top of page

Senų baldų „gelbėtoja” Roberta: „Neskaičiavau, kiek jų išgelbėjau nuo šiukšlyno”


Roberta savo darbų galerijoje feisbuke (CooCoo) yra įkėlusi paveiksliuką, kurio žinutė išvertus iš anglų kalbos reiškia: „ Viskas, ko tau reikia, yra mažiau”.

Iki „Visko reikia mažiau” moteris atėjo iš lėto, stumtelėta, jeigu taip galima sakyti, galimybės daugiau laiko skirti sau. Palikusi kelionių organizatorės darbą, Roberta leido sau turėti pakankamai laiko pagalvoti, ką ji išties norėtų veikti. Ir netruko atrasti, kad jai patinka kurti daiktus tarsi iš nieko – iš dalykų, kurie jau yra ir jų nereikia pirkti.

Tai buvo pirmas žingsnelis pagyvenusių, sulūžusių, bet dar brangių, o kartais ir niekam nebereikalingų daiktų iš šiukšlyno atnaujinimo link.


Roberta, baldų atnaujintoja, zero waste, baldų atnaujinimas
Asmeninio archyvo nuotr.


Koks buvo pirmas „naujai gimęs” baldas?

Kai išsinuomojau dirbtuves, pirmiausia ėmiausi ne baldų atnaujinimo bandymų, o kūrybinių. Pirmas „blynas” – dukters kambaryje iki šiol stovinti taburetė, kurią pirkau naują, bet norėjau „prisijaukinti”, padaryti ją labiau sava, suteikti unikalumo. Tada dar negalvojau, kad daiktą galėtų kažkas padovanoti arba galiu jį rasti tiesiog gatvėje. Taburetę nusipirkau ir apklijavau savo mylėtų, bet seniai nebedėvimų drabužių, pavyzdžiui, suknelės, kurią vilkėjau prie 20 metų, ar patalynės, kuriai jaučiu sentimentus, audinių atraižomis. Dar ir dabar, kai akis užkliūva už tos taburetės, man sukyla daugybė prisiminimų. Man tai nėra tik daikto atnaujinimas, į šį procesą aš įdedu daug savęs. Man patinka, kai mano sukurti ar atnaujinti daiktai yra ne tik mieli, jaukūs, išgelbėti, bet ir turi kažkokią reikšmę žmogui, kuriam jį kuriu.


atnaujinta taburetė_kaip atnaujinti baldus_patarimai
Asmeninio archyvo nuotr.

Iš kur įgūdžiai meistrauti, išardyti, surinkti, sutaisyti?

Visada patiko meistrauti. Jeigu kažko nemoku, išmokstu, padarau savaip. Esu labai užsispyrusi: jeigu nepavyksta, aš darysiu, kol pavyks. Nesu profesionali restauratorė nei siuvėja, todėl manęs neriboja jokie įsitikinimai nei taisyklės. Kartais profesionalai sako: „Ne, taip neįmanoma padaryti!”. O aš imu ir padarau.


Yra žmonių, kurie bijo senų daiktų, baldų – juos gąsdina tai, kad nežino jų istorijos.

Kiekvienas turime savo nuomonę. Aš neturiu prietarų. Mes kasdien prisiliečiame prie dalykų, kurių nežinome ir kurie, jeigu žinotume, mus gąsdintų. Viešajame transporte atsisėdame į kėdę, kurioje, nežinia, kas ką tik sėdėjo; viešbučiuose miegame lovose, kuriose nežinia, kas miegojo ir vyko, ir pan. Bet mes juk nekreipiame į tai dėmesio.

Aš jaučiu daikto energiją, ji man tinka arba ne. Yra baldų, su kuriais nelengva susidraugauti.


atnaujinta spintelė_patarimai
Asmeninio archyvo nuotr.

Ar yra tekę pasiimti baldą, pavyzdžiui, nuo konteinerio? Koks jausmas? Ar nėra nejauku?

