Metai iš metų Velykos yra viena didžiausių mūsų švenčių. Kasmet nuklojame stalus įvairiais
patiekalais: tradiciniais, moderniais ar naujai sukurtais. O kaip Velykų stalas atrodė seniau?
Kaip jas švęsdavo anksčiau?
Kulinarinio paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius
Rimvydas Laužikas papasakojo apie tradicinį lietuvių Velykų stalą ir kuo skiriasi dabartiniai mūsų šventiniai patiekalai. Kulinarinio pavaledo tyrinėtojas atskleidė, kokie kiaušinių marginimo būdai buvo populiariausi, kuo skyrėsi valstiečių ir dvaro gyventojų velykinis stalas. Bei kokie patiekalai – be margučių – ant Velykų stalų Lietuvoje buvo
patys populiariausi.
Ką reikėtų žinoti apie anksčiau vyravusius Velykų papročius?
Visų pirma Velykos yra krikščioniška šventė, kuri pas mus atkeliavo su krikščionybe, bet
kaip ir daugelis reiškinių, niekas neatsiranda tuščioje vietoje. Dalis atributų, kurie atsiranda ant
stalo, yra perimti iš vietinių papročių ir pritaikyti šventei vienu ar kitu pavidalu.
Pagrindinis Velykų stalo atributas yra margutis. Jis būdingas tik šiai šventei ir atkeliavo iš senų laikų. Jeigu stebėtume senas fotografijas ir norėtume atpažinti, kurios šventės tai stalas, margučio buvimas būtų vienareikšmiška nuoroda į Velykas.
Kitas svarbus Velykų atributas yra daug ir įvairių pyragų. Pagal juos galima atskirti ir skirtingus socialinius sluoksnius. Mažiau turtingi namai kepdavo nepilno grūdo miltų pyragas (kitaip vadinamą bulka), kurioje bus sviesto, kiaušinių, mielių, jis bus kildintas, galbūt papuoštas. O jeigu kalbėtume apie vidurinę ar aukštesnę klasę XIX ar XX a. pirmoje pusėje labai
būdingas dalykas buvo velykinės bobos, kurios savo forma primindavo moters su sijonu siluetą. Jos galėdavo būti labai aukštos, rašoma, kad net olekties aukščio (nuo pirštų galų iki alkūnės linkio). Tokie pyragai reikalavo labai daug gebėjimų juos pagaminti.
Kaip su Velykų stalu susijęs šakotis?
Šakotis yra viena iš bobos formų. XIX a. jis dar buvo vadinamas bobele nuo iešmo arba bapka nuo iešmo, nes gaminimui buvo panaudojamas specifinis kepimo būdas. Ir praktiškai iki Antrojo
pasaulinio karo tai yra būtinas Velykų stalo ingredientas, tik sovietmečiu šakotis labiau įsitvirtino kaip vestuvių valgis.
Kokie gėrimai būdavo dedami ant Velykų stalo?
Tai priklausė nuo namų turtingumo. Velykos yra šventė, o gira yra toks nealkoholinis fermentuotas gėrimas, kuris nėra kažkoks gurmaniškas ar išskirtinis dalykas. Jis
vartojamas tiesiog vietoj vandens, užsigerti. Žinoma, nuo socialinio sluoksnio priklausė jos
stiprumas. Turtingesniuose namuose, kurie galėjo sau leisti daugiau, suaugusieji pasivaišindavo ir vyno taure. Vaikai gerdavo girą be laipsnių.
Kai kur dar yra išlikusi tradicija iš sviesto pagaminti avinėlį ir jį dėti ant stalo. Iš kur ši
tradicija ir ar reikėtų taip daryti?
Avinėlis yra Kristaus simbolis, kadangi mes prisimename Kristaus auką, o avinėlis buvo
aukojamas. Reikėtų įsivaizduoti pavasarį, sviesto trūkumą ant stalo. O šventėms jau buvo galima nusilipdyti ir visą avinėlį. Tai rodė meistriškumą, nes ne kiekvienas gali jį nulipdyti, taip pat prabangą ir Kristaus atsiminimą.
Avieną yra būdinga Velykų stalui, nes tai tam tikra užuomina į tikėjimą. Maisto produktų pasirinkimas gana dažnai siejosi su krikščioniška simbolika.
Visą laidą apie Velykų stalą žiūrėkite čia
