Darbas visame pasaulyje garsių šefų restoranuose, įvertintuose „Michelin“ žvaigždėmis, ir 14 užsienyje praleistų metų, po kurių Gerdvilas Žalys sugrįžo į Lietuvą. Kai pernai rudenį paaiškėjo, kad nuo šiol jo kurtų patiekalų bus galima paragauti apsilankius „Relais & Châteaux Stikliai Hotel“ restorane, kilo nemenkas sujudimas.
Visiems buvo smalsu, kodėl jis sugrįžo. Dabar, prabėgus beveik pusmečiui, susitikome su Gerdvilu pasišnekėti ne tik apie šį karjeros posūkį.
Paskutinė vieta, kurioje jis dirbo prieš sugrįždamas į Lietuvą, buvo Paryžiuje esantis vieno garsiausių pasaulyje šefo Joëlio Robuchono restoranas „L’Atelier de Joël Robuchon Saint-Germain“. Lietuvis prisimena prancūzų legendos žodžius, kuriuos išgirdo pranešęs apie savo sprendimą: „Jis pasakė, kad tai labai gražu, labai kilnu, bet labai kvaila. Ir palinkėjo man sėkmės.“
Nors žymiojo šefo jau nebėra, dirbdamas pas jį Gerdvilas išmoko svarbiausias pamokas, kurios lieka visam gyvenimui. „Ar Robuchonas buvo griežtas? Taip. Ar jis kartais pakeldavo balsą? Taip. Ar jo šefai pakeldavo balsą? Taip. Ar jie mus spausdavo iki maksimumo? Taip, jie tai darė. Bet kartu jie davė patį svarbiausią dalyką – išmokė jausti, matyti, mąstyti ir išmokė to, ko gali išmokyti nedaugelis – mylėti.“
Tik per šiuos potyrius, pašnekovo teigimu, galima suprasti haute cuisine esmę. „Tai yra gyvenimo ekspresija. Turi keliauti, matyti, pažinti žmones, turi įsimylėti, likti sudaužyta širdimi. Prisimenu, Paryžiuje buvo viena savaitė, kai praradau darbą, merginą, neturėjau pinigų, nežinojau, kaip rasti kitą darbą. Tai buvo antradienis. O penktadienį jau sėdėjau ir valgiau austres su Paryžiaus elitu. Tokios patirtys tave labai pakeičia, tu supranti, kad nėra nieko neįmanomo“, – pasakoja šefas.
Paklaustas, ar pasiilgsta Paryžiaus, kuriame sukaupė tiek jo požiūrį suformavusių patirčių, Gerdvilas šypteli. „Iš Paryžiaus laikų ilgiuosi kavos. Atsikeli sekmadienį ryte, tau nereikia į darbą. Nusileidi į gatvę, tuomet užsuki į kavinę, į kurią visada eini. Pasisveikini su savininku, kuris dirba ir padavėju, o tuomet mėgaujiesi savo rytine kava. Tai nuostabus jausmas, kurio Lietuvoje kol kas nėra. Kodėl? Nes jį patirti gali tik Paryžiuje“, – apie miesto magiją kalba šefas.
Vis dėlto nepanašu, kad jis gailėtųsi savo sprendimo. Sako besidžiaugiantis, kad yra ir daugiau šefų, kurie, nors ir turėjo galimybę siekti aukštumų svetur, sugrįžo: „Visada yra šiokia tokia konkurencija. Paryžiuje visi konkuruoja, Stokholme visi konkuruoja, bet reikia prisiminti – mes visi kažkur esame susitikę jaunystėje ir niekada nepamirštame, kas kam išgelbėjo užpakalį vieną ar kitą akimirką. Ta brolybė yra, todėl konkurencija nėra piktybinė, ji stumia visus į priekį. Manau, ir Lietuvoje viskas juda į gerą, tiesiog reikia nebijoti būti atviresniems, nes tik kartu galim kažką pasiekti.“
Gerdvilo pozityvumas atsispindi ir jo mintyse apie Lietuvos perspektyvas užsitarnauti „Michelin“ žvaigždę. Vis dėlto pašnekovas šios daugelio šefų siekiamybės nesureikšmina: „Lietuva dėl to netaps nemirtinga. Šefas, gavęs žvaigždę, taip pat neišgeria jaunystės eliksyro ir netampa amžinai jaunas. Tai tiesiog yra darbas, tai yra profesionalumo pažymėjimas. Jis ateis su laiku, kai mes subręsim. Svarbiausia negalvoti, kad „Michelin“ žvaigždė yra svarbiausia.“
Pats Gerdvilas sako labiausiai siekiantis kurti gerovę. Ir kaip šefas, ir kaip žmogus: „Jei tai padarai, įgyvendini savo gyvenimo tikslą, padarai pasaulį šiek tiek gražesnį. Gal skamba keistai, bet manau, kad tai yra pagrindinis dalykas. Kai pradėjau taip žiūrėti, išsilaisvinau nuo „Michelin“ ir visų kitų gidų. Tai ne taurė. Svarbiausia sukurti gerovę žmonėms aplink save ir gerovę sau, dirbti komandoje, būti laimingiems ir, kaip filme „Šefas“ sakė Žanas Reno – be meilės esame niekas.“
