Pirmosios kadencijos metu JAV prezidentas Barakas Obama savo „Twitter“ paskyroje sučiulbėjo dar negirdėtą dalyką. Jis pranešė, kad jo mėgstamiausias maisto furgonėlis Vašingtone yra „D. C. Empanadas“.
Dar po kelerių metų šie maistą ant ratų gaminantys ir parduodantys virėjai susibūrė į Nacionalinę maisto furgonėlių asociaciją („The National Food Truck Association“), kuri paskatino amerikiečius ieškoti tokio užkandžiavimo reiškinio ištakų. Kaip ir žmonijos istorijoje, taip ir maisto furgonėlių civilizacijoje didelę reikšmę turėjo būtent rato išradimas.
Didžioji Niujorko bėda – vežimėliai
Išpopuliarėjus maisto furgonėliams, dažnai klaidingai manoma, kad mes esame šio greitojo maisto judėjimo amžininkai, bet tai išskirtine JAV kultūros dalimi laikoma jau kelis šimtmečius.
Maisto furgonėlių pirmtaku oficialiai pripažįstami rankomis stumiami vežimėliai, kurie Niujorko gatvėmis riedėjo dar XVII a. pabaigoje. Tuo metu prekeiviams įsitvirtinti gatvėje buvo keblu dėl griežtos pareigūnų pozicijos – gatvės maistą pardavinėti buvo leidžiama tik praėjus dviem valandoms po turgaus darbo dienos pradžios. Po to, kai atsirado dar daugiau šio verslo entuziastų, kurie perviliojo vis daugiau restoranų klientų, 1707 m. gatvės maisto prekyba Niujorke buvo netgi uždrausta. Nepaisydami įstatymų prekeiviai vietą po saule bandė išsikovoti papirkinėdami pareigūnus.
Dažniausiai maisto vežimėlių klientai būdavo pasiuntinukai ir statybų bei tekstilės sektoriuje dirbantys miestiečiai, kuriems rūpėjo prieinama maisto kaina. Jiems buvo siūlomi riestainiai, duona, mėsos pyragai, vaisiai, sumuštiniai.
Vežimėliai ima skrosti prerijas
Įdomu tai, kad maisto vežimėliai ne visada buvo tik miestiečių maistas. Arkliais pakinkyti karietas primenantys vežimai („chuckwagons“) buvo dar labiau artimi tam, kaip šiandien suprantame maisto furgonėlius. Vežimai, dar kitaip vadinti lauko virtuvėmis, buvo įrengti taip, kad juose būtų galima ruošti maistą prerijose dirbantiems kaubojams ir atokiose vietose plušantiems angliakasiams. Šių profesijų darbininkai buvo nutolę nuo visų viešojo maitinimo įstaigų, tad tris kartus per dieną juos maitinę maisto vežimai buvo savaime suprantami palydovai. Tokio vežimo, pirmą kartą išvysto 1866 m., išradimo nuopelnas yra priskiriamas galvijų rančos savininkui Charles Goodnight iš Teksaso. Jo vežime visuomet buvo galima rasti kruopų, kukurūzų miltų, kavos, sūdytos mėsos, sausainių ir kitų ilgą galiojimo laiką turinčių produktų.
Po kelerių metų, 1872 m., Walter Scott maisto vežimus praplėtė („lunch wagon“) ir suteikė jiems dar daugiau solidumo. Į savo vežimą amerikietis įdėjo langus ir pastatė jį priešais naujienų redakciją Providense. Čia jis pardavinėjo sumuštinius, pyragus ir kavą. Šio pavyzdžio įkvėpti W. Scott konkurentai ėmė tobulinti savo vežimus – įsirenginėjo kriaukles, šaldiklius, virykles.
Atsisveikinimas su arkliais
1890 m. į Niujorką maisto vežimai sugrįžo jau kitu vardu. Kadangi prekeiviams buvo leista parduoti karštą maistą darbininkams, kurių darbo dienos pasibaigdavo sutemus ir užsidarius visiems restoranams, maisto vežimai imti vadinti pelėdomis („owls“). 1930 m. maisto vežimai jau buvo pakeisti variklius turinčių transporto priemonių. Šioje maisto vežimų modernėjimo srityje pirmavo Čikaga ir Niujorkas. Mobiliosioms valgykloms taip pat buvo leista dirbti ir karinėse bazėse.
Ledus parduodantys maisto vežimai buvo vieni pirmųjų, kurie savo verslus perkėlė ant variklius turinčių transporto priemonių. Kartu su šia inovacija pastebėta ir didesnė maisto furgonėlių siūlomo asortimento įvairovė – pradėti ruošti mėsainiai, ispaniški traškučiai. Deja, pastarieji („roach coaches“) neatitiko sanitarinių reikalavimų ir dėl šios priežasties turėjo prastą reputaciją.
Gatvės maisto reputacija oriai atsitiesė apie 2000 m., kai maisto furgonėlius pradėjo įsirenginėti bei po šalį važinėti patyrę ir įkvepiantys virtuvės šefai. Pradėtas tiekti gurmaniškas ar tam tikrų etninių virtuvių maistas, kurį žmonės buvo įpratę laikyti restoranų maistu. Vienu sėkmingiausių po JAV važinėjančių maisto furgonėlių laikomas vienoje lėkštėje meksikiečių ir korėjiečių virtuves sujungęs „Kogi Korean BBQ“.
2010 m. spalį prestižinis restoranų gidas „Zagat“ paskelbė, kad pradės reitinguoti ir maisto furgonėlius. Šiandieninis maisto ant ratų verslas nėra įsivaizduojamas be socialinių medijų, pranešančių apie vos miesto ribą kirtusį furgonėlį. Dar labiau maisto furgonėliai išpopuliarėjo po 2014 m. kino ekranuose pasirodžiusio filmo „Šefas ant ratų“ („Chef“). Skaičiuojama, kad JAV yra apie 3 mln. maisto furgonėlių, o kas savaitę į gatves išrieda dešimt tokio verslo naujokų.
