Paieškos rezultatai

Šalyje, kurioje viskas vyksta salsos ritmu ir gimė bei kūrė garsusis magiškojo realizmo rašytojas G. G. Marquesas, net ir gastronomija žaisminga ir su lengvu magijos prieskoniu. Todėl nenustebkite, kai pusryčiams jums bus patiektas paslaptingas banano lape suvyniotas patiekalas, o šalia – puodelis saldaus šokolado. Tai – Kolumbija. Maisto kultūra Kolumbijoje, kaip ir daugelyje Lotynų Amerikos šalių, yra labai įvairi vien dėl palankių klimato sąlygų, kurios čia leidžia auginti beveik viską: nuo vynuogių, kokosų, kavos ir bananų iki mums gerai pažįstamų bulvių ar braškių. Vienas netikėčiausių bananų panaudojimo būdų – dėti į sriubą KARALIAUJA BANANAI Jei Lietuvoje juokaujame, kad iš bulvės galime pagaminti nesuskaičiuojamą kiekį patiekalų, tai Kolumbijos virtuvėje „nepakeičiamojo“ statusą turi bananas. Gatvėje gali pamatyti moksleivį bėgantį į pamokas ir užkandžiui pasirinkusį bananą, tačiau kur kas dažniau bananas yra patiekalo ar vaisių salotų sudedamoji dalis. Vienas populiariausių patiekalų – patakonas (isp. patacon). Tai aliejuje gruzdintas didysis bananas (dar vadinamas platanu). Patakonas dažnai patiekiamas prie mėsos ar žuvies patiekalų kaip garnyras. Kartais gruzdinto banano paplotėlis išlenkiamas kaip mažas krepšelis ir į jį įpilama padažo. Taip pat patakoną galima užsisakyti kaip atskirą patiekalą su įvairiais skirtingais padažais, vištiena ar jautiena. Vienas iš netikėčiausių bananų panaudojimo būdų – įdėti jo į sriubą. Taip taip, paprastą bananą (tiesa, jis turėtų būti ne pernokęs, o kuo žalesnis) galima pjaustyti šalia morkų ir bulvių ir taip paįvairinti bet kokios sriubos skonį! TOLIMAS KUGELIO PUSBROLIS Išradingi kolumbiečiai naudoja ne tik pačius bananus, bet ir jų lapus. To pavyzdys – populiarus patiekalas tamalė (isp. tamal). Valgant susidaro įspūdis, kad tai lietuviško kugelio giminaitis, tiesiog išvirtas banano lape. Vis dėlto tamalė gaminama ne iš bulvių, o iš čia populiarių kukurūzų miltų. Taip pat dedama vištiena ar kitokia mėsa, daržovės, sūris ir įvairūs prieskoniai. Viskas kaip vientisa masė suvyniojama į banano lapą ir tuomet verdama arba garinama. Kadangi kolumbiečiai tiesiog pamišę dėl saldumynų, yra ir saldus šio patiekalo variantas su vaisiais. Istorija byloja, kad actekai gamindavo tamales su keisčiausiais ingredientais, tokiais kaip varlės ar salamandros. SALDUMYNAI Jei pirmoji Kolumbijos religija yra futbolas, tai antroji nenuginčijamai yra saldumynai. Pirmoji religija garbinama stadionuose, tačiau antroji turi kur kas daugiau „šventovių“. Tai ledainės (isp. heladeria), cukrainės (isp. dulceria), vaisių kavinukės (isp. fruteria), kepyklėlės (isp. pasteleria, panaderia) ir, žinoma, įvairių saldumynų siūlančios kavinės. Jei kolumbietis jums prieš pietus pasiūlys suvalgyti vaisių salotų populiarioje fruterijoje, neapsigaukite – po kolumbietiškų vaisių salotų pietų jums nebereikės. Tradicinės vaisių salotos čia – tai pietų dydžio lėkštė su įvairiais vaisiais, kalneliais ledų, upėmis saldžių padažų, arekipe (isp. arequipe – kolumbietiška karamelė), šiek tiek tarkuoto sūrio ir vafliais ar sausainiais paįvairinti. Tai, kad saldumynai iš tiesų yra kolumbiečių dienos palydovai, patvirtina dar vienas dažnas vietinių įprotis: net šalia kiaušinienės pusryčiams ar sriubos vakarienei įprasta gerti saldų šokoladą ar kakavą. Mėsa dažnai patiekiama su saldžiais (ne, ne saldžiarūgščiais, bet saldžiais!) padažais. Labai dažnai net į natūralias, šviežiai spaustas vaisių sultis yra dedama cukraus. Prie žuvies ar mėsos patiekalų taip pat gali būti patiekiamos saldžios salotos su razinomis ir ananasais. Taigi, gal dėl saldumynų žmonės daugiau šypsosi, šoka salsą ir kuria magiškas istorijas? Saldumynai – antroji Kolumbijos religija. (Miglės Satkaus nuotr.) TINTO, POR FAVOR! Neretai Kolumbijoje gaminant kavą taip pat yra įmaišoma cukraus, taigi jei neperspėsite iš anksto, tikėtina, kad kavinukėje jums atneš jau pasaldintos kavos. Kava Kolumbijoje vadinama „tinto“. Ji verdama tradiciniais kavos gaminimo aparatais su filtrais (tačiau ne espresso). Kartais į kavą dedama citrinos sulčių. „Kava su pienu“ dažniausiai yra tinto su kondensuotu pienu. Kolumbijoje auginamos arabikos rūšies kavos pupelės. Šioje šalyje užauginta kava visame pasaulyje vertinama dėl švelnaus ir subalansuoto skonio. Sakoma, kad didelė dalis geriausios kavos produkcijos yra eksportuojama. Iš dalies tai tiesa, nes Kolumbija – trečia daugiausia kavos pasaulyje eksportuojanti šalis po Brazilijos ir Vietnamo. Tačiau tai nereiškia, kad Kolumbijoje lieka tik antrarūšė kava. Gali nustebinti faktas, kad parduotuvėje kava kainuoja pigiau nei arbata, bet arbatą Kolumbija importuoja, o kava auginama čia pat, taigi skanios ir kokybiškos kavos rasti nesunku, kur bebūtumėt. Kolumbijoje skanios ir kokybiškos kavos rasti nesunku, kur bebūtumėt. (Miglės Satkaus nuotr.) POPULIARIAUSI GATVĖJE Nors popmaisto kultūra palietė ir Kolumbiją, tačiau dešrainiai ir picos populiarumu vis tiek nusileidžia tradiciniams Kolumbijos užkandžiams – empanadai (isp. empanada) ir arepai (isp. arepa). Empanados išvaizdą paprasčiausia būtų palyginti su lietuviams pažįstamais čeburekais. Tačiau ji gaminama iš kukurūzų miltų, o įdaras gali būti įvairus: nuo mėsos, vištienos, daržovių ar sūrių iki jūrų gėrybių Ramiojo vandenyno pakrantės miestuose. Mažuose miesteliuose populiarios empanados su viskuo (isp. empanada con todo). Empanadoje „su viskuo“ greičiausiai rasite ryžių, mėsos, virto kiaušinio, daržovių, pupelių ir gal dar šio to. Įprastas Kolumbijos miestų ir miestelių vaizdas – prie nedidelių prekystalių gatvėse stovi būrelis žmonių ir ant empanadų šaukšteliais deda aštrų guakamolės (isp. guacamole) padažą iš čia pat stovinčio dubenėlio. Jei priešpiečiams valgėte empanadą, gali būti, kad pavakariams pasirinksite arepą. Tai plokščias apvalus kukurūzų miltų paplotėlis, dažnai naudojamas vietoj duonos prie įvairių patiekalų. Paprastai paplotėlis yra prapjaunamas ir pagal jūsų skonį papildomas įvairiais įdarais: sūriu, kumpiu, vištiena ar avokado riekele. AVOKADAI Avokadai yra dar vienas svarbus Lotynų Amerikos virtuvės elementas. Gali būti, kad atvykęs čia ir paragavęs avokado suprasi, jog šio vaisiaus dar gerai nepažinai. Iš tiesų avokadai, parduodami Kolumbijos gatvėse ir vaisių bei daržovių parduotuvėse, labai skiriasi nuo tų, kurie iki Lietuvos nukeliauja tolimus kilometrus. Įgudęs gatvės pardavėjas, stovintis prie medinio prekystalio, nukrauto avokadais, jūsų paklaus: „Valgysite šiandien ar rytoj?