Aš Ikona Pokalbių Šou Delfi TV

Į savo restoraną Alfas Ivanauskas su mobiliaisiais neįleis

Jeigu nežinote, kur šiandien pietauti, geriausia susirinkti kitų pietaujančiųjų rekomendacijas. Šįkart apie pietų metą ir geriausias vietas valgyti klausiame žmogaus, kuris turbūt kaip niekas kitas gerai išmano ne tik visos Lietuvos, bet ir pasaulio gastronominį žemėlapį. Tyrinėti restoranus (kasmet aplanko apie 150!), valgyti vis naujoje vietoje, atrasti ir kurti naujus skonius, ieškoti įkvėpimo maisto srityje ir juo dalytis su kitais – kasdienis populiariojo Alfo didžiojo kulinarinio šou“ vedėjo, kulinarijos virtuozo, 9 knygų ir įvairiausių su maistu susijusių projektų autoriaus Alfo Ivanausko darbas.

VMGonline.lt nuotr.

Ar dažnai namuose valgote pusryčius, pietus ir vakarienę?

Jeigu tik neturiu ankstyvų darbo susitikimų, pusryčius visada valgau namuose. Man tai yra būtinybė. Geriau mažiau pamiegosiu, bet skaniai ir neskubėdamas pusryčiausiu. Pusryčių metas man kur kas intymesnis nei vakarienė, todėl kad ir kur būčiau – viešbutyje, sodyboje, lėktuve – pusryčiai man yra šventas dalykas, aš jais lepinuosi. Esu griovėjas, kuris griauna ir mitą, esą šiais laikais tik namų šeimininkės valgo namuose. Jei nepusryčiaučiau, būčiau piktas vilkas.


„Alfo didžiojo kulinarinio šou“ rubrikose „ALFAS 5“ ir „TOP“ gaminate tai, kas tinka įvairiai auditorijai, t. y. ir šeimoms su vaikais, ir vakarėlių liūtams palankius patiekalus - skanius, bet nesudėtingus: kad daugiau laiko liktų mėgautis skoniais ir vieniems kitais. Ar ir pats namuose mėgstate gaminti greitai ir paprastai?

Šios rubrikos ir atsirado kaip tik dėl to, kad nors labai mėgstu gaminti, bet dar labiau mėgstu gaminti trumpai. Nemėgstu ilgų žaidimų virtuvėje. Jeigu reikėtų iškepti penkių skirtingų sluoksnių tortą su įmantriais pertepimais ir dar papuošti, man tai tikrai nepatiktų. Atsižaidžiau vaikystėje ir paauglystėje, tad nebeturiu tiek kantrybės. Šiandien iš nekantrumo ir, žinoma, dėl laiko stokos gimsta įvairiausios idėjos, ką daryti, kaip pakeisti receptūrą, kad gaminti pavyktų greičiau. Rezultato man reikia čia ir dabar. Tai pasakytina apie viską, ką darau.


Esate 9 populiarių kulinarinių knygų autorius, netrukus pasirodys ir dešimtoji – laužanti kulinarinių knygų ir turinio, ir vaizdo standartus. Nuolat eksperimentuojate su maistu, skonių deriniais – taip pat. Koks labiausiai vykęs ir nevykęs eksperimentas?

Vykusių eksperimentų yra tikrai daug. Ir ne tik su skoniais, bet ir su vaizdais! Mano desertų šou nurungia įstabiausius fejerverkus ir tai yra ne šiaip žodžiai, o faktais virtę įvertinimai. Džiaugiuosi, kad prieš šešerius metus mano atrastas silkės su avokadais ir mėtomis derinys užkariauja Kūčių stalą, daugelyje šeimų gaminti kaip tik šį patiekalą jau tampa tradicija. Kitas kūrinys – nauji saldainių „Sostinė“ ir „Vilnius“ skoniai, kurie smaližiams tiko ir patiko, nors yra gana drąsūs ir netikėti: pirmuosiuose iš Japonijos kilusi yuzu citrina suderinta su rozmarinais, o antruosiuose juodieji pipirai stojo į porą su juodaisiais serbentais. Tai, kad žmonėms patinka gana keisti deriniai, įkvepia kurti dar daugiau įdomių dalykų. O šių metų saldainiai, kuriuos kuriu, nustebins dar labiau netikėtinų skonių deriniais.