Dabar daugiausia daiktų į mano studija atneša klientai. Bet kartais ir jie atneša prie konteinerio rastą baldą. Nėra labai malonus darbas iš šiukšlyno ištrauktą baldą liesti, ardyti, bet jeigu tai mano darbas, juk turiu daryti ne tik tai, kas man malonu. Dirbu su pirštinėmis, kartais su kauke. Kai nusiardo minkštos dalys ir lieka tik rėmas, įsijungia vaizduotė, prasideda kūryba – maloniausia dalis. Nuostabus jausmas šiukšlę paversti daiktu, kuriuo bus žavimasi, vienetiniu baldu.

Yra buvę, kad parsinešiau baldą, rastą prie konteinerio; kartą net vaikai, išnešę šiukšles, parbėgo namo džiūgaudami: „Mama, yra kėdė prie konteinerio!” Aš ją, aišku, pasiėmiau…

Kitą kartą su drauge važiavome automobiliu ir pamatėme seną fotelį autobusų stotelėje. Pravažiavome, bet netrukus apsisukome – grįžome pasiimti. Stotelėje sėdėjo moteris, paklausiau, ar čia ne jos fotelis, o ji į mane taaaaip pažiūrėjo… Įgrūdome tą fotelį į bagažinę ir nuvažiavome.

Nemaloniausia yra žmonių reakcija, tas „kreivas” žiūrėjimas: kam tau daiktas iš šiukšlyno, kai tiek naujų nebrangių! Gerbiu visas nuomones, bet tikiu savo idėja.


baldų atnaujinimo patarimai
Asmeninio arrchyvo nuotr.

Ar esate pirkusi baldų namams?

Persikėlę į namus, kuriuose gyvename, paveldėjome senus virtuvės baldus. Nusprendžiau, kad prisijaukinsiu juos atnaujindama – nepirksime naujų. Atnaujinau ir nusidėvėjusias valgomojo kėdes, nors vyras siūlė „nežaisti”. Kainavo brangiau, bet turime kaip tik tokias, kokių norėjome.

Bet nors ir esu prigaminusi nuostabaus grožio fotelių, mano vyrui patogiausias yra fotelis iš Ikėjos. Dukra nori spintos tik iš Ikėjos ir taškas. Gerbiu jų nuomonę, neketinu primesti savosios.

Visgi stebiu ir džiaugiuosi, kad vaikai po truputį perima mano požiūrį į daiktus, pavyzdžiui, rugsėjo pirmajai, nors visi mokinukai nori naujų pieštukų ir kitų dalykų, mano dukros pieštukų ir flomasterių rinkinius susikomplektavo iš to, ką turėjo. Šeimoje aš pirma pradėjau rūšiuoti, o dabar rūšiuojame visi – nėra net klausimo, kodėl.


Baldų atnaujinimas_sena spintelė_patraimai
Asmeninio archyvo nuotr.

Atnaujinta spintelė_patarimai
Asmeninio archyvo nuot.

Kiek baldų išgelbėjote nuo puvimo šiukšlynuose?

Niekada neskaičiavau. Bet atsimenu kiekvieną, prie kurio teko prisiliesti.

Pats mieliausias dabar man yra mano namuose stovinti komoda, kuri ilgai dulkėjo visa sukiužusi mano studijoje, nežinojau, ką su ja daryti, jau ketinau atiduoti. Bet vieną rytą pravėrusi studijos duris pamačiau ją tarsi iš naujo man iškart šovė mintis, kaip ją atnaujinti, ir dabar ji man yra be galo miela. Seni daiktai turi daug šilumos ir būdami mūsų namuose juos tarsi sušildo.

Kiekvienam daiktui ateina savas laikas – jau ne kartą tuo įsitikinau.


Pabandykime tvariau.


Comments


Naujausi įrašai

bottom of page