“ ir pagal jūsų atsakymą parinks tinkamai (iš tiesų net tobulai) prinokusį avokadą. Tinkamai prinokęs avokadas bus šviesiai geltonos spalvos ir jam išskobti iš odelės nereiks jokių pastangų – tai lengvai padarysite su šaukštu. VAISIŲ, UOGŲ IR DARŽOVIŲ DŽIAZAS! Įžengus į kolumbietišką turgų galima lengvai pasimesti tarp skirtingų vaisių, uogų ir daržovių. Kai kurių jų pavadinimų atitikmenų lietuvių kalboje net nerastume. Kalnai šviežių daržovių – įprastas vaizdelis Kolumbijos turguje. (Miglės Satkaus nuotr.) Norisi paminėti keletą pačių populiariausių. Tai vaisius, vadinamas medžio pomidoru (isp. tomate de árbol), iš kurio spaudžiamos gaivios, šiek tiek rūgštokos sultys. Taip pat pasiflorai (isp. granadilla), kurie yra mėgstamas vietinių užkandis. Ir, žinoma, guava, kurią specialiai išvirus kartu su cukranendrių cukrumi, gaunamas vienas populiariausių Kolumbijos saldumynų – bokadija (isp. bocadillo). Tai želę primenantis saldumynas, valgomas su sūriu ar vienas. Na, o jei žinias norite praplėsti dar labiau, tai savaitgalį verta atsikelti anksti ryte, pasikviesti į kompaniją vietinį kolumbietį ir leistis į kelionę po Kolumbijos vaisių ir daržovių turgų tyrinėjant, ragaujant ir susipažįstant su visa gastronominio pasaulio palete, kurią siūlo ši magiška šalis. Ir galbūt net išvysite pro šalį grakščiai sklendžiančią figūringą tamsiaodę, nešiną pintine spalvingų vaisų ant galvos!

Baltijos maisto ir gėrimų parodos BAF paskutinę dieną Alfas Ivanauskas perkėlė „Skonio lenktynes“ iš televizijos ekranų į „Litexpo“ parodų rūmus. Programa prasidėjo 13:30 ir truks iki 15:30, tad visi norintys dar gali suspėti pasižiūrėti kaip čia pat komandos gamina patiekalus, o vėliau paragauti ir nuspręsti, kuri iš laimės. Pirmoji dvikova – vaikams skirta programa. Vaikai gamins pačių sukurtus desertus. Aina ir Vainius per 20 minučių pagamins po desertą, kurį ragaus parodos svečiai ir nuspręs, kuris iš jų laimės. „Ši valanda bus skirta vaikams. Šiandien sugriausime mitą, kad desertui pagaminti reikia daug laiko, įvairių kombainų ir kitų įrankių. Čia pagaminsime desertą iš keturių ingredientų, pagrindinis – maskarponės sūris. Jeigu naudosite šaldytas braškes, gausite ledus, o jeigu atšildytas braškes – labai skanų kremą“, – sako A. Ivanauskas. Aina desertui pasirinko maskarponės sūrį, atšildytas avietes, grietinėlę ir sausainius. Vainius desertui pasirinko maskarponės sūrį, šaldytas mėlynes, grietinėlę ir sausainius. Norintys paragauti deserto ir pamatyti, kas laimės „Skonio lenktynes“ apsilankykite „Litexpo“ rūmuose iki 16valandos. Alfo Ivanausko patarimas kaip greitai pasigaminti maskarponės užtepėlę: „Šį sūrį galima naudoti ne tik saldiems patiekalams: pakepinkite orkaitėje papriką ir šoninę, sumaišykite su maskarpone ir gausite skanią užtepėlę, kurią galėsite valgyti su morkų lazdelėmis ar kitu užkandžiu.“ #maskarponė #desertas #AlfasIvanauskas #Vaikai #BAF #Baltijosmaistoirgėrimųparoda #skoniolenktynės

Šį savaitgalį kino teatruose pradėta rodyti amerikiečių kulinarinė komedija „Nudegęs“ (angl. „Burnt“), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Bradley’us Cooperis. Kino juosta „Nudegęs“ – tai naujausias Holivudo režisieriaus Johno Wellso darbas, patenkantis į kulinarinio kino kategoriją. Filme gausu apetitą žadinančių, stilizuotų scenų, kuriose dominuoja maistas, jo gamyba. Juostos režisierius J. Welsas ir scenarijaus autorius Stevenas Knightas pasistengė, kad kino juosta „Nudegęs“ nebūtų sudegęs – akį traukia gražiai lėkštėje patiektas maistas, kulinarijos mados ir (ne)tikėti patiekalai – šis filmas vienu metu yra sūrus ir saldus, sotus ir lengvas. Šefas Adamas Džounsas (akt. Bradley’us Cooperis) viską turėjo ir visko neteko. Dvi „Michelin“ žvaigždutes gavusi žvaigždė su užriesta nosimi ir siaubingais įpročiais, pagarsėjęs Paryžiaus restoranų siaubas – tokia buvo jo užsitarnauta reputacija. Ką galėjo padaryti blogai, tą jis ir padarė, nes Adamui nerūpėjo niekas kitas, tik sukurti dar vieną neprilygstamų skonių fontaną. Kad turėtų savo virtuvę ir trečią „Michelin“ žvaigždutę, šefui reikės pačių geriausio profesionalų pagalbos, tarp jų – ir gražuolės Helenos (akt. Siena Miller). Kulinarinę komediją „Nudegęs“ žiūrėkite didžiuusiuose šalies kino teatruose. #kinas #kinojuosta #kinofilmas #nudegęs #maistas

Baltijos maisto ir gėrimų parodoje BAF vieni pagrindinių patiekalų Italijos stende buvo didžiuliai sultingi kepto paršelio kumpiai, vadinami porchetta. Malkomis kūrenamoje krosnyje keptas paršelis – tikras italų gastronominis pasididžiavimas. Italas kumpių gamintojas De Mori Luigi atskleidė kelis esminius dalykus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, norint mėgautis iš tiesų geru kumpiu. Kaip išsirinkti kokybišką kumpį? Pirmiausia reikia žinoti visus ingredientus, kurie buvo naudojami kumpį ruošiant. Antra, svarbu atkreipti dėmesį į tai kaip kumpis iškeptas, koks kepimo procesas ir technologijos naudotos (ar tai masinė produkcija, ar individualaus gamintojo, ar tradiciškai brandintas kumpis, ar cheminiu būdu gamintas), nes kumpius gamina daug kas, bet tik žinodami ingredientus ir kepimo procesą, galėsime išsirinkti kokybiškiausią gaminį. Taip pat reikia atsirinkti mėsą – ar ji šviežia, ar kokybišką, ar neriebi. Tai labai svarbu. Koks kumpis geriau: su įvairiais priedais, įdarais ar be nieko? Geriausia, kai kumpis yra be jokių priedų. Jeigu kumpis yra savaime skanus ir aromatingas, jam nereikia jokių priedų. Be to, kuo mažiau ingredientų, tuo mažiau šansų, kad kumpyje daug dirbtinių konservantų. Kokios mėsos kumpis Jums skaniausias? Tik itališkos mėsos (juokiasi). Koks yra tikras itališkas kumpis? Toks, kuris atlaiko visą gaminimo procesą. Nuo pradžios, kai yra renkami ingredientai iki patiekimo. Svarbiausia, kad būtų toks, kuris negaminamas masiškai. Dėmesys turi būti sutelktas į kiekvieną kumpį atskirai, kad nenukentėtų kokybė. #itališkaskumpis #kumpis #jautiena #mėsa #kiauliena #DeMoriLuigi

