ŽALIĄ ŽINUTĘ ir daugkartinių maišelių siuvimo iniciatyvos, o šiandien kur kas daugiau veiklų apimančio judėjimo sumanytoją, darytoją, įkvėpėją, tvarumo idėjų ambasdorę Moniką žino turbū visi, kas žino, kas yra tvarumas ir apie ką tai.
Monika iš principo neturi automobilio, o į prekybos centrą eina iš paskos tempdama kelioninį lagaminą. Kodėl? Rimtas ir įdomus pokalbis.
Monika, ŽALIĄ ŽINUTĘ pradėjai 2017-aisiais siūdama daugkartinius maišelius, kuriais kvietei pakeisti vienkartinius. Iš kieno užuolaidų pasiūtas pirmas maišelis? Ar tada, prieš penkerius metus pradėjusi šią veiklą jauteisi suprasta žmonių? Koks buvo jausmas? Kaip jis pasikeitė/keitėsi per tuos metus?
Keliaujant per prisiminimus, visi įvykiai, nutikę per pastaruosius 5-erius metus, šiek tiek persipynė, bet, jei gerai pamenu, pirmasis maišelis gimė iš dieninės užuolaidos atraižos - tokios blizgios ir nelabai dailios, kurią įsigijau audinių parduotuvės likučių skyriuje. Vėliau artima draugė pasiūlė, kad galėčiau maišelius siūti iš antrinių užuolaidų, tad tą idėją ir nusinešiau kurdama projektą.
Pradžioje jaučiausi tikrai vieniša – reikėjo paaiškinti, kad daugkartinis maišelis, skirtas sveriamiems produktams, apskritai egzistuoja, ir įrodyti, kodėl jis reikalingas. Pirmosios mugės buvo sudėtingos: man, kaip itin jautriam žmogui, buvo didžiulė saviprievarta kalbinti nepažįstamus, pačiai savimi tikėti, nepabūgti skeptikų, atsitiesti po nusivylimų...
Po pirmų dviejų metų, kai projektą pastebėjo žiniasklaida, kai susikūrė didelis palaikytojų būrys, pajaučiau, kad pirmasis misijos etapas baigtas, ir idėja ima gyventi savarankiškai. Gaudavau žinutes, kuriose žmonės pasakodavo, kad savo mokykloje ar darželyje patys siuvosi daugkartinius maišelius, kad „Žalia žinutė“ juos įkvėpė diegti į gyvenimą tvarius įpročius. Tai labai prisidėjo prie mano motyvacijos variklio.
Šiandien daugiausia investuoju į tvarų santykį su savimi pačia, visiems procesams leidžiu vykti natūraliai – susidomėjusius stengiuosi įkvėpti, o abejingiesiems neturiu energijos. Visi labiausiai nori sekti laimingu tvariu žmogumi, ne niurzga, tad tokiu pavyzdžiu ir stengiuosi būti : )
Kaip manai, kuri vieta, kas konkrečiai žmogui yra sunkiausiai „perlipama“ ketinant vienkartinį maišelį pakeisti daugkartiniu?
Stebėdama žmonių įpročius, susidariau įspūdį, kad pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nenaudoja daugkartinių maišelių, yra menka motyvacija, o ją nulemia daugybė skirtingų veiksnių.
Įsivaizduosiu, kad esu tvarumo psichologė, ir surašysiu, kokie požiūriai tai galimai nulemia:
Įsitikinimas, kad tavo pastangos neatneš pokyčio;
Baimė išsiskirti ir „bandos jausmas”;
Gynybinė pozicija ir uždarumas naujovėms;
Plastiko, kaip žalingos medžiagos, nematymas;
Daugkartinio maišelio sąsajos su sovietmečiu.
Nuovargis, fizinio ir mentalinio laiko neturėjimas.
Ekologinio raštingumo trūkumas.
Sąrašą būtų galima tęsi ir tęsti, bet, manau, svarbiausia suprasti, kad esame ekosistemos dalis ir mūsų veiksmai prisideda prie mūsų pačių gerovės. Tuomet atsiranda ir motyvacija.
Maišeliai, daugkartiniai puodeliai, atliekų rūšiavimas – toks jausmas, kad apie šiuos dalykus dabar jau nuolat kalbama. Regis, ir pati esi užsiminusi, kad tai tampa nuvalkiota tema, kuria gal net tiesiog manipuliuojama. O kurios temos, draugiškumo aplinkai aspektai mūsuose dar neatrasti, bet yra, Tavo nuomone, labai svarbūs? Kas dabar galbūt yra daug svarbiau nei tai, apie ką nuolat kalbame?
Veikiausiai įvardinčiau ekologinį raštingumą apskritai. Man pačiai jo irgi trūksta! Labai sunku kalbėti apie tvarius įpročius, kai visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad nepjauta žolė yra blogis, kad patogios kelionės svarbiau nei oras, kuriuo kvėpuojame, kad į dangų paleistas balionas išpildo norus ir pranyksta kaip dūmas... Tad akcentą dėčiau švietime – mūsų, suaugėlių, jau neperauklėsi, bet mažutėliai, išmokę vaikystėje, su visai kitokiu požiūriu, gali turėti daug sveikesnį santykį su aplinka. Mano akimis, daugiau dėmesio galėtų būti skiriama:
Suvokimui, kad automobilis yra atsakomybė, o ne statusas (tai velnioniškai jaučiasi mažesniuose miestuose ir nulemia intensyvų jų naudojimą);
Greitajai interjero madai: vartojama labai daug vienkartinių daiktų. Tai baldai, dekoracijos, kurie nekokybiški ir dažnai negali būti perdirbami, tarnaujantys TIK kelis metu. Puikiai žinome, kiek tarnaudavo močiučių baldai;
Žaliųjų erdvių tvarkymui kiemuose – kodėl bioįvairovė svarbi ir nuosavoje erdvėje, bei kodėl piktžolių purškimas pesticidais yra žalingas;
Nuorūkų problemai: daugybė žmonių vis dar galvoja, kad numesti surūkytą cigaretę po kojomis ar į groteles prie laiptinės yra „nieko tokio“;
Balionų pertekliniam naudojimui – tiek dekorui, tiek paleidimui į dangų;
Draugiškesniam aplinkai higienos, kosmetikos ir buitinės chemijos priemonių pasirinkimui;
Politikų spaudimui dėl žalių sprendimų skatinimo.
