Europos pilno kontakto kyokushin karatė suaugusiųjų čempionės ir pasaulio kyokushin karatė suaugusiųjų čempionato vicečempionės, geriausios Kauno sportininkės titulą pernai pelniusios Ingos Mikštaitės firminio smūgio bijo viso pasaulio karatistai.
Ir nors kaudamasi su pasaulio stipriausiais Inga nepameta, cituojame: „Šalto kaip ledas proto", tačiau susitikus su spurgomis, blynais ir pyragėliais, pasak sportininkės, to proto nedaug belieka...
VMGonline.lt komanda kyštelėjo galvą į čempionės šaldytuvą, valgomąjį ir kitus reikalus.
Kaip prasideda Tavo diena? Kavos puodeliu ar mankšta?
Įprasta darbo diena prasideda kaip ir visų mirtingųjų: jeigu spėju, ryte išgeriu puodelį kavos, jei ne – lekiu į darbą ir tada, kai turiu laisvą minutėlę, su kolega draugiškai pasimėgaujame kavos puodeliu ir kokiu nors užkanduku arba be jo.
Mankšta tikrai lieka kitame plane.
Ką valgai pusryčiams?
Jei tai yra viena iš pasiruošimo ciklo varžyboms dienų, stengiuosi laikytis ne tik treniruočių plano, bet ir mitybos režimo. Na, bent jau likus mėnesiui iki varžybų, jeigu anksčiau nepavyksta jo griežtai laikytis. Dažniausiai mano pusryčiai yra keptas kiaušinis su raugintais agurkais ir rugine duona arba dar lengvesnis variantas – tai iš vakaro užmerkti grikiai ir, žinoma, puodelis kavos. Tai lengviausi ir greičiausi pusryčiai, kad nereikėtų labai anksti keltis.
O ką visą likusią dieną valgo čempionai?
Čempionai valgo viską, tik tiek, kad mitybą koreguoja sportinis sezonas. Jeigu tai atsigavimo po varžybų etapas, tai racionas labai įvairus ir tikrai nesveikuoliškas, nes juk yra toks žodelis – NUSIPELNEI! Bet kai ruošiuosi rimtiems startams, stengiuosi valgyti pagal planą – labai tiksliai ir be jokių nukrypimų į šalį. Tai yra 3 rimti valgymai per dieną ir keli lengvi užkandukai tarpuose. Aišku, viskas dar priklauso ir nuo to, ar metu svorį, ir kiek jo turiu numesti, ar tik reikia palaikyti esamą. Trumpai tariant, jeigu viskas pagal planą ir protingai laiku pradedu mesti svorį, tada ir valgau normaliai, o jeigu ne, gali tekti ir porą savaitėlių „pasėdėti“ ir tik „ant“ baltymų, o tada jau saugokitės visi aplinkui, nes nuotaikos be angliavandenių tikrai ne pačios geriausios!
Kodėl reikia mesti svorį?
Yra tam tikros svorio kategorijos, į kurias turi tilpti varžybų dieną. Štai dabar turiu numesti apie 4 kg. Po visų operacijų ir periodo be sporto svorio prieaugis yra gana didelis, todėl ir numesti jį nėra lengva. Bet, kaip sakoma, lengvas kelias – ne mūsų kelias!
Sakoma, jeigu nori valgyti sveikai, klausk sportininko patarimo, kaip tai daryti. Ar tai iš tikrųjų tiesa?
Gal ir tiesa. Žinių mes turime daug, tikrai žinome, ką, kaip ir kada valgyti. Ir patarti šiuo klausimu galėtume nemažai. Tik dažniausiai praktikoje pačiam sportininkui tas žinias yra gana sudėtinga sau pritaikyti – savikontrolės reikia nemažai!
Esi kaunietė. Mėgstamiausia Tavo vieta pasimėgauti maistu mieste?
Taip, esu grynakraujė kaunietė. Pastaruoju metu dažniausiai lankausi „Momo grill", „Sugamour" . Tobulas maistas!
Ar pati mėgsti gaminti? Koks yra firminis tavo patiekalas? Ir prašytume recepto.
