Išskirtinius patiekalus gaminančių šefų yra nemažai, tačiau kiek iš tikro žmonių gali paragauti tokių meno kūrinių? Julia Child šioje srityje padarė perversmą: per savo televizijos laidas ir knygas ji parodė, kad įmantriausius prancūziškus patiekalus gali gaminti kiekvienas. Aukšta, kiek pro nosį kalbanti, visuomet entuziastinga ir trečdalį gyvenimo apskritai nemokėjusi gaminti moteris pasauliui pademonstravo, kad gaminimas nėra toks sunkus užsiėmimas, o klaida virtuvėje dar nereiškia nesėkmės. Julios istorija – įkvėpimas ir gyvenime, ir virtuvėje.
Abejingumas gaminimui, susitikimas su Cezariu ir šnipės karjera
Julia Child, mergautine pavarde McWilliams, gimė 1912 m. Kalifornijoje, finansininko šeimoje. Jei manote, kad ji virtuvėje sukosi nuo pat vaikystės, teks nusivilti. Šeima turėjo savo virėją, kurio darbu būsima kulinarijos žvaigždė nesidomėjo – ji verčiau skyrė laiką mokslams ir sportui.
Visgi vienas iš įdomių Julios vaikystės faktų yra susidūrimas su tuomet vis labiau populiarėjančių Cezario salotų kūrėju. Šeimai pasirinkus atostogauti Tichuanos mieste Meksikoje, buvo aplankytas Cezario Cardini restoranas. Žymiųjų salotų ragavimo potyrius The New York Times laikraščiui Julia apibūdino šitaip: „Mano tėvai tikrai džiaugėsi galėdami pagaliau išbandyti tokį žymų patiekalą, o Cezaris, didelis ir jau senyvas vyras, pats ruošė savo salotas tiesiai mums prieš akis. Prisimenu, kad ingredientų maišymas salotose turėjo kažkokio dramatizmo, o kur dar jose buvęs kiaušinis – toks dalykas salotose iki tol buvo negirdėtas.“ Prabėgus daugeliui metų, Julia susisiekė su Cezario dukra Rosa ir įtikino ją savo laidoje atskleisti tikrą, autentišką salotų receptą.
1934 m. Julia baigė istorijos studijas universitete ir išvyko į Niujorką, kur ėmė dirbti reklamos agentūroje. Netrukus, kaip žinoma, atėjo karas – jis jaunos moters gyvenimui padarė didelę įtaką. Kadangi Julia buvo pernelyg aukšta – 1,88 m ūgio, – jos prašymas tarnauti kariuomenėje buvo atmestas. Tuomet, norėdama padėti tėvynei, Julia įsidarbino saugumo tarnyboje, kuri dabar daugeliui gerai žinoma sutrumpinimu CŽV. 1941 m. dar niekam nežinoma gastronomijos guru buvo išsiųsta dirbti su slaptais dokumentais į dabartinę Šri Lanką, vėliau į Kiniją. Ten ji ir sutiko savo būsimą vyrą Paulą Child, netrukus Julia atvedusį į kulinarijos pasaulį.
Harvardo universiteto archyvo nuotr.
Paryžiuje suspindusi žvaigždė
Pora susituokė iškart pasibaigus karui, o po to išvyko į Prancūziją – Paulo ir, žinoma, gastronomijos tėvynę. Iki pasirodymo Prancūzijoje Julios niekaip nebūtum galėjęs pavadinti sėkminga kulinare. Bekepant antį užsidegus orkaitei, o ančiai tiesiog susprogus, žmona savo vyrui dažniausiai patiekdavo įprastas Amerikoje šaldytas vakarienes. Tačiau jau pirmąjį savo patiekalą Ruano mieste – prancūzišką „sole meunière“, gaminamą iš austrių – Julia apibūdino kaip kulinarinį nušvitimą.
