Agnė Grigaliūnienė šiltame ir jau šventėmis dvelkiančiame interviu pasakoja apie iš mamos paveldėtus kulinarijos įgūdžius, savaitgalius su šeima, mylimiausią pyrago rūšį ir smagias receptų vagystes.
Iš kur atsirado tavo kulinariniai įgūdžiai?
Mano mama yra tikra virtuvės virtuozė. Gūdžiais 80-aisiais ji jau gamino „Michelin“ lygio patiekalus. Gerai, ne „Michelin“ (šypsosi), bet dabartinės restoraninės kultūros pavyzdžius mes jau valgėm prieš 20 metų. Nežinau, iš kur ji tai moka – tiesiog turi puikų skonį patiekti maistą. Tėvelis medžiodavo, todėl valgydavom nuostabiai ištroškintą žvėrieną, šalia būdavo minkštų ir traškių morkyčių, pomidoriukas, bulvė ir koks nors žalėsis. Niekas nesumakaluota ir gražiai patiekta lėkštėje. Iš mamos atsinešiau suvokimą ir kultūrą. Receptus galima išmokti, tačiau, visų pirma, reikia turėti supratimą. Pavyzdžiui, ji paduodavo lėkštę ir joje nebūdavo nė vieno lašelio – viskas turi būti nuvalyta ir patiekta būtent taip. Šie dalykai man atrodo daug svarbesni nei receptūros.
Ar mama perleido kokį receptą?
Ji kepa vieną neįmanomai skanų pyragą su bruknėmis, kuris yra sviestas su sviestu, kaip prancūzų virtuvėje ir priimta. Šį pyragą norėčiau išmokti kaip palikimą, tačiau ji man visuomet sako, kad aš niekad jo nepadarysiu (juokiasi). Vienąkart šį pyragą kepėm kartu – ten yra nemažai darbo su tešla, reikia ją šaldyti, tada šildyti ir pan. Tai ganėtinai paprastas, tačiau nuostabus skanumynas, kurį tikiuosi išmokti.
Ar pati mokai savo vaikus gaminti?
Sūnui pamažu rodau, kaip išsikepti kiaušinį. Noriu, kad žinotų bent jau paprastus dalykus. Vis dėlto smagu, kai vaikinas gali išsikepti kiaušinienę ar išsivirti makaronų su pesto padažu. Dukra dažnai būna virtuvėje, kai aš gaminu, tačiau, iš tikrųjų, manau, kad tokie dalykai yra kraujyje. Man taip ir buvo – gaminti pradėjau vėlai, tačiau žinojau, ką reikia daryti. Mano mama stebėjosi ir klausė, iš kur išmokau. Pagalvojusi supratau, kad tada, kai ji gamindavo, aš visuomet būdavau virtuvėje. Man atrodo, kad tai veikia kaip 25-tas kadras. Tiesiog atsimeni, ką reikia daryti ir kaip.
Kaip vaikams formuoji sveikus įpročius? Ar esi griežta mama?
Būna visko. Kartais vaikai valgo ir per daug traškučių ar saldainių. Supermamos tikriausiai mane užmėtytų akmenimis sužinojusios, kad nesuprantu draudimų. Žinoma, ribos yra. Kai matai, kad vaikai per daug įsivažiuoja, tai būna, kad cukrus per pykčius ar atvirkščiai dingsta. Aš labai renkuosi produktus, kuriuos perku. Todėl bent dėl didžiosios dalies maisto, kurį vaikai valgo kasdien, man yra ramu. Stengiamės kepti orkaitėje, valgyti mažiau mėsos, visuomet seku, kad kasdienėje vaikų mityboje būtų užtektinai daržovių, vaisių, angliavandenių ir baltymų. „Ligų“, kad kažko negalima, neturime – vaikas ir kokakolos nusiperka. Įdomu, kad mano sūnus stebuklingu būdu įtikino mūsų dukrą Jonytę, kad kokakola yra neskanu! Todėl kokakolos ji neima, sako: „Fu!“ Nežinau, kada ji atras tą skonį ir sužinos, ką prarado (juokiasi)… Bet kas žino, gal jai nebus skanu.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kaip atrodo idealūs tavo šeimos savaitgalio pusryčiai?