Britų maisto muziejus yra naujausias „Bompas & Parr“ projektas. Jo atstovai teigia siekiantys parodyti labiausiai jaudinančius maisto elementus ir padėti pakeisti žmonių gyvenimus, padedant suprasti, ką jie valgo. Kompanija „Bompas & Parr“ garsėja savo eksperimentais. Pavyzdžiui, kovo mėnesį projekto kūrėjai prie helio baliono prikabino 0,5 kg kavos pupelių maišelį, GPS seklį, „GoPro“ kamerą ir visa tai paleido į kosmosą. Pakilęs į 37 km aukštį, kur temperatūra siekia -50 laipsnių, balionas sprogo, o kavos pupelės 200 m/s greičiu nukrito į žemę. Šiuo eksperimentu buvo siekiama išsiaiškinti, ar aukštis, žemas atmosferos slėgis ir kosminiai spinduliai veikia kavos skonį. Vėliau norintys šių „kosminių pupelių“ 250 g jų pakuotę galėjo įsigyti už 300 GBP. Ar esate matę megztą kiaušinienę? Dešreles iš balionų? O kiaulės galvą iš tortų pabarstukų? Muziejus įkurtas prie garsiojo „Borough Market“. Jį sudaro 5 ekspozicijos. Pirmoje galėsite išvysti ir išgirsti, kaip jūsų žarnynas atrodo iš vidaus: atsisėdate į specialią masažo kėdę, užsidedate ausines ir projekcijoje stebite, ką pavyko užfiksuoti eksperimento dalyvio prarytai kamerai. Čia užtruksite apie 4 minutes. Antroje ekspozicijos dalyje galėsite patys dalyvauti eksperimente. Keturiose kabinose yra padėta šokolado, kurį reikia ragauti skambant skirtingai muzikai. Vėliau ant lapelių pažymite, kuris šokoladas jums pasirodė kartesnis, švelnesnis ir pan. Teigiama, kad šie lapeliai dalyvauja Oksfordo universiteto studentų tyrime. Po šito etapo kylate į antrą aukštą apžiūrėti ant sienų iškabintų nuotraukų, kuriose maistas pavaizduotas kitaip, nei esame įpratę. Ar esate matę megztą kiaušinienę? Dešreles iš balionų? O kiaulės galvą iš tortų pabarstukų? Būtent trečia ekspozicija suteiks tokią galimybę. Ketvirtoje laukia įvairių laikotarpių popieriniai meniu. Nuo Vinstono Čerčilio iki paskutinio „Concorde“ skrydžio. Mistiškiausiai skamba penktos ekspozicijos pavadinimas – „Drugelio efektas“. Pravėrę duris patenkate į tikrus tropikus, kur karšta (apie 30 laipsnių) ir drėgna, žaliuoja bananmedžiai ir kiti šiai klimato juostai būdingi augalai. Ir tik akims apsipratus pamatote, kad tarp šių augalų nutūpę patys įvairiausi, dažnai žmogaus delno dydžio drugeliai. Arba, kaip juos pavadino muziejus, neapdainuoti augalų apdulkinimo istorijos herojai. Beje, kai užsukau į „Borough Market“ informacijos centrą paklausti, kur rasti šį muziejų, jo darbuotojas iškart paklausė, ką aš tikiuosi pamatyti. Prieš tai buvau pasiskaičiusi apie „Bompas & Parr“ darbus, todėl nesitikėjau ten pamatyti mėsos gaminių ar sūrių. Atrodo, kad toks mano atsakymas nuramino informacijos centro darbuotoją. Matyt, ne visiems toks modernus maisto muziejaus eksponatų pateikimas yra priimtinas. Kita vertus, muziejaus šūkis yra toks: „Nuo lauko iki stalo, burnos… ir anapus.“ Bilieto kaina suaugusiesiems – 5 svarai. Muziejus veiks iki 2016 m. sausio pabaigos. ADRESAS: 1 Cathedral Street Borough Market London SE1 9DE #europa #kultūra #turgus #didžiojibritanija #kelionės #muziejus #drugeliai #boroughmarket #maistas #londonas #anglija

„Chocolate Naive“ lietuviškai skamba taip: „Naivus šokoladas“. O gal naivūs šokoladininkai, užsimoję pasauliui įrodyti, kad gali įsilieti į geriausių pasaulio šokolado amatininkų gretas ir gaminti aukščiausios kokybės šokoladą? Bet apie viską nuo pradžių. „Kam važinėti ant vienračio, jei jau išrastas dviratis?“, – apie lengvą pamišimą ir užmojus gaminti rankų darbo šokoladą sako D. Užpalis. („Chocolate Naive“ nuotr.) Studijavai urbanistiką – miestų planavimą. Kodėl susidomėjai šokoladu? Iki šokolado aš septynerius metus dirbau biure, bet gyvenimas pasisuko taip, kad nenorėjau veikti nieko kito, tik dirbti su maistu. Nenorėjau kepti bulkučių, tortų, norėjosi pažinti šokoladą. Tai kodėl šokoladas? Nes tai vyriška profesija. Ypač šokolado gamyba, ne konditerija, o gamyba yra dalis fizikos, dalis chemijos, dalis inžinerijos, dalis meno. Meno, kuris susideda iš sluoksnių. Šokolado gamyba yra mašinos, varikliai, arklio jėgos, guoliai ir viskas, kas tik nori. Nesu labai geras inžinierius ar mechanikas, bet išmanau visko po truputį. Man patinka, kad galiu būti naudingas visur. Ne tik prie puodų stovėti ir maišyti arba popierius tvarkyti. Ar prisimeni pirmąjį savo susidūrimą su šokoladu, kai tai buvo lūžio taškas ir nusprendei savo gyvenimą susieti su šokoladu? Taip taip, prisimenu. Pirmas susidūrimas buvo, kai gyvenau Madride ir vakarais su draugais pirkdavom „Lindt“ šokoladą. Tai buvo prieš kokius septynerius metus. Atsilauždavome gabaliuką plytelės ir čiulpdavom po truputį. Buvo visai kitoks potyris, o mes juk įpratę valgyti visokius batonėlius. Tas pirmas šokoladas buvo juodas, intensyvaus skonio, aromatingas kaip koks espresso kavos puodelis. Tada man įstrigo, kad šokoladas gali būti aukščiausios kokybės produktas. Supratau, kad į jį galima pažiūrėti visai kitaip, nei esame įpratę. Kai supratai, kad šokoladas yra tavo kelias, ką pirmiausia pradėjai daryti? Buvo toks laikotarpis, kai eksperimentavau su visokiomis dietomis ir pradėjau domėtis neapdorotu, žaliu šokoladu. Pamaniau, kad į tai reikia pasigilinti labiau, pasidarė smalsu. Aš toks