„Puero“ arbata garsėja kaip padedanti reguliuoti svorį, išvalyti toksinus iš organizmo, pagerinti medžiagų apykaitą ir sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje. Visgi prie savito šios arbatos skonio reikia priprasti.
„Puero“ arbatos renesansas
Pasak „Skonio ir kvapo“ arbatos žinovo Andriaus Žilinsko, pastaraisiais dešimtmečiais Kinijoje vyksta „puero“ arbatos atgimimas, o likęs pasaulis vis labiau priima šią arbatą į savo virtuves. Didelis susidomėjimas šia arbatos rūšimi skatina kurti naujas tradicijas, tirti „puero“ poveikį sveikatai bei mokytis tiksliau kontroliuoti juodojo „puero“ brandinimo procesą.
„Puero“ arbata unikali ne tik savo nuolat besikeičiančiu skoniu ar su brandos laiku augančia verte. Išskirtinis „puero“ bruožas – ši arbata turi probiotikų. Būtent dėl šios priežasties „puero“ dažnai įvardijama kaip „gyvas“ maisto produktas: arbatą subrandina ir „puero“ paverčia lapeliuose gyvenantys mikroorganizmai.
Arbatos-keliautojos istorija
„Puero“ arbata yra auginama ir gaminama pietvakarių Kinijoje, Junano provincijoje. Šios vietovės laikomos arbatmedžio gimtine. Kadaise Junanas buvo arbatos gamybos epicentras, iš kurio arbatlapiai keliaudavo į šalies Rytus bei Tibeto plynaukštę. Šis kelias iki šiol yra įvardijamas „arbatos-arklių keliu“.
Arbata presuota į plokštes, nes buvo manoma, kad taip ją lengviau transportuoti. Kelionės trukdavo kelis mėnesius ar net metus, todėl arbata per tą laiką būdavo paveikiama gausybės gamtos reiškinių – lietaus, vėjo, karščio, šalčio, bet labiausiai – joje gyvenančių mikroorganizmų.
Panašiai kaip tikras piligrimas, savo tikslą arbata pasiekdavo visai kitokia, nei pradėdavo kelionę. Kelionės metu ji pakeisdavo ne tik savo skonines savybes, bet ir pakisdavo jos poveikis. Taip gimė dvi labai skirtingos „puero“ arbatos rūšys.
Žalioji ir juodoji „puero“ arbata
Pietvakarių Kinijoje vietiniai „puero“ arbatlapius nuo seno geria kaip mao cha – aštroko skonio žaliąją arbatą. Visgi šalies Rytuose bei Tibeto plynaukštėje šie arbatmedžiai buvo pažįstami visai kitu veidu – čia gertas sendintas sheng (kin. žalias, neapdorotas) „puero“. Tai – ta pati mao cha, laikui bėgant natūraliai fermentuota įvairiausios mikrofloros. Šis sendinimo procesas, trunkantis iki kelių dešimčių metų, kardinaliai keičia arbatos skonį: sumažinamas arbatos aitrumas ir kartumas, arbata įgauna šiltų drėgnos žemės ir džiovintų vaisių aromatų.
Septintajame dešimtmetyje komunistinėje Kinijoje buvo išrastas metodas, leidžiantis greičiau subrandinti „puero“ arbatą. Naujasis metodas buvo pavadintas wo dui ir juo vos per kelis mėnesius galima gauti fermentuotą arbatą, panašią į sendintą „puero“. Tokia arbata vadinama shu – virtu, apdorotu – juoduoju „puero“.
Juodasis „puero“ nėra identiškas natūraliai sendintam: jis pasižymi ryškesniu skoniu ir dažniausiai yra stipriau fermentuotas, tačiau turi panašių skoninių ir cheminių savybių bei mikrobinių kultūrų. Toks „puero“ jau yra paruoštas gerti, jo nebereikia brandinti, tačiau gerai ir tinkamai išlaikytas jis taip pat gali pagerinti savo skonį.