Savaitgaliais valgymo kultūra kitokia nei darbo dieną, nes turime laiko skaniems pusryčiams namuose ar laiko valgyti mieste. Jei oras pabjuręs, tuomet gaminu tris kartus per dieną. Kartais po tokio savaitgalio labai mielai išeinu į darbą (juokiasi).
Idealūs pusryčiai pagal mane reiškia, kad turi būti ir saldūs, ir sūrūs patiekalai. Pradedant Benedikto kiaušiniais, blyneliais su klevų sirupu, vaisiais, granola, jogurtais, natūraliomis sultimis. Namuose kaip tik turime lėtaeigę sulčiaspaudę, tad išsispaudžiam sulčių pagal sezoną. Vasarą mėgstam arbūzų, žiemą – apelsinų su obuoliais ir imbiero šaknimi. Spaudžiam ir daržovių sultis, kad visi būti patenkinti. Jei mūsų auklytė, mano mama arba aš penktadienį iškepa pyragą, tai ant stalo dar būna ir desertas. Pagal visus kanonus, tai turbūt viso to negalima vadinti pusryčiais, o branču.
Kokiu pyragu kvepia tavo namai?
Aš moku vienintelį pyragą – obuolių. Kadangi aš labai mėgstu gaminti iš akies ir pagal skonį, tačiau ne iki „Virtuvės mitų griovėjų“ lygio, niekada negalėčiau būti gera konditere. Konditerijoje viskas turi būti tikslu kaip vaistinėj.
Eksperimentai virtuvėje: taip ar ne?
Eksperimentuoti aš mėgstu, tačiau ne tokiam lygyje kaip Alfas, kad kepčiau agurkus orkaitėje. Mano eksperimentai vyksta labai paprastai. Pavyzdžiui, sugalvoju, kad vakarienei norėsiu paruošti lašišos tartarą. Atsidarau šaldytuvą ir galvoju: ar gaminsiu su jogurto ir krienų padažu, ar su keptais burokėliais, ar su marinuotu imbieru. Tada daug ragauju ir sprendžiu, kas tinka geriausiai. Kartais pamėtau žalėsių – vėlgi vadovaudamasi ragavimo principu.
Kokį paskutinį receptą išbandei?
Aš esu patiekalų ir receptų vagilė. Mano visa virtuvė yra sukurta iš skanių vietų, kur mes valgome. Žinoma, jeigu tai yra suprantamas maistas, todėl nekalbu apie „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintus restoranų patiekalus. Vieną iš paskutinių receptų nugvelbiau iš bistro „Pranciškonai“. Tai – lašišos tartaras su burokėliais, patiekiamas su keptais burokėliais, bulvėmis ir krienų padažu. Neįtikėtinai skanu (šypsosi)!
Kokiam desertui neatsispiri?
Po 30-ties metų man jie pradėjo patikti, bet dabar juos jau per vėlu valgyti (juokiasi). Tada aš galvoju, kad desertas turi būti itin kokybiškas ir itin įdomus. Kadangi labai mėgstu „macarons“, tad užsienyje būdama niekada nepraeisiu pro „Ladurée“. Tai yra skaniausi pasaulyje „macarons“. Ypač mėgstu gerą „crème brûlée“. Be abejonės, yra klasikiniai skanėstai, kurie mums atėjo iš vaikystės. Tad gabalėlio gero „Napoleono“ prie kavos neatsisakyčiau. Tai yra heaven!
Ką renkiesi per šventes – modernumą ar tradicijas?
Sveiką miksą. Klasikinę kalėdinę virtuvę – pyragėlius, aguonas, silkę ir visa kita, kuo lepina seneliai, truputį papildom naujoviškesnėmis salotomis ar užkandukais. Aš esu už klasikinę virtuvę bei klasikinius ir nesveikus Kūčių ir Kalėdų papročius (šypsosi).
