Laidų vedėjas, žurnalistas ir humoristas Timūras Augucevičius atskleidžia, koks maistas dažniausiai tampa išsigelbėjimu, kai nėra laiko pavalgyti, ir kur mėgsta lankytis su šeima. Pokalbis apie mitybą, pagardintas šmaikštumo prieskoniu.
Timūrai, pastaruoju metu nemažai diskutuojama apie sveiką gyvenseną ir mitybą. O jūs pats laikotės kokių nors sveikos mitybos įpročių?
Mano vienintelis sveikos mitybos elementas, kurį taikau savo mitybos racione, yra – pavalgyti. Tai yra labai sveika. Jeigu nevalgyčiau, būtų labai nesveika, gal net mirtinai pavojinga, tai čia yra vienintelis mano sveikos mitybos įprotis, kurį aš taikau savo gyvenime. Šiaip apetitu gal ir galėčiau skųstis, bet tuo, kad man į kūną labai „eitų“ ar kenktų, tai nėra tokio maisto. Jis tikriausiai dar nesukurtas (juokiasi). Galiu valgyti viską, tik kad ne visada galiu. Dažniausiai, kai negali, nes labai bėgioji ir lakstai kažkur, tai ir nebenori. Va tada jau atsiranda iššūkis kažką suvalgyti, tai esu iš tų valgytojų, kurie valgo po mažai, bet dažnai.
Tai gal turite kokių nors firminių užkandžių, kuriais pasistiprinate, kai tenka visur bėgioti ir nėra laiko ramiai pavalgyti?
Tikriausiai dažniausiai mano racione pasitaiko sausainiai (juokiasi). Nes sausainiais dažniausiai vaišina, kai kur nors nukeliauji. O taip, kad kažką vežiočiaus, tai ne. Šokoladukų, batonėlių tampytis… Aš neturiu rankinuko, tai man labai nepatogu. Todėl dažniausiai, ką žmogus turi, kuo pavaišina, tą ir valgau – gali būti sumuštinis, vakarykštė vištiena, gali būti bet kas. Kai skrandis neišrankus, tai man svarbu, kad tiesiog duotų kažką pavalgyt (juokiasi).
O kaip jūs žiūrite į vegetariškus ir veganiškus patiekalus?
Aš esu visavalgis, bet galvoju, kad jeigu žmogus nusprendė, kad nori, ir jam taip reikia, tai tegul taip ir daro. Tik svarbu, kad jis kitiems nekenktų, kad jo nuotaika neblogėtų ir nereikėtų klausytis: „Oi, kaip aš mėsos dabar noriu.“ Turiu savo aplinkoj žmonių, kurie mėsos nevalgo, tai sako, kad geriau. Aš pats esu pietavęs su kitais žmonėmis vegetariškuose restoranuose ir tikrai buvo geriau, pajutau mažesnį sunkumą skrandyje po pietų, tai tikrai matosi, kad skirtumas yra. Bet pats tokio maisto gaminti tikrai negalėčiau, nes ten reikia įgūdžių: spelta, soja, milijonas naujų dalykų, o aš jau per senas mokytis naujų dalykų.
Bet ar jums skanus toks maistas?
Veganišką aš galiu valgyti su viena sąlyga – jeigu jis pagamintas restorane. Jeigu žmogus pats darė ir sako: mmm, čia veganiškai pats padariau, ir dar ištraukia kokią plastmasinę dėžutę, kur matai, kad tas maistas ir suprakaitavo, ir pavargo, tai ne, man jis negražiai atrodo… Na, nebent būni išalkęs ir suvalgai susiraukęs, užsimerkęs, bet galvoji, kad kirminą bent numarinsiu. Nespjaunu į tą šulinį, nes kartais tenka iš jo gerti, bet nesu didelis mėgėjas. Aš be mėsos tikrai turbūt negalėčiau gyventi. Man ypač vakare ateina noras ir pilvas sako – Timūrai, valgyk mėsos, ir aš imu ją ir valgau.
O kada jums labiausiai patinka mėgautis maistu – per pusryčius, pietus ar vakarienę?
Man valgymo patirtis maloniausia, kai valgau ne vienas. Per pietus dažniausiai taip jau nutinka, kad būnu vienas, tai nėra jie labai smagūs. Pusryčių nebevalgau, nors būdavo pusryčiai patys smagiausi, nes tą darydavom su vaikais, namuose sėdėdavom visi prie stalo, juokaudavom. Bet paskui pastebėjau, kad tai trukdo visam ryto planui. Vaikai tuomet išeidavo pavargę, namuose per ilgai užsibuvę ir jau spėję įsijausti į namus, tada darželyje kildavo papildomos problemos, kad pasiliktų, tad pagal tai ir aš savo racioną pakeičiau. Dabar turbūt maloniausias maistas yra vakarienė. Nors ne visada būna, kad žmona skaniai padaro, ji tą supranta ir žino (juokiasi), bet jau tikrai yra stiprus pagerėjimas per pastaruosius kelis metus, ir vis smagiau būna prisėst prie stalo. Tik dabar kita bėda – ji lyg ir pradėjo visai neblogai gaminti, bet pareina iš darbo pavargusi. Kadangi sugrįžo į darbą po motinystės atostogų, tai darbas ją taip išsunkia, kad kartais valgom bet ką. Bet kartu!