metodiškas, siunčiuosi knygas, skaitau, gilinuosi. Supratau, kad šokoladą geriausia gaminti ortodoksiniu būdu, kuris egzistuoja jau maždaug 300 metų. Iš pradžių reikia mokėti surinkti dviratį, kad išrastum vienratį. Maisto pramonė yra ne visai teisinga, reikia viską paprastinti. Taip yra ir su šokoladu, dažniausiai jis galutiniame produkte, kurį perkame, sudaro tik mažą dalį, o visa kita yra priedai. Aš manau, kad reikia grįžti prie šokolado gamybos ir ragavimo esmės. Kaip ir minėjai, šokolado gamyba pasaulyje yra senas menas. Kaip jūs sugebėjote iššokti aukščiau visų ir pasiūlyti išskirtinį produktą? Išskirtinumas ateina su laiku. Nemanau, kad būdamas naujokas gali pasiūlyti kažką išskirtinio. Esu skeptiškas fix idėjoms, nes manau, kad visi fundamentalūs dalykai yra jau išrasti, o visa kita – tik interpretacijos. Nieko revoliucinio nėra, viskas sukasi ratu. Pasiskaitai senas, šimto metų senumo knygas, ir ten rašoma apie tą patį, ką dabar darome mes. Ar šokolado vertė kinta? Ji kinta, ji auga. Tas prabangos elementas kaip ciklas dabar vėl grįžta, ir šokoladas vėl tampa aristokratišku dalyku. Nes kažkas jau buvo jį devalvavęs iki „Meškutės šiaurėje“ lygio, kai šokoladas yra tik priedas, tik kažkoks niekingas glaistas. Mes manome, kad šokoladas yra pats savaime kaip kategorija ir jam daugiau nieko nereikia. Jis visada buvo ir yra aristokratų maistas. Ruošiant kavą yra du procesai, o šokoladą – šeši–septyni procesai. „Chocolate Naive“ reikalavimai kakavos pupelių kokybei – itin aukšti. („Chocolate Naive“ nuotr.) Ar dažnai būna taip, kad jums reikia atmesti gautas kavos pupeles? Atkrenta apie 90 % pupelių, tik 10 % yra tinkamos mūsų šokoladui Kiek užtrunka pagaminti šokolado plytelę? Tai labai priklauso nuo gamybos linijos. Procesas gali užtrukti nuo pusdienio iki savaitės. Anksčiau šokoladą darydavome ilgai, dabar po truputį greitėjame, nes nėra reikalo ilgai minkytis. Kuris apdovanojimas tau pačiam brangiausias? Europos auksas už šokoladą su medumi. Jis labai geras. Taip nusprendė 80 žmonių komisija, ir negali ginčytis. Jis tikrai buvo labai geras. Jūsų logotipe pavaizduotas vienratis. Kodėl? Kam važinėti ant vienračio, jei jau išrastas dviratis? Taip mes parodome, kad esame truputį pamišę. Kaip atskirti kokybišką šokoladą? Imant nuogą šokolado plytelę be etiketės, visų pirma, reikia įvertinti aromatą ir skonį. Juodasis šokoladas neturi būti kartus. Nors tai komunikuojama kaip sinonimas. Tačiau tai reiškia, kad naudota pigi žaliava arba šokoladas buvo perskrudintas. Dažniausiai būna ir tai, ir tai. Dar reikia žiūrėti, ar šokoladas nėra pabalęs ar kaip nors kitaip estetiškai pakitęs. Pabalimas reiškia, kad jis kažkur kažkaip gavo per didelę temperatūrą. Jis valgomas, bet estetiškai ir skoniškai nebe toks pat. Reikia paklausyti, kaip jis lūžta – ar yra toks takšt. Šokoladas turi gražiai lūžti ir blizgėti. Perlaužus plytelę, visų pirma, reikia pauostyti ir pagalvoti, su kuo tas aromatas tau asocijuojasi, ar tai kažkokie malonūs dalykai, kažkas priimtino ir kompleksiško, ar kažkas labai primityvaus, atsiduodančio kava, degėsiu. („Chocolate Naive“ nuotr.) Kaip ragauti šokoladą, kad pajustum visus skonio sluoksnius? Geriausia šokoladą ragauti nepavalgius, kuo alkanesnis esi, tuo jis, žinoma, skanesnis. Reikia būti neparūkius, neišgėrus, nereikia šokolado maišyti su visu tuo. Palikite šokolado gabaliuką burnoje tirpti. Kakavos sviestas žmogaus kūno temperatūroje pradės lydytis ir atsidarys oro kapsulės, kuriose yra lakiųjų skonio dalelių. Tada skonį pradedi interpretuoti per savo vidinę nosį. Ką tu jauti, ar skonis kažką primena – tropinius vaisius, tabaką, odą, alkoholį. Kiekvienas įvertina individualiai. Koks poskonis lieka. Kokia šokolado tekstūra, ar jauti smėliuką – tai reiškia, kad šokoladas nepakankamai išmaišytas. Kiek ilgai išlieka šokolado skonis. Kaip tu energiškai jautiesi jo suvalgęs, ar smegenys siunčia signalą, kad tai buvo kitokia patirtis. Apie šokoladą girdime įvairių mitų. Kokios jo savybės yra geriausios? Šokolade geriausia yra šokoladas. Jis laikomas geros nuotaikos medicina. Tai bene vienas didžiausių antioksidantų pasaulyje, mineralų šaltinis: kalcio, magnio, geležies. Manoma, kad šokoladas iki 30 % gali pagerinti kraujotakos sistemą, širdies darbą – dėl to jis dovanojamas per Valentino dieną. Taip pat dėl to, kad išskiria laimės hormoną – anandaminą. Dar jis gali padėti smegenims dirbti greičiau, pagerinti kognityvines funkcijas, didinti deguonies kiekį kraujyje. Užsiminei apie šokoladą kaip dovaną. Kokį šokoladą dovanoti? Mūsų (juokiasi). Reikia dovanoti tokį, kurio ne gėda dovanoti. Jei šokoladas pagamintas su meile, su dėmesiu detalėms, tuomet jis yra tinkamas kaip dovana. O tai, ar jis su uogomis, ar su kuo nors kitu, nebekeičia esmės. #desertai #domantasužpalis #chocolatenaive #saldumynai #apdovanojimai #kakava #šokoladas

Esu tikra, kad skubėdami sostinės Stiklių gatve bent kartą esate pastebėję ties 4-uoju numeriu pažymėtu namu besibūriuojančią turistų grupę. Arba kiek ilgiau nei derėtų prie vitrinos stovinčią damą, kuri truputį per ilgai negali atitraukti akių nuo languose kabančio lino. Čia įsikūrusi lietuviško lino krautuvė „Linen Tales“ domina ir turistus, ir tautiečius. „Linen Tales“ – šeimos verslas su ilga istorija. „Tvirtai laikome rankas ant šiuolaikinio gyvenimo pulso: stebime, domimės, sekame, kas vyksta ir kas „ant bangos“ pasaulyje, ir atradę tai, kas mums artima, pritaikome“, – sako lino pasaulyje jau ne pirmus žingsnius žengiantis Borisas Symulevičius. Šiuolaikinę namų tekstilę iš lino kuriantys ir savo gaminiuose tradicijas bei modernias technologijas derinantys lino gaminių pardavėjai neapsiriboja tik gaminių siuvimu, bet ir siekia kurti aplink juos istoriją, vertę ir jaukumą. „Didžiausias mūsų noras – kad lino gaminiai praturtintų kiekvienus šiuolaikinius namus ir jų kasdienybę“, – antrina prekės ženklo vadovė Vaida Kniūkštienė. „Linen Tales“ savininkas Borisas Symulevičius ir prekės ženklo vadovė Vaida Kniūkštienė sako tikslingai siekę užmegzti ryšius su Japonija ir verslą plėtoti šioje šalyje. