Su žinių vedėju Roku Petkevičiumi kalbamės vidudienį – tada, kai daugelio mintys jau sukasi apie pietus. Tačiau 12 valanda jam asocijuojasi su dienos pradžia, kai išsimiegojus ir papusryčiavus, kaip pats sako, „atsiveria akys“. Kaip atrodo žinių vedėjo kasdienybė ir kokią įtaką toks gyvenimo ritmas daro mitybai? Kokių dar žurnalistų įpročių jis pastebi kasdien besisukdamas naujienų karuselėje? O kokių patarimų turi tiems, kurie ilgas valandas praleidžia dirbdami prie kompiuterio? Apie viską nuo pradžių arba, tiksliau sakant, nuo vėlai prasidedančio Roko ryto.
Kaip suprantu, jūsų diena prasideda gerokai vėliau nei daugelio ir atsikėlėte šiandien palyginus visai neseniai?
Išties mano ritmas yra radikaliai kitoks ir taip jau pusę mano gyvenimo. Mano darbo diena prasideda nuo 14 valandos, o namo grįžtu po 23 valandos. Vadinasi, miegoti einu ne anksčiau 2 valandą nakties, nes turi praeiti kelios valandos, kaip ir kiekvienam žmogui po darbo. Juk baigęs dienos darbus 17 ar 18 valandą, neina miegoti 19 valandą? Tad mano miegas vėlyvas, o dėl to vėlai ir keliuosi. Organizmas reikalauja 8 valandų miego. Man tiek užtenka, bet jei mažiau, nesijaučiu gerai, todėl keliuosi maždaug 10 ryto.
Vadinasi, ir jūsų pusryčiai pakankamai vėlyvi. Gal tuomet esate dabar madingų vėlyvųjų pusryčių mėgėjas?
Pusryčius mėgstu valgyti namuose, nes esu palyginus mažavalgis, taip pat rytais nesirenku mėsos. Svarbu kava, bet su karštu pienu. Turiu gerą aparatą, pats susimalu mėgstamas pupeles ir išsiverdu. O man būtinas maistas yra varškė. Niekad nepabosta ir praktiškai kiekvieną dieną norisi. Jeigu kažkur išvykstu, pavyzdžiui, viešbučiuose Pietų kraštuose net neturiu, ko pasirinkti iš švediško stalo. Juk dažnai būna, kad viešbučiuose vakarienė įvairi, vis kažkas kito, o pusryčiai – standartinis rinkinys, kaip ir Lietuvoje. Tik Lietuvoje visada gali tikėtis varškės, o kokioj nors Ispanijoj, žiūrėk, ir nėra pusryčiams. Tada jau liūdniau (juokiasi).
Iš to, ką pasakojate, galima spėti, kad būtent varškė yra tas produktas, kurį, sakytumėte, visada galima rasti jūsų šaldytuve?
Visada. Parsinešu kasdien ir pakelį suvalgau kiekvieną rytą. Kartais grūdėtą, bet dažniausiai tą klasikinę. Už ją nieko nėra geriau. Ar su jogurtu, ar su šviežiais vaisiais, ar su dribsniais.
Jei per pusryčius prisivalgyti nemėgstate, kurį dienos valgymą išskirtumėte kaip mėgstamiausią?
Žmonės daugiausia laiko ir šiokiadieniais, ir per laisvadienius, matyt, turi vakarienei. Nors tai nėra idealiai sveika ir gerai, bet tuo metu einame į svečius ir patys sulaukiam svečių, o jei nesisvečiuojame, tai paleidžiame mintis ir atsipalaiduojame. Aš galvoju, kad ir mano laidą žmonės žiūri gal ką nors bekramsnodami (juokiasi). Tada gal ir ne taip baisu, kai rodom kokias avarijas. Tik sukramtyti reikia gerai, kiek ten, 30 kartų? Tokia kolegė žurnalistė visada sakydavo, kad jei nori būti sveikesnis ir nesiskųsti skrandžio ligomis, turi gerai sukramtyti maistą. Bet turbūt čia yra prabanga.