Kita vertus, visiems sunku įtikti. Štai silkė su pusžaliais bananais vieniems patiko, o kitiems nelabai, ir aš suprantu. Nors tai išties puikus derinys, tačiau daugumai žmonių psichologiškai sunku per save perlipti: „Silkė ir bananai? Ačiū, ne.“ Visgi dėl tikrai ypatingo skonio šis receptas yra įtraukas į knygą „Play, Cook, Kiss: Culinary Tricks“, tik svarbu, kad gamindami pagal jį žmonės naudotų pusžalius, o ne prinokusius bananus.

TAIP PAT SKAITYKTE:

Alfas Ivanauskas: „Stalą puoškite prisiminimais"

Kokio tipo restoranai, maitinimo įstaigos jums patinka? Tokie, kur jautiesi lyg namuose, o gal išskirtinės vietos, kur renkasi gurmanai?

Kai keliaujame, draugai mane įspėja: į jokią fancy vietelę su tavim neisime! Bet man ir nereikia fancy vietelių. Kartais kokia kebabinė ar užkandinė yra įdomesnė nei labai fancy restoranas. Fancy kaip ir teatras yra ypatingoms progoms – ne kasdienai. Kartais pabosta ir tie pataškymai ant lėkščių, serviravimas ant medžio šakų ir nepriekaištinga vyno korta.

Kartais man patinka ieškoti ir atrasti kuo įdomesnių vietų pasaulyje, todėl Paryžius, Singapūras, Niujorkas – vietos, į kurias kelis kartus per metus turiu grįžti ir grįžti, bet dažniausiai ten lankausi vienas, kad niekas neaiškintų, kur eiti ir ką valgyti (juokiasi).


Dariaus Jokubausko nuotr.

Kokias vietas būtinai rekomenduotumėte aplankyti bičiuliams iš užsienio?

Bičiulius iš užsienio pirmiausia vedu į Martyno Praškevičiaus „Džiaugsmą“, nes noriu parodyti, ką ir kaip lietuvis šefas gamina iš vietinių produktų. Desertų vedu į „Sugamour“, nes man patinka jų filosofija, tai, kad gamina iš natūralių produktų. Kalbant apie cepelinus... Atradau visiškai keistą vietą – kavinę „Paukščių takas“ Televizijos bokšte. Ten gamina šviežutėlius cepelinus, jų nešaldo. Todėl kai noriu nušauti du zuikius, svečius iš užsienio vedu į bokštą: mėgautis vaizdais pro langą ir... cepelinais.


O kur nueiti tiems, kurie turi vaikų? Jų mitybai keliami ypatingi reikalavimai.

Būkime atviri: juk šiek tiek vaidiname sakydami, kad mūsų vaikai nevalgo bulvyčių, picos, kečupo. Tikiu, tėvai norėtų, kad taip būtų, tačiau didžioji dauguma tėvų neturi laiko nei galimybių gaminti vaikams visiškai sveikai. O ir ką reiškia „visiškai sveikai“? Jei maistas pagamintas su meile iš geros kokybės ingredientų, yra neperkeptas, patiektas su šviežiomis daržovėmis - jis jau yra sveikas. Jei kažkas sako, kad sveika valgyti tik grikius, špinatus, avižas – tai ne visiška tiesa. Tiesa yra ta, kad sveikiausia valgyti maistą, kuris turi ne tik maistinę vertę, bet dar ir teikia džiaugsmą. Svarbu, kad maistas teiktų pasitenkinimą.