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Kokia medžiaga yra linas? Linas – labai sudėtinga, gyva ir sunkiai prognozuojama medžiaga. Natūralios spalvos audinys gali būti daugybės atspalvių: tamsesnis, šviesesnis, geltonesnis, rudesnis. Viskas priklauso nuo to, ar ilgai linai gulėjo laukuose, kurioje vietoje buvo surinkti, buvo drėgna ar sausa. Medžiagos savybės dėl šių gamtos veiksnių gali nežymiai skirtis, priklausomai nuo gamybos partijos, ji gali skirtingai susitraukti, skirtingai „priimti“ dažą. Su sintetika dirbti daug paprasčiau – viskas visada bus vienodai, o dirbant su linu reikia jį suprasti, pažinti medžiagą. Galbūt todėl Lietuva garsėja kaip gero lino gamintojų ir tiekėjų kraštas – dirbdami su šia medžiaga puoselėjame gilias tradicijas. Ar linas poetiškas? Linas – austa medžiaga, tad į ją galima „įausti“ savas istorijas. Tai viena seniausių drabužių medžiagų. Galima įsivaizduoti, kiek istorijos veikėjų vilkėjo lininius drabužius, kiek laimių ir dramų vyko prie linine staltiese užklotų stalų ar lininiuose pataluose (šypsosi). Tik neseniai linas pradėtas laikyti prabangesne, vertingesne medžiaga – anksčiau tai buvo paprastų žmonių audinys. O juk giliausia ir gražiausia poezija yra paprasta. Antonas Čechovas savo laiške Maksimui Gorkiui rekomendavo „ištrinti kuo daugiau būdvardžių ir prieveiksmių“. Mums linas gražiausias natūralios, šviesiai pilkos spalvos. Toks jis yra paprastas ir poetiškas. Anot lino gamintojų, kultūriniai skirtumai tarp Lietuvos ir Japonijos tirpsta. Be to, japonus žavi ilgos mūsų linininkystės tradicijos, puoselėjamas menas jį apdirbti ir iš jo siūti. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Japonija. Kodėl akys nukrypo į šią šalį? O gal kaip tik atvirkščiai – jos akys nukrypo į jus? Kaip nutiko, kad jūsų gaminių galima įsigyti tokioje visomis prasmėmis tolimoje šalyje. Tas Japonijos tolumas yra sąlyginis, dabar mus fiziškai skiria tik 12 valandų skrydžio, o perduoti žinutę užtruktų akimirką. Kultūriniai skirtumai, deja, irgi po truputį tirpsta. Japonai nešioja labai daug lininių drabužių – vasaros ten karštos ir drėgnos, o linas „kvėpuoja“ ir greitai džiūsta. Šios šalies gyventojai mėgsta ir vertina liną, jiems nereikia aiškinti naudingų audinio savybių ar to, kas kitiems gali atrodyti kaip minusas: kodėl audinyje matosi verpalo sustorėjimai, kodėl jis glamžosi. Pradėję dirbti su linu siekėme atsidurti toje rinkoje, tik kelią ten apsunkindavo kalbos ir kultūros barjeras. Vis dėlto nuosekliai eidami šio tikslo link galiausiai atsidūrėme reikiamoje vietoje tinkamu laiku, ir verslas su Japonija pajudėjo. Koks yra lietuviškas linas, kuo jis ypatingas ir kodėl jis taip žavi japonus? Storesnis, mažiausiai 185 g/m2, grubesnės faktūros – toks, mūsų manymu, turėtų būti lietuviškas linas. Toks šiaurietiškas, užgrūdintas ir „atkentėjęs“. Italų, prancūzų linas yra plonas, tolygus, švelnus – beveik kaip šilkas. Tai galima paaiškinti gana paprastai: mūsų kraštuose linai užauga ne tokie aukšti kaip pietuose, pluoštas yra trumpesnis, tad iš jo gaminamas verpalas yra storesnis, su daugiau linui būdingų sustorėjimų. Na, o japonus žavi ilgos mūsų linininkystės tradicijos, puoselėjamas menas jį apdirbti ir iš jo siūti. O dabar atvirkščiai, kokia, jūsų akimis, japoniškoji tekstilė, jos kryptys ir tendencijos? Būdami Tokijuje stengiamės gyventi Ayomos rajone, tai toks Tokijaus Žvėrynas – ramus, mažaaukštis rajonas miesto centre su dalinai išsaugotais tradiciniais pastatais. Skirtumas nuo mūsų Žvėryno tas, kad ten yra Yohji Yamamoto, Issey Miyake ir kitų (ne tik japoniškų) mados namų reprezentacinių parduotuvių ir biurų. Visai šalia jų yra kelios gatvės, kur įkurti Tokijo antikvarai. Kiekvieną kartą stengiamės aplankyti mažutę japoniškų antikvarinių audinių parduotuvę, sklinda kalbos, kad pati Rei Kawakubo („Comme De Garcons“ mados namų įkūrėja ir dizainerė) ten semiasi įkvėpimo. Mūsų manymu, tai puikiai atspindi japonišką tekstilę – bandymas kurti kažką naujo, nepamirštant tradicijų ir šaknų, bet liekant pasauliniame kontekste. Na gerai, o koks yra jūsų, „Linen Tales“ linas? Ir kokias istorijas jis pasakoja Tekančios Saulės šaly? Kuriame gaminius, kurie puikiai atrodytų šiuolaikiniuose namuose, nepamiršdami tradicijų naudojamės moderniomis technologijomis, kad gaminys atitiktų šiuolaikinio žmogaus poreikius. Mūsų gaminiai minkšti, lengvai prižiūrimi. Spalvos ir stilistika – šiaurietiškos, prigesintos. Atskirai mūsų linas istorijų nepasakoja. Klientai kuria savo gyvenimo istorijas, o mūsų gaminiai tampa jų buities dekoracijomis – pagražina valgomojo stalą, įtikina ilgiau pasilikti lovoje, paskatina kažką pagaminti. Kuo, jūsų nuomone, lietuviškoji tekstilė išsiskiria tarptautiniame kontekste? Apskritai, kaip pasauliniame kontekste atrodo tautinis (kad ir koks būtų modernus) unikalumas? Ilgą laiką Lietuva pasauliui buvo ir yra įdomi kaip tekstilės ir jos paslaugų tiekėja. Lietuviai puikiai dirba su linu ir vilna, siuvyklos gamina rūbus pasauliniams prekių ženklams. Lietuva yra premium prekinių ženklų išteklių rojus. Deja, gamindami kitų sukurto dizaino gaminius mes pamirštame savo tautinį unikalumą. Tačiau tai keičiasi ir tarptautiniame kontekste mes atrandame savo vietą. Tokie prekių ženklai, kaip „Jūratė“ arba „Mano lietuviški namai“, gaivina tautinius raštus ir tradicinius amatus, interpretuoja juos ir pristato pasauliui šiuolaikiniame kontekste. Kiek daugiau nei kitų šalių pirkėjai, japonai perka daugiau virtuvės tekstilės.