AŠ Ikona vmgonline

Pusryčiai su kunigu Vaidu Vaišvilu: ar reikėtų pasimelsti prieš valgį?

Žmonės jį vadina maištinguoju kunigu. Sportuoja, parūko, valgyti gaminasi pats, o per Kūčias parapijiečius nusiveda į... restoraną. Tačiau Druskininkų Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas kun. Vaidas Vaišvilas sako, kad tiesiog gyvena savo gyvenimą paprastą kaip ir mūsų visų. Šis pokalbis apie labai paprastus dalykus.




Kunige Vaidai, ar jums svarbu pusryčiauti? Gal kur kas svarbesnė yra vakarienė?

Kai pradėjau sportuoti, išmokau ir reguliariai maitintis. Už tai, žinoma, esu dėkingas treneriams, kuriuos sutikau: kad jie tikri, normalūs treneriai, o ne apsišaukėliai. Žino, ko moko, jų patirtis yra ne trys mėnesiai sporto salėje ir dozė chemijos, bet daug darbo ir atitinkamų studijų. Sakyčiau, pradėjau kitaip žiūrėti į mitybą. Seniau buvo gerai taip, kaip yra: spėjau pavalgiau, nespėjau vakare pavalgysiu. Taip būti negali ir toks gyvenimo ritmas yra žalingas. Žmogus nualina save, išbalansuoja organizmo ritmą.

Todėl pabudus pusryčiai yra svarbu.


Kokie yra tradiciniai kunigo Vaido pusryčiai?

Mano pusryčiai paprasti. Įprastai tai būna stiklinė vandens, baltyminis pusryčių kokteilis arba natūralūs, be jokių saldiklių, dribsniai, kiaušinienė arba baltyminiai pusryčių blyneliai. Žinoma, ir espreso kava, ją visada geriu.


Įprasta, kad kunigas turi šeimininkėlę, kuri jam ruošia maistą. Jūs maistą ruošiatės pats: kodėl?

Dažnai paklausia, kodėl aš be šeimininkės, bet man jos nereikia. Ką ji man darys? Kambarį sugebu susitvarkyti pats, išsiskalbti taip pat pats galiu, man net būtų nepatogu, jeigu kas man skalbtų, lygintų ar tvarkytų kambarius aš nesmagiai jausčiausi. Normalu, kad pats susitvarkau, išsiskalbiu ir pasigaminu valgyti taip, kaip suprantu ir moku. Jei klebonijoje gyventų keli kunigai, tada reikėtų šeimininkės, nes būčiau atsakingas už juos, reikėtų pasirūpinti jų maitinimu ar buities tvarkymu. Negalėčiau kitų versti gyventi taip, kaip aš suprantu.


Kokio maisto visada yra jūsų šaldytuve ir ar pasirūpinote atsargomis karantino metu?

Nejuokauju, bet tikrai nusipirkau keletą pakelių kruopų. Nors parapijiečiams sakiau: Nepirkite tų kruopų keliems metams. Bado nebus, gal pinigėlių pritrūksime, bet bado nebus!” O išėjo taip, kad ir pats nusipirkau. Šaldytuve visada yra kiaušinių. Nes sportuojant ir ruošiant maistą juos lengva ir paprasta panaudoti.

Kava ar arbata?

Espresas. Labai patinka gerti espresą. Kol nesportavau, viską saldindavau, dabar geriu be cukraus. Seniau nesuprasdavau, kaip galima kavą gerti be cukraus. Bet tikrasis jos, kaip, beje, ir arbatos, skonis atsiskleidžia būtent be saldiklių.

Arbatas taip pat geriu, pavyzdžiui, žaliąją, tailandietišką arba mėtų, lietuvišką. Visgi pirmenybė visada espreso kavai.



Gal turite kokių jums mielų pusryčių ritualų?

Augau aš paprastų žmonių šeimoje ir tarp paprastų žmonių, todėl nesureikšminu, kad būtų būtent taip ar kitaip. Nenoriu nukrypti nuo paprastumo dvasios. Muzikos klausausi ir ryte, ir vakare, o visa kita nesvarbu: gerai taip, kaip yra. Juk daugybė žmonių pasaulyje išvis neturi, ko valgyti.


Pusryčiai vaikystėje. Kokia pirma asociacija?

Močiutės blynai su natūralaus sviesto ir pusžalio kiaušinio padažu. Senelio omletas. Tą skonį ir dabar jaučiu. Kai nueinu su kuo nors į blyninę, visada užsisakau paprastų lietinių su sviesto padažu.


Ar patartumėte melstis prieš valgį? Ar tiesa, kad malda tarsi pakeičia maistą, jis tampa kitoks?

Mano seneliai visada melsdavosi prieš valgį, net pievoje, kai šiendaudavo žolę, pamenu, eidami pailsėti ir užkąsti nusiimdavo kepurę, padėkodavo Dievui už maistą ir tik tada valgydavo. Dabar tai išlikę kai kuriose šeimose, bet ne visur.

Ar melstis, ar ne prieš valgį, sakyčiau, labai priklauso nuo žmogaus dvasinio gyvenimo pažinimo, kiek tos dvasinės tikrovės yra jo gyvenime. Kitas gali mintyse visada ir už viską dėkoti Dievui, taip pat ir už maistą, kuris jau pačiu sukūrimu yra palaimintas, taigi, apsieiti be išorinių ženklų. Tad daug kas priklauso nuo žmogaus, jo pažinimo, suvokimo. O visa, ką laiminame ar nuoširdžiai meldžiamės, pašventiname Jėzaus Kristaus vardu. O kur yra Jėzus, ten negali būti blogio ar neramybės.


Ko palinkėtumėte karantine ir nerime gyvenantiesiems, visiems, kurie iš baimės šluoja parduotuves, kaupia atsargas ir tikisi paties blogiausio?

Palinkėčiau tikėtis visko geriausio, turėti viltį ir nevarginti savęs be reikalo baisiomis mintimis. Gyvenime dar sočiai kiekvienam iš mūsų bus įvairių išbandymų. Gyvenkime gyvenimą, dovanokime džiaugsmą ir gyvenimą kitiems. Visa kita kiekvienam bus savu laiku. Nieko nebijokite, gyvenkite, būkite laisvi ir laimingi, kaip čiulbantys paukščiai pavasarį.


Ačiū už pokalbį.



ATGAL

PASIDALINTI

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg