Vanile kvepia viskas, kas skaniausia: biskvitai, bandelės, krembriulės, tiramisai, šokoladai, kavos ir kakavos gėrimai. Populiariausi ledai pasaulyje – vanilės skonio. Vanilė žadina apetitą ir kulinarinę vaizduotę, tačiau įrodytas ir jausmus šildantis, raminantis jos poveikis.
Šiandien vanilė auginama 5 pagrindinėse vietovėse: Madagaskare, Komorų ir Reunijono salose, Indonezijoje, Meksikoje ir Taityje. Šioje Ramiajame vandenyne esančiame Prancūzų Polinezijos salyno saloje auginama kokybiškiausia ir brangiausia vanilė pasaulyje. Brangesnis už vanilę yra tik šafranas.
Palyginkite: Taičio vanilė skiriasi nuo kitose pasaulio vietose auginamų savo intensyviu kvapu. Jos nkštys turi 10 kvapiųjų elementų, o štai Madagaskaro vanilės – tik keturis. Tad nieko keista, kad Taičio vanilė yra dvigubai brangesnė už, pavyzdžiui, Madagaskaro burboniškąją.
Vanilė – vijoklinis augalas, užaugantis net iki 15 metrų aukščio. Tai labai ypatingas vijoklis – aeorofitas, t. y. jam reikia labai mažai žemės ir tik pačioje pradžioje, kol sudygsta sėkla. Vėliau vanilė ima vyniotis aplink medžius, ore išleidžia ypatingas šaknis ir minta tik humusu, kuris kaupiasi apraizgyto medžio žievės plyšiuose. Šis augalas nemėgsta tiesioginės saulės, todėl apraizgo medį ypatingu būdu – taip, kad sukurtų lyg ir apsauginį „skėtį“ žiedams ir ankštims.
Vanilės prieskonis pakuojamas į maišelius ar į indelius, kuriuos paprastai puošia orchidėjos žiedas. Tai nėra atsitiktinis derinys, nes vanilė gaminama iš vanilės genties orchidėjų ankščių. Minėtosios orchidėjos žiedas žydi vos kelias valandas kartą per metus. Įdomu tai, kad tik šios rūšies orchidėja iš keliasdešimties tūkstančių žinomų orchidėjų rūšių gali būti naudojama maisto, tiksliau, prieskonio, gamybai.
Vanilė, kaip prieskonis, kakavos ir šokolado gamyboje pradėta naudoti dar actekų (šiuolaikinės Meksikos teritorijoje gyvenusios etninės grupės) laikais: jie mėgavosi vanilės aromatinėmis savybėmis. Pasakojama, jog 1520 metais Meksikos actekų vadas šiuo gėrimu pavaišino ispanų konkistadorą Hernaną Kortesą. Šiltas ir aromatingas gėrimas Kortesui taip patiko, kad šis kakavos ir vanilės pupeles ėmė gabenti į Europą. Taigi, į Europą vanilę pirmieji atvežė ispanai, todėl ir jos pavadinimas yra kilęs iš ispaniško žodžio „vaoma“ (ankštis).
Pirmosios vanilių ankštys į Taitį atkeliavo 1848 metais, bet tik 1880-aisiais buvo ji pradėta auginti plantacijose. Vanilė greitai prisitaikė ir pamėgo kalnuotos salos vulkaninės kilmės dirvožemį, be to, čia beveik nuolat laikosi šiam prieskoniui augti itin palankus klimatas - daug drėgmės ir šilta (nuo 20 iki 30 laipnsių šilumos). Nepaisant to, Taičio vanilė yra reta - tik 0,5 procento pasaulio produkcijos. Iš plantacijų Polinezijoje dabar kasmet gaunama daugiau nei 300 tonų džiovintų vanilių ankščių.
Vanilės genties orchidėjų žalsvai geltoni žiedai auga kekėmis. Kaip jau minėjome, kiekvienas žiedelis žydi tik kelias valandas per metus. Kad žiedas subrandintų vaisių, jį būtina apdulkinti. Vanilės tėvynėje Meksikoje šį darbą atlieka bitės ir kolibriai. O štai Taityje vanilių žiedus apdulkina plantacijų darbuotojai specialiu mažu teptuku. Įgudęs darbuotojas per dieną apdulkina apie 1500 žiedų.
Apvaisintos vanilės vaisius subrandina tik po 9 mėnesių. Ankštys užauga iki 15–20 centimetrų, dar po mėnesio iš žalių tampa geltonos. Polinezijoje ankštys auginamos tol, kol tampa rudos. Tai vienintelė vanilių rūšis pasaulyje, nuskinama tik visiškai prinokusi.
Įdomu ir tai, kad ką tik nuskintos vanilių ankštys neturi nei skonio, nei kvapo. Stiprus aromatas ir intensyvus skonis išgaunamas tik po ilgo apdorojimo proceso, t. y. po 3 mėnesių fermentacijos tai saulėje, tai dėžėse. Antrą mėnesį kiekviena vanilės ankštis masažuojama rankomis...ir tik tada vis stipriau pradeda jaustis jos aromatas...
Geriausia vanilė, tiksliau, kokybiškiausios vanilės ankštys parduodamos tik stikliniuose pailguose indeliuose. Ankštis turi būti tamsiai ruda, o liečiant ją ant pirštų turėtų likti riebalų dėmių. Vanilę namuose reikėtų laikyti uždaruose stikliniuose induose arba ...pamerktą į romą.
Gardžių atradimų!