(Linos Jakubauskaitės nuotr.) Kokia dalis viso jūsų asortimento iškeliauja į Japoniją? O gal yra kūrinių, kuriuos siuvate ir tiekiate išskirtinai tik japonams? Japonai perka beveik visą mūsų asortimentą ir beveik visas spalvas. Kažko daugiau, kažko galbūt mažiau. Bet tendencijas sunku įžvelgti. Galbūt staltiesių ir servetėlių yra nuperkama mažiau, nes ten paties stalo padengimo tradicijos yra kitokios negu Europoje. Specialiai japonams nieko nekuriame, jie kaip tik nori europietiškų gaminių. Teko tik prijuosčių dydžius adaptuoti, nes japonės yra smulkesnės už europietes. Kur Japonijoje galima įsigyti jūsų gaminių? Tik internetu? Ar galima paliesti, pamatyti ir gyvai? „Linen Tales“ gaminiai yra pasklidę pakankamai plačiai – jie yra platinami universalinių parduotuvių tipo prekybos centruose ir mažuose butikuose. Mūsų gaminių galima rasti Tokijuje, Kobe, Osakoje, Fukuokoje ir kituose miestuose. Kokių gaminių paklausą Japonijoje jaučiate labiausiai? Kaip minėjome anksčiau, labai sunku išskirti kažkokią vieną kategoriją. Gal kiek daugiau nei kitų šalių pirkėjai, japonai perka daugiau virtuvės tekstilės. Ar galėtumėte palyginti lietuvių ir japonų pirkėjus bei jų pirkimo įpročius, estetikos suvokimą? Mūsų pirkėjas tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje yra estetiškai išprusęs, turi skonį. Gaminius dažniausiai perka atsižvelgdamas į savo interjerą arba į bendras tendencijas. Paskutinių sezonų hitas – pilka spalva. Nesvarbu, japonas ar lietuvis, – ši spalva populiariausia. Perkamos prekių kategorijos irgi labai panašios. Ko iš japonų galėtų pasimokyti lietuviai? Vieni iš kitų turime daug ko pasimokyti, nors yra ir nemažai panašumų. Iš japonų galėtume pasimokyti kantrybės ir atkaklumo. Mus žavi jų gebėjimas ilgą laiką tobulinti tam tikrą amatą, nuosekliai dirbti tam tikrą darbą ir pasiekus aukštumų nesustoti tobulėti. #VaidaKniūkštienė #linas #BorisasSymulevičius #audinys #tekstilė #interjeras #prijuostės #LinenTales #virtuvėstekstilė #krautuvė

Vilniaus gastronomijos savaitės metu, lapkričio 16–22 dienomis, kino teatre „Pasaka“ bus rodomi keturi festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovų pamėgti kulinariniai filmai. Juostos „Kritikai gurmanai“ („Foodies“) žiūrovai su įtakingiausiais maisto tinklaraštininkais, tarp kurių ir lietuvė Aistė Misevičiūtė, keliaus po geriausius pasaulio restoranus. Su filmo „Steiko (r)evoliucija“ („Steak (R)evolution“) kūrybine komanda bus ieškoma geriausio jautienos steiko. Nepamirštamų įspūdžių suteiks unikalų projektą, jungiantį kulinariją su kitais menais, užfiksavusi dokumentika „Vakarienė kaip sapnas“ („The Dream“). Istorija „Atrandant Gastoną“ („Finding Gaston“) supažindins su Peru pasididžiavimu – talentingu šefą Gastoną Acurio, kurio dėka pasaulis sužinojo apie Peru virtuvę ir tūkstančiai jaunų perujiečių susidomėjo kulinarijos menu. Vilniaus gastronomijos kino savaitės „Pasakoje“ REPERTUARAS: 16 d. 18 val. „Kritikai gurmanai“ 17 d. 18 val. „Steiko (r)evoliucija“ 18 d. 18.15 val. „Vakarienė kaip sapnas“ 19 d. 20.45 val. „Atrandant Gastoną“ 20 d. 18 val. „Steiko (r)evoliucija“ 21 d. 16.30 val. „Kritikai gurmanai“ 21 d. 18.30 val. „Vakarienė kaip sapnas“ 22 d. 16.30 val. „Atrandant Gastoną“ „Cinema Gourmet“ vakarienė (Roberto Daskevičiaus nuotr.) KINO VAKARIENĖS „Cinema Gourmet“– tai išskirtinės vakarienės, kurių metu bus rodomi „Kino pavasario“ programos sudarytojų kruopščiai atrinkti kulinariniai filmai, o peržiūros metu pateikiami šefo Gian Luca Demarco sukurti, rodomo filmo temos įkvėpti patiekalai. Jaukios „Kulinarijos studijos“ patalpos „Cinema Gourmet“ vakarienių metu virsta boutique stiliaus kino sale – restoranu, kuriame pasinerti į magišką vaizdų ir skonių pasaulį gali iki 20 žmonių. Daugiau informacijos: „Kulinarijos studija“ #kinas #mieste #Kinopavasaris #kinopasaka #Aistėmisevičiūtė #kinoteatras #gastronomijossavaitė #vilnius

Susikaupęs, tarsi tapytų itin precizišką paveikslą, virtuvės šefas pincetu lėštėje vieną greta kito dėlioja lapelius – tokį vaizdągalima pamatyti ko gero devyniuose iš dešimties modernią virtuvę atstovaujančiuose restoranuose. Samanų žalumo, burokėlių ar ciklameno raudonumo, sodrios baklažano spalvos lapeliai naudojami ne tik dėl grožio (bet labiausiai dėl jo), nauja, įdomu ir maistinga – taip būtų galima trumpai nusakyti mikrožalumynų esmę. Pasaulyje mikrožalumynai išpopuliarėjo maždaug prieš 20 metų, kai keli Kalifornijoje dirbantys virtuvių šefai pradėjo patys auginti žalumynus, kad šviežiais ir gražiais prieskoniais galėtų gardinti ir puošti savo patiekalus. Galiausiai ši mada ne tik išplito viso pasaulio restoranuose, bet atkeliavo iki gyventojų būstų, tad net amžinai skubantis miestietis gali lengvai tapti daržininku. Pakaks į pagalbą pasitelkti naująją sėklų liniją „Green Life“ – šiuos prieskonius galima auginti vazonuose ar loveliuose, jiems puikiai tiks šviesi palangė, balkonas ar nedidelė oranžerija. Prieskoniai jūsų gyvenimui suteiks lengvumo, nepakartojamo malonumo ir gurmaniško skonio. Naujoji sėklų liniją „Green Life“ – šiuos prieskonius galima auginti vazonuose ar loveliuose, jiems puikiai tiks šviesi palangė, balkonas ar nedidelė oranžerija. (Roberto Daskevičiaus nuotr.) 7 KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI APIE MIKROŽALUMYNUS 1. Kas yra mikrožalumynai? Tai maži valgomi augalai, kurie yra labiau paaugę nei daigai, bet jaunesni nei visiškai užaugę augalai. Visiems gerai žinomi daržovių, žalumynų ir kitų augalų – burokėlių, ridikėlių, brokolių, pekininių kopūstų, kalendų, bazilikų, kopūstų, žirnelių, saulėgrąžų ir kt. – daigeliai. Derlius renkamas po savaitės ar daugiau, kai jie išsistiebia iki 7–10 centimetrų ir turi 1–2 tikruosius lapelius. 2. Kuo skiriasi augalų daigai nuo mikrožalumynų? Daigai, pavyzdžiui, kviečių, yra auginami vandenyje, valgomi su sėkla, stiebeliu ir šaknimi. O mikrožalumynai auginami dirvožemyje ar ant sterilaus kilimėlio iš pluošto. Be to, jie kerpami ar skinami be šaknų. 