Jei tik namuose yra internetas, apie Naglį Bierancą, dar geriau žinomą kaip Naglimantą, nebūti girdėjus turbūt neįmanoma. Ir štai visuomet nuotaikinga ir žodžio kišenėje neieškanti žvaigždė tapo aštuntuoju „Skonio iššūkio“ dalyviu. Paprašėme Naglimanto atskleisti savo mėgstamiausias vietas Vilniuje, išduoti didžiausią maisto silpnybę, o taip pat paaiškinti, kodėl kalbantis antrą valandą dienos, jis vis dar buvo nevalgęs.
Įsivaizduokite, kad esate negyvenamoje saloje. Be kokio vieno ar kelių produktų negalėtumėte gyventi?
Pirma mintis – be kiaušinių. Manau, tikrai norėčiau ar tai virtų, ar keptų, o gal omleto.
Mėgstamiausia šalies virtuvė?
Man tikrai labai patinka indiškas maistas, ypatingai kariai, taip pat tailandietiška virtuvė. Turiu paminėti ir itališką maistą. Iš esmės turiu mėgstamų virtuvių, bet neužsiciklinu, stengiuosi valgyti kiek tik galima įvairiau. Tikrai labai mėgstu ragauti ir išbandyti naujus skonius – pavyzdžiui, jeigu keliauju, tai būtinai stengiuosi užsisakyti vietinių patiekalų.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Ar turite maisto silpnybių? Galbūt tai greitas maistas, o gal saldumynai?
Kalbant apie saldumynus, tai namuose turiu jų visą didžiulį stalčių, ir saldumynai jame niekada nesibaigia – tiesiog retai juos valgau. Man jie nėra būtinybė, ir net kai išalkstu, negalėčiau kaip kiti užkimšti skrandžio tortu ar sausainiais. Saldumą mėgstu nebent jau po pagrindinio dienos maisto kaip desertą. Bet ir tai ne visuomet…
O štai greitam maistui silpnybę turiu, būna užsinoriu ir kebabo, ir burgerio. Nors, aišku, dabar burgeriuose mėsa dažniausiai tikrai gera, tai man jie yra toks pusiau greitas maistas. Bet nepiknaudžiauju.
Užtat patiekalas, kurio tikrai esu fanas, yra silkė. Jei nueinu kur nors pavalgyti, ir matau, kad ta vieta turi silkės, tai dažniausiai tikrai noriu jos užsisakyti ir paragauti. Silkė man tikrai labai patinka.
Ką šiandien valgėte paskutinį kartą?
Žinokit, šiandien dar kol kas nieko nevalgiau! Esu iš tų žmonių, kurie dienos niekada nepradeda su maistu. Nebent būna atostogos, ir kai būnu viešbutyje, o draugai eina pusryčių, tai, na, einu kartu. Bet iš esmės neturiu įpročio, pusryčiai man nėra būtinybė. Pirmą kartą dienoje valgau kartais jau ir gerokai po pietų, į vakarą.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Jūs ir virtuvė – kiek tai suderinama?
Virtuvėje daug tikrai nesisuku, dažnai užsisakau į namus arba valgau mieste. Nors negaliu sakyti, kad namie visiškai nieko neturiu – turiu daug šaldytų produktų, kurie yra greitai paruošiami. Stovėti porą valandų prie puodų visgi ne man, man gaila gaišti tiek laiko tik dėl savęs. Bet jeigu, tarkime, žinau, kad užsuks draugai, tai prie puodų atsistoju. Gal ir negaliu girtis kažkokiais kulinariniais šedevrais, bet, manau, nesu ir visiškai beviltiškas.
Firminio recepto kaip tokio neturiu, bet tikrai esu gavęs pagyrų, kad gaminu labai skanų čili troškinį. Paslapčių, kaip jį darau, neturiu, receptą tiesiog iš kažkur nusižiūrėjau, bet štai kartu su daug pomidorų dedu ir daug grietinėlės – man patinka, kai troškinys gaunasi šviesiai oranžinis. Ir dar mano čili visada gaunasi aštrus – aštrų maistą mėgstu, tai ir į troškinį dedu daug čili pipirų.
Kokių maisto rekomendacijų turėtumėte skaitytojams? Nesvarbu, Vilniuje ar kur kitur Lietuvoje.
„Užupio picerija“ ir „Piano Piano“ turi tikrai labai skanias lazanijas, išskirčiau būtent ne picas, o lazanijas. Jei kalbant apie indišką maistą, rekomenduočiau nueiti į „Sue’s Indian Raja“, ten tikrai labai skanu. O kažkas visiškai nerealaus yra „Cozy“ varškėčiai, būna net ir į namus jų užsisakiau.
