Kelionių entuziastas ir organizatorius Rimvydas Širvinskas-Makalius pasakoja, kad beveik visus šios vasaros savaitgalius praleido svetur. Viena paskutiniųjų jo kelionių buvo į Graikijai priklausančią Kretos salą. Kuo jam patinka graikiška virtuvė? Kur valgė geriausius gyvenime pusryčius? Ir kodėl mėgsta lankytis vietiniuose turguose? Rimvydas pasidalijo įsimintiniausiais gastronominiais atradimais. Pasirodo, jų būta ir Lietuvoje.
Neseniai lankeisi Kretoje. Kaip apibūdintum graikišką virtuvę?
Į Kretą keliauju kiekvienais metais – čia mano tradicija nuo tų laikų, kai man buvo 13 metų ir pirmą kartą išvykau būtent į šią Graikijos salą. Man labai patinka visa Graikija, o jos virtuvė – viena priežasčių. Graikiškas maistas man labai artimas, tikriausiai labai artimas ir lietuviškam skrandžiui, nes yra daug panašių ingredientų.
Ten yra ir šašlykų, o jie vadina „souvlaki“. Gaminami jie šiek tiek kitaip, gal kiek kitaip marinuojami. Ten daugiau naudojama citrusinių vaisių, jie šlakstomi citrina, bet vis tiek labai panašu. Graikai valgo ir bulves, taip pat – jūrų gėrybes, kurios mums, lietuviams, yra kaip ir prabangios, o ten jos nėra kažkas išskirtinio. Pavyzdžiui, žuvis jiems yra pigus ir paprastas maistas.
Kokius jų patiekalus išskirtum kaip mėgstamus?
Tuos pačius „souvlaki“, dar patinka „gyros“ pita. Tai – greitas graikiškas maistas, panašu į kebabus. Patiekalas labai keistas, bet labai pigus, kainuoja apie 2–2,5 euro – net ir kurortinėse vietose. Pitos duonelė, padažas kitaip nei, pavyzdžiui, kebabe yra sveikas, jogurtinis. Kas labai panašu – ten taip pat dedama mėsos, kuri pjaustoma ant didžiulio iešmo. Gali būti vištiena, kiauliena, pridedama įvairių daržovių. Įdomiausia, kad ant viršaus yra uždedama krūva bulvyčių. Duona, bulvytės, tokia įdomi painiava, bet man labai skanu.
Labai mėgstu ir graikų saldumynus, pavyzdžiui, jų firminę baklavą. Man jie kiek per saldūs, bet tai labai didelis pliusas, nes tokiu atveju jų reikia labai mažai (juokiasi). Pakanka vieno mažo gabalėlio ir jau atrodo, kad esi persisaldinęs.
Visiškas standartas yra graikiškos salotos. Labai juokiuosi, kai į jas Lietuvoje deda graikinių riešutų. Patys graikai nesupranta to ir juokiasi, nes riešutai tikrai neįeina į receptą. Šios salotos tikriausiai yra pačios pigiausios salotos Graikijoje, nes jas sudaro visai paprastos, šviežios daržovės ir fetos sūris.
Su graikiška virtuve, akivaizdu, esi gerai susipažinęs, o ar pastaruoju metu pasitaikė kokių nors netikėtų ir įsimintinų gastronominių atradimų?
Keliaujant norisi rasti kokią nors vietą ar restoraną, įsikūrusį neįprastoje vietoje ar išsiskiriantį nuostabiu vaizdu. Teko ir Lietuvoje išbandyti kitokią vakarienę – vakarienę tamsoje. Atsivėrė visai kitokie pojūčiai, atsiskleidė visai kitoks skonis. Pastaruoju metu visiškai nevalgau kiaulienos, o tą kartą nenurodžiau jokių pageidavimų ir gavau patiekalą iš kiaulienos. Niekas nesakė, iš ko paruoštas patiekalas, tad valgydamas spėliojau: gal jautiena, kalakutiena ar antiena? Kai nematai, tai skonio receptoriai tave apgauna, maistas būna gerokai skanesnis ir labiau neįprastas. Tokia patirtis buvo išties unikali ir norėčiau daugiau tokių.
Įsiminė ir vakarienė Estijoje, kai valgiau strutieną ir man teko ją pačiam pasigaminti. Tai buvo toks restoranas, kur tu prisijungi prie dienos šefo ir kartu su kolegomis, su kuriais vakarieniausi, gaminiesi patiekalą. Vakaras neprailgo ir buvo labai įspūdingas. Tą patį man teko išbandyti ir Tailande, ruošiau jų vietinę vakarienę.
Papasakojai apie įsimintinas vakarienes, o kokia būna tavo dienos pradžia? Kokių tikiesi pusryčių keliaudamas ir apsistodamas viešbučiuose?