Šitas klausimas tikrai ne tuo adresu. Namie būnu tikrai mažai ir dažniausiai tik vakarais. Tai pati gaminti nelabai turiu laiko, gal ir nelabai man to reikia. Todėl ir firminio recepto nebus. Nebent tai galėtų būti paprasta kogel mogel kiaušinienė iš vaikystės laikų. Reikia tiesiog išplakti kiaušinį, supilti į keptuvę ir kepti tokią kiaušinių „košę". Gaunasi labai purus patiekalas.
Tavo maisto nuodėmė?
Viskas, kas iš miltų: blynai, bandelės, spurgos. Tai, kas tikrai ne sportininkui. Nors ir sportininkui kartais galima pasimėgauti šiais malonumais, tik, žinoma, tą reikia daryti „su protu“. Kita vertus, tokiais momentais jo nelabai būna...
Kaip maistas padeda siekti rezultatų sporte? Gal yra kažkas, ką būtinai (rituališkai) suvalgai prieš svarbias varžybas?
Maisto racionas yra labai svarbus sportininkams. Nuo jo kokybės priklauso savijauta, atsigavimas po krūvių ir jis gana glaudžiai susijęs su sportiniais rezultatais.
Ritualo prieš varžybas neturiu. Bet iš vakaro stengiuosi suvalgyti angliavandenių, o varžybų rytą lengvai įprastai papusryčiauti. Per varžybas dažniausiai nevalgau, nebent kokį bananą, angliavandenių batonėlį ar sportinį gėrimą.
Kaip varžybų metu maitinami sportininkai?
Mūsų federacija labai organizuotai ir atsakingai rūpinasi mūsų dienotvarke ir maitinimusi išvykose. Dažniausiai pusryčius valgome viešbutyje, pietus ir vakarienes valgome arba viešbutyje, arba visi kartu einame pavalgyti į miestą. Dažniausiai renkamės patiekalą iš mėsos, makaronus, sriubas. Yra tokių sportininkų, kurie po ilgo svorio metimo, kad atsistatytų, valgo ir burgerius ar picas. Kiekvienas turi savų mitybos ypatumų.
Ką manai apie įvairias mitybos madas – veganizmą, žaliavalgystę. Ar yra profesionalų sportininkų kurie yra, pvz., žaliavalgiai?
Aš asmeniškai nepažįstų tokių sportininkų. Nesu nei „prieš“, nei „už“ tokius dalykus. Kiekvienas renkamės tai, kas geriausia ir priimtiniausia. Svarbiausia, kad tai nekenktų sveikatai ir siekiamiems rezultatams.
Kaip atrodo tavo įprastas dienos meniu?
Kuo paprasčiau, tuo geriau. Ryte – kiaušinis arba košė. Pietums – balta žuvis arba kalakutiena su daržovėmis. Vakare – varškėtukai, varškė, jogurtas. Pieno produktai – mano vieni mėgstamiausių.
Esi išmaišiusi kone visą pasaulį. Kur buvo skaniausia pavalgyti ir ką?
Nesu mėgėja išbandyti naujus maistus. Šiuo klausimu esu gal konservatyvi. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą nuvykau į Japoniją, tai iki varžybų visą savaitę valgiau tik ryžius, o po varžybų –saldainius.
Turbūt didžiausią įspūdį maisto kokybės ir skonio atžvilgiu paliko Gruzija. Visi tie virtinukai, kačepuriai, duonos, šviežio ėriuko šašlykai... Tobula! Ir namų gamybos vynas ten labai skanus. Bet čia – ne spaudai!
Kaip ir kada pirmą kartą atradai karatė?
Tai buvo taip seniai, kad jau net reikia gerai pagalvoti. Pirmą kartą į karatė treniruotę atėjau 1994 m. Ir aš vis dar čia! Ilgokai užtrukau.
O atradau visai paprastai. Tais laikais neturėjome kompiuterių ir telefonų, tai bėgdavome į lauką žaisti krepšinio. Tai vieną dieną viso kiemo vaikai ir visi kartu nuėjome pažiūrėti, kas yra tas „karatė“. Tai vieniems užteko pažiūrėti, kitiems šiek tiek pabandyti, o man taip prilipo, kad tapo gyvenimo dalimi. Tokia ir istorija.
Ačiū už pokalbį.
Asmeninio archyvo ir Algimanto Barzdžiaus nuotr.
