Tikriausiai situacija, kai negalite apsispręsti, kur ir ką norėtumėte valgyti, pažįstama daugeliui. Galbūt tokiu atveju mielai leistumėte, kad šią sunkią naštą nuo jūsų pečių nuimtų restorano virtuvėje šeimininkaujantis šefas? Tuomet jums patiktų japonų sumanytos „omakase“ tipo vakarienės. Apie jas mums pasakoja buvęs Japonijos ambasados Lietuvoje šefas ir keramikos meistras Taku Imaizumi.
Taku Imaizumi asmeninio archyvo nuotr.
Kaip atsirado „omakase“ koncepcija ir ką šis žodis reiškia?
Manau, kad „omakase“ šaknys slypi „kaiseki“ virtuvėje. Ši virtuvė kilo iš japonų tradicijos arbatos gėrimo ceremonijų metu patiekti skirtingus patiekalus viename padėkle. Na, o „omakase“ reiškia „patikėti“. Tai tokio tipo vakarienė, kai nėra viešai paskelbto meniu, tad svečias nežino, kokių patiekalų skanaus. Atsižvelgdamas į tai, kokie yra šviežiausi ir gardžiausi tos dienos ingredientai, viską nusprendžia virtuvės šefas. Vadinasi, svečias turi visiškai juo pasikliauti.
Kokiuose restoranuose siūloma „omakase“?
Įvairiuose – nuo sušių restoranų iki kitų japoniško maisto vietų, taip pat yra restoranų, kur tokio tipo vakarienės metu ragausite prancūzų, italų ar kitų virtuvių patiekalų. Beje, skirtinguose restoranuose gali būti ir skirtingi „omakase“ tipai. Kai kuriose vakarienėse yra nustatytas patiekalų skaičius. Tokiu atveju svečias priima visą šefo paruoštą meniu, jį išragauja ir taip tarsi priima jo svetingumą. Kitu atveju bet kuriuo vakarienės metu svečias gali pasakyti „ačiū, gana“. Tai labiau kasdieniškas, laisvesnis valgymo stilius, kai neįsipareigoji suvalgyti visko, ką paruošė šefas.
Taku Imaizumi asmeninio archyvo nuotr.
Ar Japonijoje populiaru rinktis tokio tipo vakarienę?
„Omakase“ kultūra Japonijoje išties paplitusi, įvairiausių tokią vakarienę siūlančių restoranų ypač gausu Tokijuje. Jų tiek daug, kad tikrai sunku įsivaizduoti. Nors tokio tipo vakarienę nori išbandyti ir nemažai turistų, vis tik jos populiaresnės tarp vietinių. Ko gero, turistams jos šiek tiek per brangios.
Sakote, kad tokios vakarienės – nepigus malonumas. Ar svečias, pasirinkęs „omakase“, žino, kiek tokia vakarienė jam kainuos, ar visgi kainų limito tokiais atvejais numatyti neįmanoma?
Aukšto lygio „omakase“ sušių restoranuose kainų lubų gali ir nebūti. Juose neretai nėra ir jokio meniu. Pavyzdžiui, Tokijuje japoniškos virtuvės vakarienė, prilygstanti „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų, gali svyruoti nuo 150 iki 300 dolerių (130–260 Eur), prancūzų ir italų virtuvės patiekalų vakarienė – nuo 80 iki 150 dolerių (70–130 Eur).
Koks jūsų asmeninis požiūris į „omakase“?
Pastaruoju metu man atrodo, kad tokias vakarienes siūlančios vietos siekia sau didesnės naudos. Vis dėlto, atsisakius įprasto meniu ir sumažinus pasirinkimo galimybes, galima išvengti nepanaudotų ingredientų švaistymo. Asmeniškai per daug nesimpatizuoju šiai tradicijai, nes viskas priklauso nuo šefo, tai yra jo šansas pasireikšti, o aš manau, kad visgi svarbiausias turėtų būti svečias ir jo norai.