3. Kokiomis sąlygomis ir kokioje aplinkoje geriausia auginti mikrožalumynus? Kitaip nei dauguma augalų, mikrožalumynai gali būti auginami visus metus. Kai lauke šalta, mikrožalumynus galima auginti namuose ir mėgautis šviežumu net žiemos metu. 4. Kokius augalus tinka auginti kaip mikrožalumynus? Kadangi mikrožalumynai naudojami norint patiekalams pridėti „cinkelio“, populiariausi yra ryškių skonių: gražgarstės, bazilikai, salierai, kopūstai, kalendros, garstyčios, ridikai, mėtos, raudonėliai. Taip pat mėgstamos spalvotosios lapinės daržovės, lapiniai kopūstai. 5. Kokia žemė tam tinka geriausiai? Geriausia ir paprasčiausia mikrožalumynus auginti aukščiausios rūšies substrate, kuris praturtintas natūraliomis maistinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, rusvaisiais dumbliais (rudadumbliais). 6. Ar mikrožalumynai naudingi sveikatai? Įrodyta, kad dauguma mikrožalumynų, ypač tokie kaip raudonieji kopūstai, ridikėliai, brokoliai, turi net 40 kartų daugiau maistingųjų nei visiškai suaugę augalai. 7. Ar brangu auginti mikrožalumynus? Norint pradėti auginti mikrožalumynus nereikia jokių brangių įrengimų, užtenka vieno ar kelių kvadratinių metrų lovelio, substrato ir sėklų. Užauginti kvadratinį metrą mikrožalumynų atsieina apie 2 eurus. #burokėliailapeliai #ridikėliai #lėkštėse #tendencija #daigai #madinga #mikrožalumynai #namie

Paklaustas apie Lietuvos istorinius patiekalus archeologas, maisto istorijos ir komunikacijos ekspertas Rimvydas Laužikas saldžiuosius patiekalus pamini tik po dešimčių kitų valgių. Desertais Lietuva niekada negarsėjo, tačiau vis dėlto, kokiais saldėsiais praėjusių amžių didikai mėgo pasmaguriauti? LDK didikai Radvilos buvo viena įtakingiausių Europos giminių. Tai, ką jie dėdavo ant stalo, greitai paplisdavo kaip madingiausi valgiai. Ką jie rinkdavosi desertui? Jeigu paimsime septyniolikto amžiaus pabaigos Radvilų virėjo knygelę – tipiškas lietuviškas barokas – tai iš esmės yra desertų knyga. Apie du trečdalius receptų sudaro tai, ką mes šiais laikais vadiname desertais. Ką mes galime paimti iš jos kaip ikoną? Tai pakankamai atviras klausimas. Toje knygoje desertai daugiau yra kepiniai, kurie šiek tiek primena vienokius ar kitokius mūsų laikų sausainius. Beje, knygos pavadinimas, išvertus iš lenkų kalbos, būtų „Labai geras būdas gaminti visokius saldėsius“. Ieškant lietuviškumo istorikas R. Laužikas siūlo nepersistengti. Tos valstybių sienos, kurios egzistuoja dabar, yra susiformavusios tik po Antrojo pasaulinio karo. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Šiandien visi įsivaizduojame, kaip atrodo tortas ar šokoladinis saldainis. Kaip saldėsiai ir desertai ant Lietuvos bajorų stalo atrodė anais laikais? Viena grupė yra sausainiai, kita – tortai tešlos apvalkale, bet jie saldūs, ten pridėta kaštainių, žodžiu, įdaras yra saldus. Tartai, kitaip vadinant, bet būta ir dengtu viršumi, ir atvirų. Taip kad čia nenusižengtumėme darydami ir vienaip, ir kitaip. Iš olandiškos ikonografijos daugiau turime dengtų tartų. Dar buvo gaminami vadinamieji pieneliai, kuriuos būtų galima palyginti su krembriulė. Tai vienoks ar kitoks sutirštinto pieno produktas ir kuo nors pasaldintas. Toks pieniškas desertas, kuris mūsų laikais būtų daugiau ar mažiau valgomas, tačiau tikrai neatitinka šiandienos desertų standartų. Taip pat buvo gaminami saldėsiai, kurie iš esmės yra cukruje pervirtos uogos ir vaisiai. Kaitinami jie susitraukdavę beveik iki karamelizavimo lygio. Buvo parašyta, kad jie tiek virti, kad galima imti rieškučiomis ir lipdyti visokias figūras. Tokie pagrindiniai tų laikų desertai. Taip pat buvo valgomi ir riešutai, vaisiai, džiovintos figos, razinos, bet šie jau negaminami, o patiekiami tokie, kokius atsiveždavo. Sausainiai, tartai, pieniški desertai ir cukruje virtos uogos bei vaisiai. Septyniolikto amžiaus desertinis paveikslas lyg ir aiškus. Jeigu kas nors paprašytų, kad jūs sukurtumėte barokinį Vilniaus desertą, kas tai būtų? Paprastai sakant, jeigu man kas nors lieptų sugalvoti barokinį vilnietišką desertą, tai tada aš pasiimčiau Radvilų virtuvės knygą, perversčiau visus patiekalus, išsirinkčiau įdomiausią arba porą trejetą įdomiausių ir tada pagalvočiau, iš kurių galima padaryti vieną ikona laikomą skanėstą. Tai daugiau komunikacinis požiūris. Žinoma, galima rinktis kuo įmantresnį, išskirtinį patiekalą, kurio niekur kitur negalėtum pasigaminti. Arba žiūrėti per tokią prizmę, kad vilnietišką desertą pasigaminti galėtų bet kas ir bet kur, tada tas patiekalas plistų kaip masinio vartojimo produktas. Jeigu pavyzdžių ieškotume užsienio receptų knygose, tai tie receptai, kuriems yra priskiriama lietuviškumo arba Radvilų etiketė, yra mėsiški patiekalai. Tai nėra desertiniai patiekalai. Kitaip sakant, desertai niekada nebuvo stiprioji mūsų pusė. Jų kur kas daugiau perimdavome, negu dalindavome kitiems. Gal dar kažką įdomesnio ir rastume lenkiškose knygose, pavyzdžiui, W. L. Zawadzkos knygoje yra minimi lietuviški saldūs grybukai. Zawadzka pati juos lietuviškais vadina. Kultūra, ypač gastronominė, yra labai atviras mechanizmas Iš tikrųjų… LDK tiek Vytauto, tiek vėlesniais laikais kviesdavo į savo kraštą daug skirtingų kultūrų žmonių. Apskritai, ar mūsų valgiuose galime ieškoti tik lietuviško prado? Kadangi LDK buvo išskirtinai tolerantiška valstybė, kultūriniu požiūriu joje buvo labai gera sąveikų erdvė. Todėl lietuviškoje virtuvėje atvirumas ir tolerancija idėjoms yra vieni iš esminių požymių. Pasižiūrėkite – Vilniuje restoranai geografine prasme aprėpia viso pasaulio virtuves. Vadinasi, iki šiol mes esame labai atviri gastronominėms tradicijoms iš kitur. Taip, kaip ir tada buvome. Ieškant lietuviškumo reikia nepersistengti. Tos valstybių sienos, kurios egzistuoja dabar, yra susiformavusios tik po Antrojo pasaulinio karo. Taigi pastatyti prie sienos kokį nors Radvilą Rudąjį ir sakyti: „Būk tu lietuviu pagal mūsų dabartinę lietuviškumo sampratą“ būtų labai keista. Kultūra, ypač gastronominė, yra labai atviras mechanizmas.

