Kasmet po Užgavėnių ateina susikaupimui skirtas gavėnios laikotarpis. Jis, skirtingai nei adventas, trunka ilgiau. 40 dienų, arba 7 savaites, trunkanti gavėnia tęsiasi iki pat didžiausios pavasario šventės – šv. Velykų. Iš Dzūkijos kilusi tautodailininkė, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė su VMGonline.lt dalijasi prisiminimais ir patarimais gavėnios stalui.
Papasakokite, kokia gavėnia būdavo anksčiau? Kaip pasninkaudavo jūsų šeima?
Seniau nebuvo galima valgyti pieno produktų, mėsos. Ant stalo dėdavome vegetariškus valgius ir žuvį. Kas arčiau jūros ar ežero gyveno, daugiau jos turėdavo, kiti – nelabai. Atsimenu, kad vaikystėje mamos tėvelis ežere prigaudydavo mažyčių žuvų, kurias džiovindavome pakabinę prie krosnies. Po to jas su visais kauliukais sudėdavo į sriubą. Maistą kepdavome linų sėmenų aliejuje. Kas aliejų spausdavo patys, jo turėjo daugiau. Kiti jį pirkdavo. Aliejuje pamirkyta žąsies plunksna būdavo patepama keptuvė.
Prisimenu, kad turėjome kamarą, kurioje laikydavome raugintus kopūstus, agurkus, grybus, įvairiausias raugintas daržoves. Taip pat naudojome saldę. Tai – parauginti ruginiai miltai, kurie užraugti įgauna šiek tiek saldumo. Iš jos virdavome sriubą, valgėme su bulvėmis.
Tais laikais uogienių niekas nevirė – uogas šaldydavome. Putinų, šermukšnių uogos būdavo supilamos „ant aukšto“. Šaldydavome obuoliukus, kriaušes, kurių skonis, atnešus į trobą ir atšildžius, būdavo fantastiškas! Su šeima dažnai gerdavome gilių kavą. Iš tikrųjų, tos 7 savaitės greitai praeidavo.
Ar sutinkate su tuo, kad gavėnia padeda organizmui išsivalyti?
Dabartiniai dietologai senovės lietuvių mitybos modelį gerai vertina. Šiandien taip pat manoma, kad retkarčiais reikia „pailsėti“ nuo įprastinių valgių ir pakeisti racioną. Tačiau anksčiau tai buvo natūralus procesas: tokiu metu nei karvės pieno duodavo, nei vištos dėdavo kiaušinius. Žinoma, jei šv. Velykos vėliau, balandžio mėnesį, kiaušinių atsirasdavo ir per gavėnią, tačiau juos kraudavo į pintines ir laikydavo šv. Velykoms. Po šventinio laikotarpio atsirasdavo sulos, kuri buvo plačiai vartojama tiek rauginta, tiek neraugta. Beržų sulą raugindavo ir gerdavo iki pat vasaros, o klevų skanaudavo šviežią, ji netinka rauginimui. Tokiu būdu kartu su atsirandančiomis garšvomis, dilgėlėmis, liepų pumpurais ir kitais žalėsiais organizmas būdavo išvalomas ir atsinaujindavo.
Dabar daugelis žmonių gyvena miestuose, nelaiko gyvulių, neturi daržo, tad kai kuriuos tradicinius valgius paruošti tampa sunkiau. Ką siūlytumėte dėti ant stalo?
Sakyčiau, kad esame šiek tiek išmandrėję. Svarbiausia valgyti mažiau mėsos. Mano vaikystėje jos būdavo valgoma nedaug. Jei papjaudavo dvi kiaules, tai jų mėsą mūsų 7 asmenų šeima valgydavo ištisus metus. Skilandžius ir dešras palikdavome šienapjūtei, rugiapjūtėms, darbininkams, kurie sunkiai dirbo. Įpročio ir reikalo pirkti mėsą nebuvo. Dabar ją ir pieno produktus naudojame pertekliškai.
Pasakėte, ko atsisakyti, o ką valgyti?
Manau, kad šiuolaikiniam žmogui tikrai yra iš ko rinktis – parduotuvėse gausu raugintų produktų, daržovių, vaisių ir riešutų. Siūlau, kaip seniau, naudoti augalinį aliejų – kanapių ar linų sėmenų. Gal dėl to žmonės mažiau sirgo depresija.