Paryžiuje Julia ėmė lankyti garsiąją Le Cordon Bleu kulinarijos mokyklą, vėliau mokėsi privačiai su žymiais to meto šefais. Įstojusi į moterims skirtą kulinarijos klubą, Julia netrukus susipažino su Simone Beck, tuo metu, kartu su kolege Louisette Bertholle, rašiusią knygą apie Prancūzijos virtuvę. Simone pasiūlė Juliai prisijungti prie projekto, kadangi knyga buvo skirta amerikiečiams – pati būdama iš JAV, Julia galėjo padėti padaryti knygą kuo patrauklesnę savo tautiečiams. Knyga „Mastering the Art of French Cooking“ susilaukė milžiniškos sėkmės, o po beveik 10 metų išėjo ir antra dalis. Šios knygos skaitomos iki šiol – sudėtingos prancūzų kulinarinės paslaptys jose perteikiamos paprastai ir labai aiškiai, tad nesuprasti ir negaminti tiesiog neįmanoma.
Harvardo universiteto archyvo nuotr.
Nesėkmės virtuvėje – sėkmė televizijoje
Knygos sėkmė paskatino į Julią kreiptis televizijos atstovus. Pirmasis jos kulinarinis pasirodymas ekrane įvyko kiek netikėtai. Pakviesta į tuometinę pokalbių laidą pristatyti savo knygą, vietoje ramaus atsakinėjimo į klausimus ir užsiiminėjimo receptų semantika, Julia sumaišė kelis kiaušinius ir, plepėdama apie knygą, parodė žiūrovams, kaip iškepti prancūzišką omletą. Kad žiūrovams tai patiko, būtų per menkai pasakyta – televiziją tiesiog užplūdo laiškai, reikalaujantys daugiau Julios.
Taip 1963 m. gimė laida „The French Chef“, rodyta daugiau nei 10 metų. Žinoma, tai nebuvo pirmoji kulinarijos laida. Tačiau Julios entuziazmas, drąsa virtuvėje ir visuomet linksma kalbėjimo maniera (šiek tiek pro nosį) pelnė iki tol neregėtą sėkmę. Julia buvo žmogiška – kadangi šeštajame dešimtmetyje technologijos dar nebuvo itin pažengusios, laidos pasirodydavo niekaip nesutvarkytos, ir virtuvės liapsusai buvo matomi visoje šalyje. Būtent tai ir darė kulinarijos žvaigždę artimą paprastoms moterims – jeigu gali klysti Julia, vadinasi, galiu ir aš.
Tolesnė Julios karjera ir paskutinė vakarienė
Surinkusi laidos receptus, Julia išleido knygą „The French Chef Cookbook“, o po pirmosios sekė ir daug kitų laidų: „Julia Child and Company“, „Dinner at Julia’s“, „Baking with Julia“, „In Julia’s Kitchen with Master Chefs“. Televizijoje Julia sukosi net tada, kai jai buvo jau gerokai per 70 metų.
Kulinarijos žvaigždė užgeso 2004 m., prieš pat savo 92-ąjį gimtadienį. Kaip pasakojama, vakarą prieš mirtį ji valgė ne ką kitą kaip tradicinę prancūzišką svogūnų sriubą.
2006-aisiais jos proanūkis išleido užbaigtą autobiografiją „My Life in France“, pasakojančią apie Julios po karo praleistus metus Paryžiuje. Būtent ši biografija įkvėpė gerai žinomą ir nuotaikingą filmą „Julie & Julia“ su Amy Adams ir Julią vadinusia Meryl Streep.
Per savo gyvenimą Julia pelnė daugybę įvairių apdovanojimų ir medalių, tarp kurių puikuojasi Emmy apdovanojimas, Prancūzijos Garbės legiono ordinas, Prezidento laisvės medalis, Nacionalinis knygų apdovanojimas ir kiti. O jei būsite Vašingtone, Nacionaliniame amerikiečių istorijos muziejuje galite aplankyti ten saugomą Julios virtuvę, kuri rodyta ne tik pirmojoje „The French Chef“, bet ir kitose laidose.
Julios gyvenimo filosofiją geriausiai apibūdina gyvenimo gale knygoje „My Life in France“ užrašyti žodžiai: „…atsigręžusi atgal suprantu, kad ant stalo, o taip pat ir gyvenime atsirandantys malonumai yra begaliniai, todėl toujours bon appétit (pranc. visada gero apetito)!“