Ar žinių vedėjai, žurnalistai turi laiko laikytis tokių taisyklių?
Šiek tiek priklauso nuo kiekvieno mūsų. Pavyzdžiui, mes darbe turime virtuvėlę, kurioje yra šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, lėkštės ir įrankiai. Tavo valioje, ką atsineši. Būna įvairiai: kas picą užsisako keliese, kas kebabą, o kas iš namų pietus atsineša.
O ar jūs pats laikotės mitybos režimo? Ar visgi dirbdamas tokį darbą valgote tada, kai pavyksta rasti laiko?
Jeigu valgyčiau viską iš eilės, seniai netilpčiau niekur, nes darbas yra gana sėslus ir daug laiko prie kompiuterio praleidi. Stengiuosi morkų sultis gerti ir mėlynes valgyti, kad akims būtų gerai.
Padeda?
Na, regėjimą esu išsaugojęs 120 procentų, eilutes pas okulistą matau žemiau, nei reikia, tai galiu pasigirti (juokiasi). Visiems rekomenduoju: kol dar yra mėlynių, nepagailėkite to euro kito ir pirkit, valgykit. O štai su morkomis reikia saikingiau, ne daugiau nei stiklinę per dieną, nes gali ir akių baltymai pagelsti, ir kepenims būti nereikalingas krūvis.
O ar yra produktas ar patiekalas, neatsiejamas nuo žurnalistų mitybos?
Mūsų darbe yra tokie pagundų aparatai, manau, kad daug kur yra – meti kokį eurą ir pasirenki norimą užkandį. Ten begalės visokių batonėlių, o, kaip žinia, šokoladas ar koks kitas saldumynas malšina stresą. Pastebiu, kad jeigu mūsų žinių viryklė įjungiama tiesioginiame eteryje 18:30 val., tai, aišku, prieš užtaisant visą tą žinių mišrainę, apie 17 valandą, pradeda kristi tie eurai į aparatą ir kolegos pradeda valgyti saldumynus. Gal ir man kartais yra taip nutikę… Žinot, visos gyvenimo bėdos prasideda nuo to, kad žmogus negauna, ko labai nori. Tai gal kartais geriau suvalgyti tą saldainį, jei tau tai padės stresą numalšinti.
Papasakojote, kad vieni jūsų kolegos valgo picas, kiti – kebabus, treti renkasi maistą iš namų, o galiausiai keliai nuveda ir prie saldumynų. O jūs? Maistą į darbą nešatės iš namų ar turite mėgstamas vietas, kuriose valgote?
Užvažiuoju dažniausiai į Mečetės gatvėje esančią „Bistrolitą“. Ten gera virtuvė, žinau visų virėjų vardus, ir geras, natūralus maistas. Ir triušio ketvirčiai, ir vištienos maltinukai, ir „čili“ sriuba, ir agurkinė, ir kiaulienos befstrogenas su paprika. Tokia klasikinė virtuvė.
Esate minėjęs, kad jaučiate simpatijas kinų virtuvei, tačiau pastebite, jog lietuviai naudoja per daug skonių stipriklių. Gal jau atradote vietą, kuri pakeitė jūsų nuomonę?
Kinų virtuvė išties skani ir lengva, bet pas mus tikrai dedama daug stipriklių… Buvau vietnamiečių restorane Jakšto gatvėje, pasirodė visai neblogas, bet mėgstamiausio dar neatradau.
Jau šį sekmadienį Rokas Petkevičius svečiuosis naujoje laidoje „Kulinarinis detektyvas“, kurioje VMG idėjinis lyderis Alfas Ivanauskas drauge su televizijos ir radijo laidų vedėja Gabriele Martirosianaite narstys kulinarines paslaptis. Ar atspėsite, ką jiems atskleis Rokas Petkevičius? Sužinokite jau rugsėjo 9 dieną, 9 valandą.
