Siurrealistas Salvadoras Dali yra laikomas viena žinomiausių asmenybių, turėjusių priklausomybę kiaušiniams. Todėl netgi jo muziejaus, įsikūrusio gimtajame mieste Figueres, Ispanijoje, stogą puošia milžiniški kiaušiniai. Tačiau lygiai taip pat kiaušinius mėgo ir Oskaras, Benediktas bei senovės romėnai, niekada nenustoję eksperimentuoti ir pirmąjį omletą pasaldinę medumi.
Iškiliausi kiaušinių istorijos faktai:
• Kiaušiniai pradėti valgyti nuo neatmenamų laikų. Vištos ir gaidžiai Indijoje buvo prijaukinti dar 3200 m. pr. Kr., bet istoriniai šaltiniai rodo, kad prijaukintų naminių paukščių dedami kiaušiniai žmonių reikmėms buvo pradėti naudoti tik apie 1400 m. pr. Kr. Turint omenyje tai, kad daugelis kiaušinių ruošimo technikos laurų atitenka senovės romėnams, Šiaurės Amerikos krantus pirmieji naminiai paukščiai pasiekė ganėtinai vėlai – vos 1493 m., antrosios Kristupo Kolumbo kelionės metu.
• Skirtingose pasaulio dalyse yra valgomi skirtingi kiaušiniai. Dažnai kiaušinių pasirinkimas buvo nulemtas etninės grupės ir jos supratimo, ką galima ir ko negalima valgyti. Pavyzdžiui, senovės romėnai valgė povų kiaušinius, kinai – karvelių. Valgomi būdavo tiek dirvinio sėjiko, kurapkos, kirų ar pelikanų kiaušiniai. Maisto istorijos šaltiniuose pabrėžiama, kad badmečiu buvo valgomi netgi tokių roplių kaip vėžlių ar aligatorių kiaušiniai. Šiandien populiariausiais laikomi stručių ir vištų dedami kiaušiniai.
• Kiaušiniai yra vieni iš plačiausiai galimų panaudoti produktų. Tai – puikus baltymų šaltinis, kuris gali būti ruošiamas daugybe būdų. Šie būdai apima paties kiaušinio pateikimą – jis gali būti verdamas, kepamas, įdaromas – ir atvejus, kai kiaušiniai tampa prancūziško kišo, pudingo ar morengo sudėtine dalimi.
• Pirmieji kiaušinį, kaip puikią tirštinančią medžiagą, įvertino senovės egiptiečiai ir senovės romėnai. Po šio atradimo kiaušiniai buvo pradėti naudoti šių kraštų kepiniuose.
• Kiaušinis yra laikomas religiniu simboliu, nuo kurio, anot kai kurių mitų, ir užvirė visatos egzistavimas. Skirtingose kultūrose kiaušinis yra laikomas gyvenimo, gimimo, atgimimo, vaisingumo ir nemirtingumo simboliu. Ypač daug su kiaušiniu susijusių legendų mus pasiekia iš pagonybės ir krikščionybės laikų. Vieni kiaušinius valgydavo norėdami iš jų pasisemti magiškų galių (todėl legendose aprašoma ir tai, kaip herojai valgydavo feniksų kiaušinius) ar padidinti vaisingumą. Tačiau ne visos kultūros sureikšmindavo kiaušinių valgymą. Pavyzdžiui, Australijos aborigenai, savo genties totemu laikę paukštį emu, buvo griežtai uždraudę valgyti šio paukščio kiaušinius.
• Kinams, kaip ir europiečiams, kiaušinis simbolizuoja gyvenimą, tiksliau – ateitį. Kinai ir tam tikros pietinės Azijos genčių grupės vištų ir ančių kiaušinius naudodavo ateities pranašystėms.
• Niekas negali atsakyti į klausimą, kodėl kiaušiniai yra pardavinėjami dėžutėse po dvylika vienetų, bet tai yra daroma jau nuo karalienės Elžbietos laikų. Vieni teigia, kad tai susiję su krikščioniškuoju pasauliu ir dvylika Jėzaus Kristaus mokinių.
• Manoma, kad kiaušinių virimo technika atsirado po to, kai jau buvo išmokta kiaušinius kepti.
• Pirmieji kiaušinius įdarinėti ir gardinti prieskoniais pradėjo senovės romėnai. Pirmasis kietai virto ir įdaryto kiaušinio receptas buvo išspausdintas tik viduramžių Europoje. Tuo metu kiaušiniai buvo įdarinėjami razinomis, sūriu ir saldžiais prieskoniais.
• Akcijų biržos makleris Lemuelis Benediktas 1894 m. penktojoje aveniu Niujorke esančiame „Waldorf“ viešbutyje kamuojamas pagirių užsisakė du be lukšto virtus kiaušinius, šoninės, skrebutį ir šiek tiek olandiško padažo. Viešbučio virtuvės šefas Oscaras Tschirky, pastebėjęs ir išbandęs šį svečio užsisakytą ingredientų derinį, įtraukė jį į restorano meniu, šoninę pakeisdamas kumpiu, o skrebutį – angliška bandele. Benedikto kiaušinių įkvėptas buvo ne tik O. Tschirky. Kiekvienais metais balandžio 16 d. yra švenčiama nacionalinė Benedikto kiaušinių diena.
• Kinijoje žinomi kaip „tūkstančio metų senumo“ ar „šimto metų senumo“ kiaušiniai tikrai nėra tokie seni, kaip skelbia patiekalo pavadinimas. Kiaušiniai yra padengiami negesintų kalkių, pelenų, druskos, molio ir ryžių lukštų mišiniu ir šioje terpėje brandinami 45–100 dienų. Per šį laiką kiaušinio baltymas įgyja gintarinį atspalvį ir primena želę, o tryniai mena tamsiai žalios spalvos sūrį. Šiuo pavadinimu kiaušiniai vadinami dėl to, kad brandinamų kiaušinių lukštas pajuoduoja, priversdamas manyti, kad kiaušinis po žeme palaidotas buvo visą šimtmetį.
