Gelminės Glemžaitės vardas pastaruoju metu linksniuojamas itin dažnai. Bandydama tiek teatro, tiek kino vaidmenis, aktorė pernai pelnė Sidabrinę gervę už geriausią antraplanį moters vaidmenį filme „Šventasis“, o naujausias jos darbas – daug žiūrovų simpatijų spėjęs sulaukti filmas „Išgyventi vasarą“. VMGonline.lt kalbėjosi su Gelmine apie dvi įdomiausias temas: kiną ir maistą.
Tai kuo gi maitinasi aktoriai? Ar pavyksta išlaikyti reguliarų maitinimosi režimą? Ir kaip įprastai tenka valgyti būnant filmavimo aikštelėje?
Asmeniškai mano mityba labai priklauso nuo to, kur būtent tam tikru gyvenimo etapu dirbu. Kadangi aktoriaus, ypač laisvai samdomo, kokia aš ir esu, darbas ir jo tempas yra labai nepastovus, tai bent mityboje bandau išlaikyti tam tikrą balansą. Kiek pastebėjau, geriausiai pavyksta „teisingai“ ir reguliariai maitintis tada, kai darbuose būna ramesnis ir laisvesnis etapas. Tada ir labiau galvoju ką valgau, ir pati gaminuosi maistą, nes tam būna daugiau laiko, noro ir jėgų. O kai užgriūna daug darbų vienu metu, tai pasimiršta visi principai, režimai ir „teisinga“ mityba.
Filmavimo aikštelėse, tiek kino, tiek serialų, dažniausiai aktorių maitinimu būna pasirūpinta. Aišku, tada jau nebelabai gali rinktis ką valgyti, bet džiaugiesi, kad apskritai gauni pavalgyti laiku ir nemiršti iš bado. Nors yra tekę turėti ir labai malonių patirčių, kur visa filmavimo komanda pietų laukdavom kaip šventės, nes maistas būdavo labai skanus ir įvairus. O, tarkim, repetuojant spektaklį ar važinėjant su gastrolėmis po Lietuvą, tai jau savo maitinimu rūpinies pats kaip pavyksta. Tenka ir degalinėse nesąmones valgyti, ir kavinėse ar restoranuose, ir užsisakinėt tą pačią picą. O jei pavyksta bent kartą į mėnesį pasiimt maisto iš namų, tai jautiesi didžiausias sveikuolis pasaulyje.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar, pradėjus intensyviau sieti karjerą su vaidyba, teko kaip nors pakeisti valgymo įpročius?
Nežinau kiek mano mitybai ar jos pokyčiams įtakos turėjo būtent aktoriaus profesija, o kiek tiesiog gyvenimiška patirtis ar santykis su savimi, savo sveikata ir kūnu. Ką pastebėjau bėgant metams, tai kad kuo toliau, tuo labiau darosi svarbu, ką „dedu į save“. Ir maistas tikrai yra sritis, kuriai man negaila pinigų ir nesinori kažko sutaupyti. Aišku, tai susiję ir su finansine padėtimi, bet jei studijų metais būdavo gaila pinigų kokybiškam maistui, tai dabar geriau jau pagailiu pinigų drabužiams, „šmutkėms“ ir kitokioms nesąmonėms. Vis labiau jaučiu, kiek daug maistas daro įtakos savijautai, fizinei formai, sveikatai ir net psichologinei būsenai. O visi šitie faktoriai mano darbe yra labai svarbūs. Čia, žinoma, kalbu ir apie tai, kad kokybiškas ir reguliarus maitinimasis tiesiog yra viena iš rūpesčio ir atidumo sau bei savo savijautai sudedamųjų dalių.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar turite kokių nors mėgstamų filmų, kurie būtų susiję su maistu, kulinarija?
Man maistas ir kulinarija apskritai yra labai įdomi sritis. Ir labai mėgstu žiūrėti tiek vaidybinius, tiek dokumentinius filmus šia tema. Labai patiko „Netflix“ dokumentinis serialas „Chef’s Table“, kuris yra tikrai ne tik apie maistą, bet ir apie įkvėpimą bei kūrybą apskritai. Taip pat kiekvienais metais labai laukiu „Kino pavasario“ kulinarinių filmų programos. Šiais metais taip ir nepavyko pamatyti, bet esu įsitikinus, kad man būtų labai patikęs dokumentinis filmas „Chef Flynn“, tai rekomenduoju jį net pati nemačius. Ryškiau įstrigęs dar vienas „Kino pavasaryje“ matytas taip pat dokumentinis filmas „Bugs“, kuris vėlgi kalba ne tik apie maistą, bet apie kur kas globalesnius dalykus. Iš vaidybinių filmų turbūt vienas mėgstamiausių yra „Julie & Julia“, kuriame ir mano labai mylimos aktorės Meryl Streep ir Amy Adams yra tiesiog nuostabios. Žinoma, negaliu nepaminėti vieno mėgstamiausių savo animacinių filmukų „Ratatouille“.
Kiek pati mėgstate suktis virtuvėje? Ar dažnai eksperimentuojate, stebinate draugus, šeimos narius? Iš kur semiatės įkvėpimo?
