„Kaip Tu?” – klausiu aktorės Agnės Grudytės, kuri kaip ir mes visi šiandien, gyvena tarp keturių sienų, tapusių ir mokykla vaikams, ir biuru suaugusiesiems, ir valgykla alkanieniems, o kelias iki šaldytuvo – vienas romantiškiausių šiandienos maršrutų… Į klausimą Agnė man atsako neįtikėtinai žvaliu „Puikiai!”
Agne, ar karantino režimas kaip nors pakeitė Tavo šeimos gyvenimo ir mitybos režimą, įpročius, ritualus?
Kardinalių pokyčių tikrai nėra. Kruopas mes visada mėgome, jų mūsų namuose niekada netrūksta, košė pusryčiams – įprastas dalykas. Grikius visada perkame 6 kg maišais. Buvo įprasta ir kuo rečiau važiuoti į parduotuvę, užsipirkti kuo ilgesniam laikui. Žinoma, smulkmenas – grietinę, kiaušinius ar pieną pirkdavome, kai jie pasibaigdavo. Baigiasi – ir lekiam į parduotuvę. Dabar trūksta tų „nubėgsiu į parduotuvę trumpam”, kita vertus, labai pasimatė, kokie produktai greičiausiai dingsta. Keista, bet tai yra morkos! Panašiai „išgaruoja” grietinė ir sviestas.
Pasikeitė tai, kad kasdien pietaujame namuose – visa šeima prie vieno stalo. Įprastai vaikai pietaudavo mokykloje, mes darbuose. Pietus ruošiame keisdamiesi - kartais tuo užsiima suaugusieji, kartais – vaikai.
Vaikus traukia virtuvė?
Daugybę metų puoselėjame tradiciją, kurios dėka formuojasi supratimas, kad maisto gaminimas nėra kankynė. Kai laukiame svečių, maisto gamybą paverčiame bendra švente, o ne kankyne tiems, kurie svečius priima. Mes visada maistą gaminame kartu su svečiais. Tai matydami vaikai išmoksta, kad maisto ruošimas yra būdas bendrauti, smagi laisvalaikio forma.
Pusrytinės košės: kokios jos?
Įprastomis dienomis, kai visi einame į mokyklas ir darbus, o ryto laikas yra brangus, kruopos yra iš vakaro užmerkiamos šiltame vandenyje, kad ryte reikėtų jas tik pašildyti, nereikėtų 20 min stovėti prie puodo. Nes kaip taisyklė: jeigu nestovi prie puodo – košė būtinai prisvils. Įprastas košes gardiname labai paprastai: druska, pipirais, grietine arba sviestu. Jeigu yra avokado, ant viršaus papjaustome avokado griežinėlių, nuo karščio jie išsilydo – labai skanu.
O dabar, kai laikas yra kitoks ir bėga gerokai lėčiau, mes sau leidžiame nesveikus pusryčius, pavyzdžiui, sumuštinį su balta duona. Karantiną stengiamės paversti nedidele švente.
Neliūdime ir per vakarienes. Ypač dabar, atvėsus orams: mes pasikuriame židinį ir tikroje ugnyje kepame mėsą arba verdame troškinius! Neturime sodybos, bet vis tiek turime ant laužo keptos mėsytės!
Įdomu, maisto dabar suvartojate daugiau ar mažiau?
Pastebėjau, kad rūšiuojamų šiukšlių yra gerokai mažiau, matyt, dėl to, kad viską perkame didesnėmis pakuotėmis.
Saldumynų suvalgome tikrai daugiau. Dėl to, kad dukra turi daugiau laiko kepti skanėstus, ir dėl to, kad mūsų name yra nedidelė kepyklėlė: palaikydami jų verslą stengiamės kuo dažniau, nei įprasta mums, pirkti saldžius kepinius.
Ko visada turi būti Tavo šeimos šaldytuve?
Man asmeniškai šaldytuvas gali būti tuščias. Bet visai šeimai svarbiausi produktai yra kiaušiniai – be jų būna blogai. Dar blogai be sviesto, kumpelio ar lašinukų. Ne, čia ne omleto rinkinukas, o visai skirtingi keturi patiekalai! Kumpelis su svogūnu ir duona – didelis delikatesas mūsų šeimoje.
Agnės geros nuotaikos receptas mums visiems – laikinai namuose įkalintiesiems? Koks jis?
Mažos kasdienybės šventės. Įkvėpimui pasidalinsiu įdomia patirtimi. Visai neseniai mes su draugais susiorganizavome bendrą vakarienę nuotoliniu būdu: video skambučių dėka prie bendro stalo susėdo aštuonios bičiulių šeimos. Susitarėme, ką valgysime – visi ruošėme jautieną. Pasigaminome, šventiškai apsirengėme, susėdome, susisiekėme live video dėka ir vakarieniavome daug čiauškėdami, juokdamiesi iki ašarų ir mėgaudamiesi maistu.
Tai nauja patirtis man. Buvau maloniai nustebusi, kad net ir tokiu būdu galima puikiai leisti laiką su draugais. Nesame socialinių tinklų mėgėjai, esame už gyvą bendravimą, iki šiol draugus gimtadienio proga sveikiname senamadiškai – skambindami telefonu, tad bendravimas nuotoliniu būdu man atrodė didžiulis iššūkis. Bet pavyko puikiai!
Ačiū už pokalbį.
Asmeninio archyvo nuotr.
