Gimtadienio vakarienė pas geriausią pasaulio šefą

Naujausias spektaklis, kurį mačiau, prasidėjo Kopenhgoje ant šaligatvio, prie milžiniškų Pragaro vartus primenančių durų, kurioms staiga atsivėrus patekau į performansą tamsiame kambaryje ir tapau jo dalyviu. Tada – vėl staiga ir netikėtai – pakilo uždanga ir aš patekau didelę salę-dirbtuves, kuriose komanda, apsiginklavusi pincetais ir kitais į juvelyro darbo įrankius panašiais dalykais kūrė pasitikimo užkandžius. 

Vėliau prabangiais laiptais buvau palydėtas į pagrindinę salę. Visą laiką jaučiausi spektaklio, kurio siužeto nežinau, dalimi. 

Bet apie viską – nuo pradžių. 

Asmeninio archyvo nuotraukos

Esu skonių ieškotojas, gurmaniškų kelionių keliautojas ir žmogus, kuris ne tik tiki, bet ir žino, kad nieko nėra neįmanomo. 

Kokia tikimybė gauti vietą vakarienei restorane, kurio waitinglist’e – daugiau nei milijonas laukiančiųjų (rezervacija – tik internetu) ? Dauguma turbūt numotų ranka, bet tik ne aš. Savo knygoje KŪRYBINGUMO JĖGA ne kartą pabrėžiau, kad visada gauni tai, ko nori, tačiau su sąlyga – garsiai svajok ir daryk. 

Taigi, savo 41 gimtadienį švenčiau restorane, į kurį patekti yra tikras stebuklas, tačiau tai, kokį stebuklą patiri ten patekęs, žodžiais beveik nenusakoma. 

Gastronominė opera. Maisto ir teatro sintezė. Psichodelinė kelionė. Pojūčių perkrova. Multisensorinė patirtis. Kulinarinė juvelyrika. Filmas, kuriame esi. Gyvenimą keičianti patirtis. Virš suvokimo ribų. 

Taip ir visaip kitaip bandoma apibūdinti 2019 metais atidarytą, vieną geidžiamiausių fine dining ir brangiausią restoraną Europoje – Kopenhagoje esantį  „Alchemist”. Buvusioje laivų statykloje įsikūrusiam 2000 kvadratinių metrų restoranui ir 102 žmonių komandai vadovauja pasaulyje geriausias virtuvės šefas (oficialiai) Rasmus’as Munk’as, kuris vos per metus nuo restorano atidarymo uždirbo dvi „Michelin” žvaigždutes ir 2024 metų „The World’s 50 Best Restaurants“ reitinge yra 5 vietoje. 

Tikėkis to, ko nesitiki. Toks intro „Alchemist” instagramo profilyje yra ir lakoniškas ir kartu labai iškalbingas. Aš dar pridėčiau, kad tai yra vieta, kurioje pameti visas koordinates: ir erdvės, ir laiko, ir savo vidinės ašies su visais savo pojūčiais. Toks visiškas siurrealizmas. 

Kasmet aplankau bent kelis restoranus iš kasmet atnaujinamo „The World’s 50 Best Restaurants“ sąrašo. Ir tai yra pirma (!) ir kol kas vienintelė vieta, kur man patiko – buvo skanus – absoliučiai kiekvienas patiekalas, kas eksperimentiniuose restoranuose (koks, be abejonės, yra ir „Alchemist” ) yra gana reta, nes dėl koncepto, idėjos ar vizualinės išraiškos dažnai aukojamas skonis. Rasmus’as absoliučiai viską – idėją, vaizdą, skonį – išpildo 150 proc. 

Tiesa, „Alchemist” vakarienės meniu  – ne 50 patiekalų, o 50 „impresions” – įspūdžių, patirčių, kurių išgyvenimas trunka 5-6 valandas. Vakarienė vyksta tik 52 svečiams ir tik keturis kartus per savaitę – nuo antradienio iki ketvirtadienio – skirtingose prabangiai įrengtose erdvėse be jokios dienos šviesos: nuo bibliotekos stilistikos lounge baro, erdvės su 15 metrų aukščio bokštu iki didžiulės valgomojo salės su planetariumo tipo kupolu, kuris yra lyg vienas išgaubtas ekranas, rodantis vakarienės temai ir kiekvienam patiekalui akomponuojančius – valgytojų širdis smarkiau plakti verčiančius – vaizdus. 

Nė vienas Rasmus’o kurtas patiekalas nėra tik patiekalas. Tai yra idėja, pareiškimas, istorija, kurią trumpai pristato patiekalą atnešęs padavėjas.

Maisto kritikai pastebi – ir aš jiems pritariu – kad tai nėra vieta silpnų nervų žmonėms. Holistinė Munko vakarienė nėra tik apie skonį – į vieną „impression” šefas sujungia ir maistą, ir meną, ir teatrą, ir mokslą, ir garsą, ir aštrius socialinius klausimus, kuriuos atlaiko, deja, ne visi. 

Pavyzdžiui, impresija, pavadinimu Food for Thought, kurią padavėjas atneša silikoniniame pliko vyro galvos muliaže. Su chirurgiška precizika jis nukelia kaukolės viršų, o ten tavęs laukia be paliovos pulsuojantys (lyg būtų gyvi) vyšnių želės ir sūdytų, virtų, aeruotų avies smegenų putėsiai su triufeliais, dekoruoti traškia šaltyje džiovinta avies smegenų riekele! Viena maisto kritikė labai taikliai aprašė savo sumišimą: “...ir tada buvau palikta tyliai simuliuoto kanibalizmo akimirkai…” Tai patiekalas, kuriuo atkreipiamas dėmesys į maisto švaistymo problemą visame pasaulyje: avies smegenėlės dažniausiai yra išmetamos, nors galėtų būti suvalgytos. 

Arba štai impresija Eight Layers of Life – mažytė širdies formos saldi kompozicija, kuri simbolizuoja organų donorystę: vienas donoras gali išgelbėti iki aštuonių žmonių. Perpjovus desertą išsilieja “kraujas” – skysta želė, kurios spalva ir tekstūra labai realistinės. Tikrai reikia drąsos, kad išdrįstum imti į burną, tačiau jeigu išdrįsti, esi apdovanojimas kosminiu malonumu: 

Tai vyšnių putėsiai, iš kurių išteka tiršta hibiskų, Muskovado cukraus ir elnienos kraujo masė. 

Skanaus…

Taip, toks yra „Alchemist”. Jeigu perlipsi per save, įveiksi supykinimo refleksą ir pasibjaurėjimo jausmą, tai bus geriausia, ką iki šiol ragavai. Būna, kad valgytojai atsistoja ir išeina. 

Kita vertus, kiekviena svečių grupelė vakarienės metu turi savo kuratorių, komandos žmogų, kuris visos vakarienės metu akylai svečio stebi reakcijas ir jo poreikius ir, reikalui esant, reaguoja pasiūlydamas, pavyzdžiui, ne kraujo, o aviečių ledus… Apskritai, personalas yra išskirtinai profesionalus – čia  dirba labai šilti, labai rūpestingi ir visiškai nepasikėlę savo srities genijai. Jautiesi lyg pas draugus.

Taigi, aš išdrįsau ragauti viską ir jaučiuosi patyręs ilgą, transformuojančią kulinarinę euforiją, iš kurios dar nesugrįžau. 

Turėjau galimybę susitikti ir su pačiu Rasmus’u. Jis labai mielas ir šiltas žmogus, mudu bičiulišku tonu aptarėme galimus ben„Alchemist”drus projektus. Nieko nežadu, bet… laukite  tęsinio, nes nieko nėra neįmanomo. 

---

Vaizdo įrašą iš restorano „Alchemist” žiūrėkite mano instagrame čia

---