Pirmąjį pipirų malūnėlį 1842 metais sukūrė broliai Peugeot. Jų sukurto patento paslaptis – dviejų skirtingų dydžių griovelių mechanizmas. Pirmasis skirtas pipirų grūdeliams nukreipti ir sutraiškyti, antrasis – sumalti juos iki norimo smulkumo, kurį buvo galima nustatyti specialia svirtele. Toks mechanizmas naudojamas ir moderniuose pipirų malūnėliuose. Kaip išsirinkti Ką tik sumalti pipirai turi daug intensyvesnį skonį ir aromatą, jų reikia naudoti mažiau nei iš anksto sumaltų. Sumalti pipirai didelę dalį kvapo ir skonio praranda po trijų mėnesių, o jei perkami prekybos centruose, greičiausiai turės daug priedų padedančių išlaikyti skonį ir kvapą ilgiau. Taigi, pipirų malūnėlis – šviežumo garantas. Tačiau įžengus į parduotuvę, akis raibsta nuo pasirinkimo: „patogiausias“, „geriausia kaina“, „tikram profesionalui“. O kaip išsirinkti tokį malūnėlį, kuris tenkintų individualius poreikius? Štai penki svarbiausi aspektai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį renkantis: Rinkitės pagal paskirtį: grožiui ir stiliui arba gaminimui. Atkreipkite dėmesį, ar malūnėlį lengva užpildyti pipirais. Gaminant svarbu malimo greitis – elektriniai mala greičiau, tačiau dažniau užsikemša nei mechaniniai. Patikrinkite, ar malūnėlis patogus naudoti ir laikyti. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, iš kokios medžiagos pagamintas malūnėlio mechanizmas. Tvirtesni gaminami iš keramikos, nerūdijančio plieno. Ne! Vandeniui, druskai ir šviesai Valyti malūnėlį reikėtų drėgna skepetaite, jokiu būdu ne indaplovėje ar po tekančiu vandeniu. Malūnėlį taip tik sugadinsite. Taip pat galima naudoti mažą šepetėlį, skirtą valyti tokio tipo prietaisams. Jei malūnėlis elektrinis, reikia stengtis, kad į jį patektų kuo mažiau vandens. Prietaiso pripildymo metu, apatinė mechanizmo dalis neturi būti priveržta pernelyg stipriai,nes ji greitai susidėvės. Retkarčiais į medinį malūnėlį reikėtų įlašinti lašą aliejaus, kad medinis mechanizmas neperdžiūtų ir nesuskiltų. Jei malūnėlis elektrinis, jį reikėtų kartais pakratyti, kad neužsikimštų. Pipirų malūnėliu galima malti skirtingo kietumo pipirų grūdelius. Nuo minkščiausių (raudonojo ir žaliojo) iki kiečiausių (juodojo ir baltojo). Svarbiausia, kad grūdeliai būtų gerai išdžiūvę. Jei malūnėlis skirtas malti pipirus, jis neturėtų būti naudojamas kitiems prieskoniams, todėl, kad malimo mechanizmas gali būti pagamintas iš geležies ar kito, vandens ir druskų lengvai pažeidžiamo metalo. Pavyzdžiui, malant druską pipirų malūnėliu, malimo mechanizmas ilgainiui surūdys. Metalas oksiduosis ir įvyks korozija.Tačiau yra daugybė malūnėlių, kuriais gali būti malami įvairūs prieskoniai. Daugiafunkcinių, kokybiškų prietaisų kaina prasideda nuo 40 eurų. Galiausiai, laikykite malūnėlį tamsioje vėsioje vietoje (ypač jei indelis yra skaidrus), kur prieskonių nepasiektų saulės šviesa. Saulėtoje ir karštoje vietoje prieskoniai praranda spalvą, aromatą ir naudingąsias medžiagas. Elektrinis ar rankinis Nors elektriniai malūnėliai atrodo moderniai ir yra greiti, dauguma renkasi rankinius malūnėlius, nes juos paprasčiau prižiūrėti, jie neskleidžia triukšmo bei neužsikemša. Be to, kai kurie elektriniai malūnėliai gali suteikti nepageidaujamo metalo skonio net ir sultingiausiam kepsniui. Kita vertus, greitam ir tiksliam gaminimui labiau tinka elektriniai prietaisai, nes jie vienu kartu susmulkina daugiau pipirų. Šiuo metu madingi nostalgiją sukeliantys mediniai ar keramikiniai rankiniai malūnėliai. Vis dėlto, šis prietaisas derinamas prie virtuvės dizaino, ypač jei yra ant stalo, prie kurio valgoma. #pipirųmalūnėlis #maltipipirai #prieskoniai #patarimai #naudojimas #žaliejipipirai #pipirai #raudoniejipipirai #peugeot #baltiejipipirai #juodiejipipirai

Du profesionalūs šefai ir „Chef2 Food House“ įkūrėjai įspėja, kad jų maisto namuose svarbiau ne interjeras, o tai, kas lėkštėje. Gastronomijos savaitei jie ruošia patiekalus-skonių bombas. Apie meniu pasakoja šefai Artūras Braslauskas ir Darius Dabrovolskas. Karštas patiekalas bus veršienos žandai su ypatingu garnyru. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Ką patieksite Gastronomijos savaitės lankytojams? „Visų pirma užkandžiui patieksime keptų šukučių su ožkos sūriu, nes artėja žiema, o kartu ir jūrų gėrybių produktų sezonas. Karštas patiekalas bus veršienos žandai su ypatingu garnyru ir dar siūlysime pelėsinio sūrio desertą su šokolado ganache, slyvų uogiene, kriaušių šerbetu ir kavos morengais“, – pasakoja Darius. Kokį netikėtą skonį galima atrasti jūsų patiekaluose? „Visuose trijuose patiekaluose tikrai bus kažko netikėto. Galbūt įdomiausia – šukutės su ožkos sūriu. Porcijos bus truputėlį mažesnės nei įprastai, bet užtat bus daug įvairių skonių. Prie patiekalų taip pat pasiūlysime vyno, ta proga atkimšime butelius ir duosime žmonėms ne pilstomo vyno, o tiesiai iš butelio: vokiško rislingo – prie šukučių, prie veršienos žandų – „La Roja“, o desertui – portugališko Madeiros vyno“, – sako Artūras. Pasakojate daug sultingų dalykų, tačiau jeigu Gastronomijos savaitės meniu panorės vegetaras, ar turėsite ką pasiūlyti? „Mes net turime lapą su alergenais, kur viskas surašyta (juokiasi). Šioje vietoje esame labai lankstūs. Vegetarams be problemų pasiūlome kitokį variantą, prisitaikome ir nustebiname. Atsižvelgiame į sezoniškumą ir siūlome šviežių daržovių. Visada galvojame, ko galime įdėti, kad nustebintumėme žmones. Pavyzdžiui, žmogus gauna lašišą, o ji būna ryškiai raudona. Kodėl? Nes įdėjome natūralių burokėlių miltelių. Konkurencija milžiniška, todėl reikia stebinti. Mums svarbiau ne tai, ant ko žmogus sėdi, o ką valgo“, – sako Artūras. #mieste #chef2foodhouse #šukutės #jautiena #restoranas #DariusDobrovolskas #gastronomijossavaitė #jautienosžandai #vilnius