Prieš kelias dienas trimis „Michelin" žvaigždutėmis įvertintas NOMA pranešė, kad 2024-ųjų žiema bus paskutinis restorano sezonas. Vienas jo įkūrėjų (restoranas duris atvėrė 2003-iaisiais), garsusis šefas Rene Redzepe, pranešė, kad pats brandas nedingsta, tik transformuojasi.
Inovatyvia skandinavų virtuve garsėjusi NOMA taps aukšto lygio gastro laboratorija, dirbančia vadinamuoju „pop up” stiliumi: kelis kartus per mėnesį lankytojai bus kviečiami „pažaisti restoraną”.
Gastronomijos užkulisuose šnabždamasi, esą, akivaizdu, kad tokio aukšto lygio gastronominę kultūrą kuriantys ir puoselėjantys restoranai tampa atgyvena, muziejiniais eksponatais, nyksta visuomenės gastronominis raštingumas – ir dėl to „kaltas” gyvenimo tempas ir stiprinanti bendrą tendencija visose gyvenimo srityse: svarbu, kad būtų greitai, daug ir pigiai. Tai verčia restoranus keisti kryptį ir taikytis prie naujų poreikių.
Beje, kalbėdamas su žurnalistais Rene Redzepė kaip vieną priežasčių paminėjo vis dar per mažai vertinamą nepaprastai sunkų tiek fiziškai, tiek psichologiškai restorano darbuotojų darbą, o taip pat vis daugiau pastangų reikalaujančias tikrų, kokybiškų vietos maisto produktų paieškas. R.Redzepi garsėja kaip sezoninės ir „zero mile” (vietinių produktų) virtuvės pradininkas bei entuziastas.
Rekomenduojame pažiūrėti dokumentinį filmą apie legendinį restoraną – „Noma, My Perfect Storm” ir perskaityti Alfo Ivanausko mintis apie tai, kodėl bent kartą per mėnesį svarbu nueiti (ir nusivesti vaikus) į gerą restoraną.
„Aš myliu maistą: skanų, gerą, kokybišką, kūrybiškai pagamintą ir patiektą. Taip, gerai valgyti man svarbu taip pat kaip gerai keliauti. Arba skaityti gerą knygą, žiūrėti gerą filmą, leistis būti nustebintam geroje meno kūrinių parodoje.
Taip, man labai svarbi estetika – ne tik to, kas lėkštėje, bet ir lėkštės, šakutės, interjero, šviestuvo, vaizdo pro langą, garso takelio.
Naminis maistas yra tarsi vaikystės kiemas, kuriame užaugome. Bet kad suaugtume visomis prasmėmis, iš kiemo reikia išeiti: pamatyti, patirti pasaulio; mokytis, lavinti žinias, jusles ir jausmus; išmokti laisvai jaustis prie balta staltiese uždengto stalo; suprasti maistą ir skirtumus – auginti save patyrimais.
Nereikia kasdien valgyti restoranuose, bet nueiti į labai gerą restoraną bent kartą per metus yra būtina, nes:
aistra užkrečiama, o ten sutiksi nesveikus savo reikalo entuziastus – jie užkrės tave aistra pažinti daugiau, nerti giliau.
atrodys, kad gavai per mažai, bet lėkštėje bus ne maistas, o valgomas kosmosas – išmoksi jį tyrinėti.
kilstelsi savo patirtį (ir dvasią) laipteliu aukštyn, kaip kilsteli gera knyga, spektaklis ar kelionė.
jausiesi ypatingai – mums kartais to labai trūksta.
Esu valgęs daug skanaus maisto – naminio, gatvės, „greito“ – tos patirtys, persipynusios viena su kita, tapo tiesiog geru jausmu. Tačiau iki šiol prisimenu baravykų arbatą, lėtai gertą viename geriausių Singapūro restoranų („Odette“ patenka į geriausių Singapūro restoranų TOP 5 ir jau daug metų yra geriausių pasaulyje TOP 50-uke). Jausmas būti TEN ir gerti TĄ arbatą buvo lyg skrydis į Marsą.
Jeigu ir verta į ką nors investuoti, tai yra įspūdžiai ir prisiminimai. Tokia yra 5 priežastis.
Šis tekstas – iš vieno Alfo laiško, kuriuos prenumeratoriai gauna kiekvieną penktadienį. Prenumeruok naujienlaiškį dabar čia.
