Kai visos surinktos uogos pateko į konservus ar laukia savo valandos šaldytuve, dalijamės šiltu, kaip vasara, interviu. Smidrų festivalio organizatorė, ekologų asociacijos narė, „Genutės uogainės“ įkūrėja ir šeimininkė bei tiesiog veikli moteris Genutė Sakalauskienė prasitaria, jog savo svajones numatė dar vaikystėje: žinojo, kokios profesijos imsis, ir netgi tai, jog svetimu atrodęs miesto gyvenimas širdyje taip ir neprigis, o gyvenimas kaime neliks tik mažos mergaitės svajonė.
Genute, kaip Jūs viską suspėjate?
Tiesiog darau tai, kas man įdomu. Kiek suspėju, tiek.
Genutė Sakalauskienė
Nuo ko pradėjote savo veiklą?
Nusipirkome sodybą, kur aplink buvo šiek tiek žemės. Kadangi turime keturis vaikus, pamanėme, jog vasarą jie norės užsidirbti, galbūt išvažiuoti padirbėti. Kilo mintis, kad kam jiems važiuoti į užsienį, jei galime patys auginti uogas ir taip užsidirbti. Pabandėme, ir taip viskas įsivažiavo. Pradėjome auginti vis daugiau ir įvairių rūšių. Turguje ne viską parduodavome, daug likdavo. Sau prisivirėme uogienių, tačiau jų nebesuvalgydavome. Nusprendėme, kad galėtume jas ruošti pardavimui, tad taip ir padarėme – pradėjome virti uogienes. Jų receptai nebuvo sudėtingi, patys paprasčiausi. Gaminome taip, kaip virdavo mano močiutė ir mama.
Be to, močiutė buvo didžioji grybautoja ir uogautoja – labai mėgo mišką bei uogas ir pirmoji jas visas surinkdavo. Pati esu dzūkė, tad kaip sako: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos.“
Seniau naudojote močiutės ir mamos receptus. Ar pati juos kuriate? Kaip jie gimsta?
Taip, dabar esu sukūrusi mandresnius. Daug keliauju, dalyvauju įvairiose organizacijose, ekologų asociacijos veikloje. Mėgstu keliones, įvairias konferencijas, kur nuvažiavusi galiu pamatyti ir sužinoti ką nors naujo. Parsivežu naujų idėjų ir tada jau pati galvoju, kaip ką padaryti. Ale lietuviškai (juokiasi).
Kokios uogos Jums pačiai skaniausios?
Turbūt pačios skaniausios yra braškės, kaip ir kokiems 99 % žmonių. Braškių vis pasiilgstame, niekaip negalime atsivalgyti. Tačiau pastebėjau, kad ir aš, ir mano vaikai vasarą šviežių uogų atsivalgome tiek, kad žiemą į šaldytas net nepažiūrime. Uogas reikia valgyti šviežias.
Pati mėgstate gaminti?
Labai mėgstu. Kai būna daug darbo, neturiu kada pasireikšti ir gaminimo labai pasiilgstu. Labai mėgstu kepti pyragus, o prasidėjus smidrų sezonui pyragas ir kiaušinienė su pirmaisiais smidrais yra vieni iš dažniausių kepinių. Smidrų sezono metu kokią savaitę pusryčiai būna būtent tokie (juokiasi).
O kodėl smidrai? Kokia jų atsiradimo Jūsų gyvenime istorija?
Smidrai į mano gyvenimą atėjo visiškai atsitiktinai ir netikėtai. Mokiausi Žemės ūkio universitete ir apie smidrus žinojau tik tiek, kad jie yra valgomi. Tačiau mes su kurso draugais nelabai tuo tikėjome. Tai paaiškino dėstytoja, kuri iš Amerikos buvo parsisiuntusi sėklų ir užsiveisusi veislinių smidrų kolekciją. Kartą visiškai atsitiktinai pirkdama braškių daigų pamačiau, jog tie patys tiekėjai pardavinėja ir smidrų daigus. Pamaniau, jog reikia pabandyti pasisodinti, tad užsisakiau. Tik juos parsisiuntusi supratau, kad niekaip nemokėsiu jų pasisodinti, tad pasiskambinau savo dėstytojai ir paprašiau, kad ji man padėtų. Smidrai tuo metu Lietuvoje nebuvo populiarūs, tad ji labai apsidžiaugė. Kartu pasirašėme demonstracinių bandymų projektą ir taip pradėjome populiarinti smidrus – rengėme daug seminarų ir lauko dienų, kad žmonės apie juos sužinotų, pradėtų auginti. Vėliau atsirado labai daug augintojų, tad pradėjome rengti smidrų festivalius – norėjome paskatinti žmones juos valgyti.
Anksčiau festivalis vykdavo Tymo turgelyje, tad žmonės čia ateidavo jų pirmą kartą paragauti. Tačiau yra ir žmonių, kurie būna nusipirkę sudžiūvusių smidrų, iš kurių nieko negalima padaryti. Jie bandydavo daryti šedevrus, tačiau niekas neišeidavo. Smidrus reikia valgyti kuo šviežesnius, o ir maisto skonis priklauso nuo pačios produkto kokybės. Žmonės, paragavę šviežių smidrų, kurių tiesiai iš daržo atsivežame ir parduodame, stebisi, jog tai yra visiškai kitas, naujas produktas nei iki tol ragautieji.
Žmonės domisi tuo, ką ir iš kur perka?
Domisi, labai. Ypač tie, kurie ateina apsipirkti čia, Tymo turguje. Dauguma jų mane jau pažįsta, tad kai kurie yra tapę lyg šeimos nariais. Tai jau nebėra tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Tymo turgelyje labai gera, man su šiais žmonėmis malonu bendrauti. Žinoma, yra piktų, kuriems pasakai, jog tavo produktai yra užauginti ekologiškai – supyksta, pradeda šaukti, tavimi netiki ir mano, jog meluoji. Yra daug žmonių, kurie tikrai apgaudinėja ir tuo naudojasi, tad ir pačiam žmogui yra sunku suprasti, kas sako tiesą.
Visą interviu su Genute skaitykite žurnale „Verdu ir kepu“!