Maistą gaminti ir eksperimentuoti virtuvėje tikrai labai mėgstu, ypač kai turiu tam laiko. Tikrai neapsimetinėju pasaulinio lygio kulinare, ir kasdien, ypač, jei gaminuosi maistą tik sau, paprasčiausiai tingiu ir nematau prasmės gamintis kažkokių supersudėtingų ar „mandrų“ patiekalų. Man maistas ir jo ragavimas, naujų skonių atradimas yra savotiška bendravimo forma, ar net meilės išraiška, todėl labiausiai norisi gaminti sudėtingus ar daug laiko atimančius patiekalus, kai žinau, kad bus kas juos įvertina. Šitoje srityje tikrai esu mažasis narcizas, ir man labai širdį glosto, kai draugai ir artimi žmonės džiaugiasi ir giria maistą, kurį pagaminu. O įkvėpimo semiuosi iš visur – kulinarinių knygų, laidų, interneto tinklaraštininkų ir pan. Kartais mėgstu aklai sekti receptu, o kartais iš atminties pabandyti atkurti kažkokį patikusį skonį. Per tuos savo eksperimentus ir improvizacijas pasitaiko ir nesėkmių, kur pats stebiesi kokią nesąmonę primakalavai, bet kas nieko nedaro, tas ir neklysta.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pakalbėkime apie (ne)mėgstamiausius dalykus: kurį patiekalą valgytumėte kasdien, o kurio jūsų valgyti nepriverstų? Ir kaip dėl maisto produktų – turbūt yra tokių, kuriuos visuomet rastume jūsų šaldytuve, ir tokių, kurių niekuomet neaptiktumėm?
Šiaip nesu labai išranki valgytoja, nors vaikystėje buvo labai daug dalykų, kurių nekęsdavau, bet išaugau tai. Net jei įtariu, kad kažkas man gali būti neskanu, vis tiek nebijau paragauti, nes galiu maloniai nustebti. Tiesą sakant, mane net šiek tiek erzina žmonės, kategoriškai kažko nevalgantys, garsiai apie tai rėkiantys ir brukantys kitiems savo nuomonę. Arba žmonės, įsitikinę, kad tam tikri (dažniausiai egzotiški) patiekalai yra nesąmonė, nors net nėra jų ragavę. Pati tokio patiekalo, kurį galėčiau valgyti kasdien neturiu, nes apskritai nemėgstu rutinos, ir per daug mėgstu maistą, jo įvairovę, naujus skonius ir derinius. Nors labiau mėgstu daržoves, sriubas, jūros gėrybes nei tarkim kotletus su bulvėm ar cepelinus, bet tikrai nespjaunu ir į juos. Gal vienintelis patiekalas, kurio nuoširdžiai nesuprantu ir nemėgstu yra šaltiena. Bet jei kažkam patinka, tikrai nebėgsiu rėkdama iš kambario, jei prie manęs ją valgys. Gal net pati paragausiu. O mano šaldytuvo turinys priklauso nuo to, ką ketinu gaminti, ir kuo tuo metu gyvenu. Kartais gali būt tuščias, o kartais pilnas keistų maisto produktų. Mažai tikėtina ten būtų rasti nebent kokią kiaulės koją ar vėdarų krūvą.
Kokie maisto atradimai jus yra ištikę kelionių metu? Gal turite mylimiausią šalies virtuvę arba patiekalą? Ar yra tekę ragauti kažką itin keisto ir neįprasto?
Man labai patinka keliauti, o keliaujant ragauti, ir susipažinti su vietiniu maistu ir kultūra yra turbūt tiek pat svarbu, kaip ir pamatyti privalomus lankytinus objektus. Tikrai žinau, kad atsakymas labai standartinis, bet širdis turbūt labiausiai linksta prie tailandietiškos virtuvės, nors ir Balyje būnant maistas paliko didelį įspūdį. Japonijoje neteko lankytis, bet šiaip japonų virtuvę labai mėgstu. Ir apskritai visų šalių virtuvėse tikrai surasčiau sau ką nors labai skanaus ar įdomaus. Turbūt keisčiausius ir egzotiškiausius patiekalus teko ragauti būnant Pietų Korėjoje, kur kartais valgydavom dalykus, kurių nei pavadinimų, nei kilmės nežinau. Pradedant nežinomais augalais ir daržovėm, baigiant jūros gyventojais, kurių nesu mačius anksčiau. Bet kažko ypatingai šlykštaus ar pribloškiančio ragauti neteko. Turėjau galimybę paragauti gyvą aštuonkojį, arba šunienos, bet negalėjau ir nenorėjau perlipt per save.
Skaitytojai tikrai lauktų jūsų rekomendacijų dėl mėgstamiausių vietų: Vilniuje, Kaune ar kur kitur Lietuvoje. Galbūt kažkuriame restorane gaunate geriausius mėainius, o kurio nors visą meniu apskritai dievinate?
Iš maisto vietų Vilniuje visada patikdavo ir patinka „Briusly“ ir panašios „asian fusion“ vietos , taip pat labai patinka „Downtown Food hall & Kino deli“ konceptas. Kai gali pasirinkti maistą iš skirtingų šalių virtuvių ir negana to jį suvalgyti kino teatre – žiauriai faina idėja ir, mano galva, tobulas derinys. Ir dar negaliu nepaminėti, kad seniai žaviuosi šefu Deivydu Praspaliausku bei labai mėgstu restoranus, kuriuose jis yra dirbęs ar dirba. Man apskritai maisto degustavimas ar maisto ir vyno derinimas, kiti panašūs dalykai yra didžiausia pramoga, už tai turbūt labiausiai rekomenduojama vieta būtų D. Praspaliausko „Amandus“ ir jame vykstančios degustacinės vakarienės. Nes vien pamatyti žmogų, taip mylintį savo darbą įkvepia, jau nekalbant apie tai, kad visa vakarienė ten man labiau primena spektaklį nei tiesiog pavalgymą. Išeini ne tik pavalgęs, bet ir kažko daugiau pasisėmęs.