Per kiekvienus mano pusryčius privalo būti kiaušiniai. Ar virti, ar kepti, ar omletas, bet privalo būti. Juos valgau praktiškai kiekvieną rytą. Kitas dalykas, nesvarbu, kelių žvaigždučių viešbutis, privalo būti šviežiai spaustos apelsinų sultys. Sekmadienio pusryčiams būtini ir kokie nors blyneliai. Ar lietinių su varške, ar su kokiais nors kitokiais pagardais. Vieną kartą labai nusivyliau, kai viename 5 žvaigždučių viešbutyje buvo įvairiausi žuvies patiekalai, lašiša, tartarai, bet nebuvo paprasčiausių blynelių. Kartais net aukščiausio lygio pusryčiai nepranoksta paprastų blynelių, kuriuos aš taip mėgstu.
Kokie turėtų būti pusryčiai 5 žvaigždučių viešbutyje?
Pastaruoju metu man pasidarė labai svarbus ne tiek maistas, kiek pati atmosfera, aplinka, aptarnavimas. Teko būti viešbutyje, kur pusryčių metu groja arfa „gyvai“ ir tai jau sukuria tą gerą savaitgalinę nuotaiką, tikrai jautiesi prabangiai, nes tau „gyvai“ ryte groja muzikos instrumentai.
Dar vienas iš atributų – putojantis vynas ir „Mimozos“. Nesvarbu, ar alkoholinis, ar nealkoholinis putojantis vynas, bet jis turėtų būti. Tai yra ryto pradžia, kai tu atostogauji. Ir, aišku, gerame viešbutyje privalo būti Benedikto kiaušiniai. Turiu tradiciją šį patiekalą ragauti aukšto lygio viešbučiuose ir vertinti, lyginti. Galiu pasakyti, kad skaniausius esu valgęs Vilniuje, vieno „brunch“ metu, o ne kažkur Niujorke ar Los Andžele. Tad kartais nereikia toli ieškoti, toli keliauti, kad suvalgytum skaniausius Benedikto kiaušinius. Juos gali atrasti visai šalia savo namų.
O kur esi valgęs pačius karališkiausius pusryčius?
Tikriausiai Tailande, „Four Season“ ypač aukštos klasės viešbutyje, Koh Samui saloje. Pusryčiai ten kainavo beveik 50 eurų ir tai mane labai nustebino, nes už tiek Tailande galima turbūt mėnesį valgyti. Ko gero, didžiausia kaina už tai, kad tu gyveni itin prabangioje, 200 kvadratinių metrų viloje su privačiu baseinu, kur pusryčius tau gali pristatyti būtent į tavo vilą su maža golfo mašinyte, vadinamuoju bagiu.
Arba gali nueiti į restoraną su milijono vertu vaizdu ant pačios aukščiausios kalno vietos ir sėdėti kabančioje ant skardžio terasoje. Tame restorane yra atskira patalpa, kuri vadinasi sulčių kambariu. Čia užsukęs iš gausybės asortimento vaisių, kaip kokiame turguje, gali išsirinkti kokių nori šviežiai spaustų sulčių ar vaisių kokteilio, kurį tau pagamina čia pat per kelias minutes. Patiekalų meniu ten, galima sakyti, nėra, gali užsisakyti kokį nori patiekalą. Jeigu tą dieną tavo pasirinkimo jie neturi, tai per 24 valandas pasirūpins, kad kitą rytą galėtum valgyti, pavyzdžiui, grikių košę, kurios Tailande nėra.
Palyginote viešbučio vaisių pasirinkimą su turgumi. Ar keliaudamas mėgstate lankytis vietinėse turgavietėse?
Turgus man yra vienas iš šalies, miesto atspindžių. Būtent jame reikia apsilankyti kiekvienam keliautojui, kad pamatytų tikrąjį miesto veidą. Labai patiko Kazachstano vietinis turgus, į kurį atėjau alkanas, o išėjau persivalgęs, nes ten visko duoda paragauti. Kadangi Kazachstane gyvena labai daug tautų, gali paragauti įvairiausio maisto, netgi yra greito maisto patiekalų, gaminamų su šuniena. Jų tikrai neragavau, bet galimybė pamatyti tiek daug skirtingų kultūrų po vienu stogu, kur visko gali paragauti prieš pirkdamas, kur kiekvienas išgirs savo produktą labiausiai, nepaprastai įsiminė.
Dar mane nustebino Azijos turgūs. Pastebėjau, kad kuo egzotiškesnė šalis, tuo labiau ir turgus egzotiškas. Pavyzdžiui, Tailando turguje tu pasirenki vištą ir tau čia pat ją sutvarko ir parduoda. Taip pat ten lankydamasis įsitikinau, kad patys tailandiečiai valgo tuos skrudintus kirminus bei vabalus, nes ir turguje juos parduoda, tai nėra tik turistinis produktas. Kiekvieną kartą nuėjus į tokius turgus laukia labai įdomios patirtys.
