Vėlyvieji pusryčiai (angl. brunch) Lietuvoje prigijo. Išsirinkti, kur papusryčiauti, tapo netgi sunku, tačiau kaip yra su kitomis tradicijomis iš pasaulio? Pavyzdžiui, popiečio arbatėle (angl. afternoon tea)? VMGonline.lt pasidomėjo, kaip šiai iš pradžių aristokratų rate, vėliau prabangiuose viešbučiuose įprastai tradicijai sekasi Lietuvoje.
Dažniausiai pasakojama versija, kad arbatos vakarėlio ritualas atsirado dar tada, kai valgyti buvo įprasta dukart per dieną. Vienai kilmingai Anglijos damai to pasirodė mažoka. Septintoji Bredfordo hercogienė Ana buvo ta, kuri rado būdą, kaip nugalėti alkį – užsisakydavo arbatinį ir užkandžių. Nors tradicija atsirado anksčiau nei XIX a. ir dėl tikslios datos ginčijamasi, tačiau sutariama, kad po šios istorijos popiečio arbatėlės ritualas išpopuliarėjo.
Įprastai arbatėlė patiekiama 14-17 val. Valerijos Stonytės nuotr.
Kaip pasakoja „Šekspyro“ viešbutį valdančios įmonės vadovas Tomas Jaruševičius, vietų, kur sostinėje siūloma popiečio arbatėlė, vis dar nėra daug, tačiau susidomėjimas yra. „Kai pradėjome organizuoti, Vilniuje buvome antri arba treti. Tačiau šis ritualas vis labiau populiarėja, ypač dažnai jį renkasi moterys – pasisėdėjimui su draugėmis ar mergvakariams. Popiečio arbatėlę renkasi ir krikštynų proga“, – pasakojo pašnekovas.
Valerijos Stonytės nuotr.
Pats pavadinimas sufleruoja, kad arbata šioje ceremonijoje yra svarbiausia, todėl įprastai viešbučių barai svečiams siūlo rinktis iš 5–10 arbatų variantų. „Šekspyro“ viešbučio baro kolekciją sudaro 9 rūšys, kurių prekės ženklai skirtingi: „English Breakfast“ (populiariausia), „Darjeeling“, „Earl Grey“, žalioji su jazminais („Drakono perlas“), japoniška arbata „Gyokuro“, žalioji „Oolong“ arbata, „Rooibos“ , lietuviškų žolelių, vaisinė.
Valerijos Stonytės nuotr.
Įsitaisę ant „Šekspyro“ viešbučio baro sofų, išmėginame ceremoniją. Arbatėlės pradžioje padavėjai papasakoja istoriją, pristato siūlomas arbatas ir meniu. Išsirinkus arbatos rūšį, atkeliauja arbatiniai, o prie jų – ir smėlio laikrodukai, padedantys suprasti, kada arbata bus tinkama mėgavimuisi. Geriantys balintą atminkite, kad pieną derėtų pilti į arbatą, ne kitaip. Kur ritualai, ten ir taisyklės.
Vienas stovas skirtas dviems žmonėms. Valerijos Stonytės nuotr.
Trijų aukštų stove įsitaisę 4 skonių nesaldūs užkandžiai. Ankstesniame meniu pastarieji, sužinome, buvo artimesni Lietuvai, buvo naudota daugiau vietinių produktų. Dabartinis stovo turinys kitoks, galima sakyti, klasikinis: su marinuota lašiša ir mangu, su avokadu ir ožkų sūriu, su rūkyta antiena, kinkanais ir svogūnų džemu bei mocarela, Parmos kumpiu ir vyšniniu pomidoru (vėrinukas). Apačioje glaudžiasi pora šokoladinių keksiukų ir angliškų bandelių „scones“. Tradiciškai jos pirštais laužiamos pusiau ir skanaujamos su džemu ir grietinėle. Mes ragaujame restorane virtos aviečių uogienės ir grietinėlės kremo.
Šokoladiniai keksiukai ir „scones“. Valerijos Stonytės nuotr.
Pašnekovas nesikuklina ir tikina, kad jų trapios tešlos bandelės kaip Londone. „Manau, kad mūsų „scones“ geriausi mieste. Šefė Daiva Alkimavičienė labai ilgai ieškojo tobulo recepto. Nors jas pagaminti nėra sunku, vis dėlto, procesas užtruko, nes labai svarbu išgauti tinkamas proporcijas, įvaldyti techniką“.
Valerijos Stonytės nuotr.
Viršutiniame stovo aukšte, kaip ir apačioje, saldu: tupi naminiai „Rafaello“, braškės šokolade, iš stiklinaičių žvelgia tiramisai. Kadangi rinkinys dviem – visko po du. Užkandžių pakankamai.
Tokios arbatėlės kaina asmeniui – 18 Eur (su šampanu – 28 Eur). Penkių žvaigždučių viešbutyje „Kempinski“ ši ceremonija kainuoja kiek daugiau – 22 Eur asmeniui (32,50 Eur su taure putojančio). Arbatėlė Vilniuje vyksta ne tik viešbučiuose – užsukti galima ir į prie Aušros vartų esančią „Little Mavis Cafe“, kuri siūlo, ko gero, mažiausią kainą mieste – 9,50 Eur asmeniui. Pageidaujantiems „high afternoon tea“, t. y. su taure šampano, 14,50 Eur.