Taip pat labai svarbu jausti saiką, žinoti laiką ir vietą - to turime mokyti vaikus. Bulvytės, saldūs gazuoti gėrimai ir kečupas - neskirti valgyti kasdien. Bet jei vaikas to kartais paragaus, žinodamas, ką ragauja, kas nutiks blogo? Jei vaikas auga sveikoje šeimoje, kur visi bendrauja, juda, jis bus daug sveikesnis ir joks papildomas kečupo lašas nepadarys jo organizmui žalos. Aišku, visada reikia stengtis, kad mūsų racione būtų kuo daugiau daržovių ir kitų maistine prasme naudingų produktų.

Siūlau nepulti į kraštutinumus – joks maistas nėra narkotikas, kaip dabar madinga sakyti, niekur nėra uždraustų produktų. Kai jūs skrendate į kitą šalį pažinti kultūros arba vaikas dalyvauja pamokoje apie Prancūziją, Italiją ar Kiniją, kodėl negalime duoti vaikui galimybės susipažinti su šia šalimi? Juk negalime sakyti, kad italai valgo nesveikai, todėl neturėtume ragauti jų maisto – nei picos, nei ledų, nei makaronų? Visur vadovaukimės sveiku protu ir saiku.


Konsultuojate daugiau nei 50 restoranų Lietuvoje ir užsienyje, kuriate ne tik meniu, bet kartu su komanda – ir patiekalų sudėtį, patariate dizaino ir kitais klausimais, trumpai tariant, padedate eiti koja kojon su geriausiais pasaulyje. Įdomu, koks dabar pietų ar vakarienės trendas valdo pasaulį?

Negaliu suprasti, kaip žmonės nepavargsta gyventi telefone. Toks jausmas, kad dabar visi labiau susirūpinę savo socialiniais tinklais, o ne realiu gyvenimu. Todėl ne veltui pats trendiškiausias dalykas dabar – tai valgymas ir buvimas su draugais arba mylimu žmogui be telefono. Labai džiaugiuosi, kad mano draugai džiaugiasi šiuo trendu ir vis daugiau bičiulių eina vakarieniauti be telefonų. Susitikę mes kalbamės, juokiamės ir nebeužsiimame patiekalų fotografavimu. Pagaliau grįžtame prie tradicijos, kai atėję į restoraną žmonės džiaugdavosi vieni kitais ir patiekalais, o ne patys savimi ar savo skaniu gyvenimu feisbukuose. Prancūzai pasielgė griežtai: visiems vaikams iki 15 metų mokykloje uždraudė naudotis mobiliaisiais net pertraukų metu. Jeigu atidaryčiau savo restoraną, elgčiausi panašiai: žmonių su mobiliaisiais į jį net neįleisčiau!


Tai kada gi laukti jūsų restorano?

Restorano atidaryti negalvoju, nes turiu labai daug klientų, kuriuos konsultuoju, ir man labai įdomu dirbti su skirtingomis koncepcijomis, idėjomis, virtuvėmis. Jeigu turėčiau savo restoraną, neturėčiau nei laiko, nei galimybių dirbti su tiek daug idėjų vienu metu.

Bet jeigu atidarinėčiau savo restoraną, jis būtų kaskart vis kitoje vietoje, vis kitoje šalyje, kaskart su nauja koncepcija ir virtuve. Vieno tipo restoranas man būtų pernelyg nuobodu. Ir, kaip jau minėjau, savo restorane neleisčiau nei kalbėti, nei fotografuoti telefonu. Man baisu, kad šiuolaikinis žmogus dažnai pamiršta pagrindinį ėjimo į restoraną tikslą – čia ir dabar pasimėgauti skaniu maistu ir gražiu vaizdu, o ne organizuoti fotosesijas. Mano restorane nebūtų wifi ir telefonus reikėtų palikti specialiose dėžutėse.

Visą šį tekstą galite girdėti. Užsukite čia: KLAUSYK

ATGAL

PASIDALINTI

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg