros gabalą nei saldainį. Iš kitos pusės, turiu silpnybę bulvių traškučiams. Jų pakelį turiu su savimi persirengimo kambaryje ir prieš koncertus. Kola ir „čipsų“ pakelis – tai mano „survival kit“, išgelbėjantis labai labai išalkus.
Ką gamintum, jei kokia svarbia proga susirinktų draugai?
Mėgstu kepti avienos kulšį šventėms, taip pat paruoščiau burokėlių karpčą su mirkytais anakardžių riešutais. Tik receptų neišduosiu, nes mano visi receptai yra improvizacija. Naudojuosi tik tam tikra instrukcijos baze, o daugiau – improvizuoju. Turiu nemažai maisto gaminimo knygų, būna, ir žurnale aptikęs gerą receptą, jį išsiplėšiu (juokiasi).
Esi gurmanas?
Tikrai galiu pasakyti, kad esu gurmanas, bet lygiai taip pat galiu pasiimti saliamio gabaliuką ir su malonumu jį kramtyti.