Gal tokiais atvejais, kai žmona pavargusi, virtuvėje sukatės jūs? Ar turite kažkokių firminių patiekalų, kuriuos galite ir namiškiams paruošti, ir svečius pavaišinti?
Aš tos klaidos, žinot, jau tikrai nedarysiu, prie puodų nebestosiu, nes ponią jau lyg ir išmokinau (juokiasi). Būdavo taip, kad anksčiau jai neišeidavo, tai aš kažką ten padarydavau, tai čia labai blogai taip „nurašyti“: ai, aš nenoriu, aš pavargau, aš nedarysiu. Per pykčius, per konfliktus, bet problemą išsprendėm, dabar tikrai gana neblogai. O aš kažkaip geriau einu ir parnešu, negu pats stovėsiu. Man tai nėra super didelis gyvenimo džiaugsmas.
Tai gal kartais renkatės vakarienę kavinėje ar restorane?
Kartais sugalvojam, kad bus visai faina kažkur išvažiuoti pavalgyti. Tai čia turbūt blogiausia, ką galima sugalvoti, ir mes vis tai pamirštam ir darom dar ir dar kartą. Vaikai būna pavargę, patys būnam „nusikalę“ ir galvojam: oi, mums čia atneš, padarys, bet mūsų kelionė užtrunka ir išeina taip, kad visi grįžtam lyg ir pavalgę, bet piktais pilvais, nes vis tiek kažkas negerai. Tai namuose vakarienė, kuriai yra laiko, yra pati geriausia.
Bet ar yra vietų, kurios patinka visai šeimai?
Mes dabar dažnai užsisakom maisto ir aš atvažiuoju, paimu ir parnešu namo. Tai dievų dievas yra „London Grill“ „burgeris“ su plėšyta kiauliena. Kažkas nežemiško, tiesiog tobulas maistas. Skanus, lengvai suvalgomas, jo kiekio mano pilvui idealiai užtenka, aš nepersivalgau ir labai skaniai pavalgau. Šitą „burgerį“ visiems rekomenduoju, rekomenduoju ir jums.
Vaikai irgi tą patį „burgerį“ valgo, tik kad aš labai nemėgstu situacijos, kai perku jį ir sau, ir jiems – tada man reikia savojo nevalgyti ir juos valgydinti atsisėdus. Mes sprendžiam taip: vaikams gal kokių bulvyčių, dar kokių nesąmonyčių arba mama maitina. O pagal žanro klasiką „Ikea“ yra pirmoj vietoj, nes ten gali vaikai žaisti, o mes valgom tokį vidutinį maistą, bet tipo pavalgom (juokiasi).
Iš to, kad vaikams duodate ir burgerių, ir bulvyčių, suprantu, kad jūsų šeimoje nėra nusistatymo, jog vaikus būtina maitinti tik sveikai ir neduoti tokio tipo maisto?
Jie viską valgo. Mes dabar tokiam laike gyvenam, kad viskas taip iki kraštutinumų nuėjo, kad sunku ir susigaudyti. Mūsų atveju, burgeris iš „London Grill“ iš esmės yra sveikas. Ten nėra kažkokios keptos mėsos, vežtos per visą pasaulį, ar dar kažkokių ingredientų, kurie būtų patyrę didelę kančią prieš tai, kol pakliuvo į lėkštę. Tai dėl tokio burgerio aš nematau bėdos, nes iš esmės tokį patį kotletą su duona valgydavo mūsų tėvai ir iki šiol dar valgo. O bulvytės irgi – paprasta normali bulvė, supjaustyta griežinėliais, ir viskas su ja gerai. Aš turbūt namuose dar nesveikiau iškepčiau ir kartais galvoju, kad tie žmonės, kurie sako: „Oi mes čia nesveiko maisto nevalgom“, turbūt patys nesveikiau gamina, negu koks „McDonald‘s“ iškepa vištieną ar burgerį. Man atrodo, kad kartais tos įstaigos, kurios vadovaujasi kokiomis maisto ruošimo taisyklėmis ar įstatymais, kurie reglamentuoja, tikrai sveikiau padaro negu kai kurios tetos, mamos ar babos savo virtuvėje.
Beje, kas įdomiausia, kad tie žmonės, kurie yra labai sveikuoliški, mėgsta ir kitiems kažką uždrausti. Tai išeina, kad „mes čia lyg ir liberalūs, bet gal ką nors uždrauskim“. Tai kur vidurys? Vidurys yra, kai žmogus pats pasirenka ir paskui pamato, kad jeigu jam netinka, tai to ir nebedaro.