Savišvietai aplinkosauginėmis temomis. Niekas mums nesuteiks kritinio mąstymo ir nepateiks visko ant lėkštutės: turime ugdytis patys;
Viskas prasideda nuo kažko, dėl kažko. Kas Tave įkvėpė rūpintis, kad Žemei būtų lengvesnė našta, aplinkosauginėmis problemomis? Ar tavo išsilavinimas, specialybė kažkaip susijusi su aplinkosauga? O gal tai – iš šeimos?
Esu daug galvojusi apie priežastis, kodėl atsidūriau šiame kelyje. Galbūt tai polinkis spręsti problemas ir naivus noras pakeisti pasaulį? Galbūt prasmės poreikis ir noras tapti sąmoningesnei, nes aš į ekologiją atkeliavau tik atsisakiusi alkoholio? Galbūt padidintas jautrumas aplinkai ir polinkis analizuoti? Tokias versijas keliu, nes nei šeimoje, nei studijose nebuvo žodžio „tvarumas". Esu labiau kūrybininkė nei aplinkosaugininkė :)
Ne tik nenaudoji vienkartinių maišelių, bet ir nevairuoji automobilio. Ko dar nedarai tokio, kas žmonėms sukelia nuostabą ir gal net klausimą: „o taip kaip tu išgyveni?“ Sunkiau ar lengviau yra gyventi stengiantis gyventi tvariau?
Mano artimiausia aplinka jau mažai kuo stebisi, nes arba jau priprato, arba patys yra draugiški aplinkai. Man įprasta vykti į parduotuvę apsipirkti vežantis kelionių lagaminą – čia susidedu audinius, perkamus dėvėtų rūbų parduotuvėse, maistą, prekes iš paštomato, skirtas savo e-krautuvėlei. Turiu taisyklę niekada neimti vienkartinio maišelio, tad, jeigu pamirštu daugkartinius, nešuosi prekes rankose. Mėgstu perdirbti daiktus, tad esu pasidariusi savadarbį stalą iš prie konteinerio rastų lentų – ne gėda.
Man atrodo, kad labai svarbu yra integruoti tvarumą į savo gyvenimą autentiškai, kurti savo tausojimo stilių, nieko nemėgdžioti ir nereikalauti iš kitų to, ką darai pats, nes mūsų gyvenimo būdai skirtingi, kaip ir asmeninės savybės, poreikiai. Gyventi tvariau ne visada lengva, nes reikia stabtelėti, pagalvoti, o ne lėkti iš inercijos. Man pačiai nemaloniausia dalis susijusi su kitais žmonėmis – tai pardavėjų replikos, stebėjimas, kad kažkas neįbruktų maišelio, abejingumas.
Gal gali įvardinti 5 svarbiausius dalykus, kurių nebedarai/atsisakei draugiškumo aplinkai vardan?
Atsakingas požiūris į pirkinius, ar tai būtų drabužiai, ar baldai, ar elektronika – kai tik kišenė leidžia, visada renkuosi kokybiškus arba antrinius.
Jokių vienkartinių dalykėlių – puodelių, lėkštučių, balionų…
Vegetarinė mityba atsirado ne dėl tvarumo, bet dabar manau, kad tai vienas svarbiausių žingsnių.
Itin chemizuotos buitinės chemijos, kosmetikos bei higienos priemonių atsisakymas.
Vengimas nereikalingų kelionių automobiliu ir judėjimas mieste viešuoju transportu.
Esame portalas apie virtuvę ir maistą, tad labai rūpi paklausti, kaip yra su Tavo virtuve, mityba – kokie čia galioja principai, taisyklės, tvarka? Gal turi apsipirkimo, maisto ruošos, pagaliau daiktų virtuvėje taisykles, jau nusistovėjusius įpročius, kurie šią sritį daro max tvaria?
Prisipažinsiu, kad čia pats sunkiausias klausimas. Aš ir virtuvė – duetas prastas… Iš tiesų, valgau tik, kad gyvenčiau, o ne atvirkščiai, tad šioje srityje stengiuosi viską daryti maksimaliai patogiai ir per daug savęs nespaudžiu. Visgi tam tikrų pastangų įdedu:
Jau 10 metų esu vegetarė, tad tokiu būdu prisidedu prie aplinkos tausojimo.
Apsipirkdama griežtai nenaudoju vienkartinių maišelių.
Jeigu einu į kavinę ir žinau, kad visko nesuvalgysiu, būnu pasiruošusi induką maistui išsinešti, kad netektų imti vienkartinių indų.
Supakuotus maisto produktus namuose dažnai persipilu į stiklainiukus, nes laikyti juos plastike nėra rekomenduojama.
Kai matau, kad kažkokio maisto nesuvalgysiu, užsišaldau (nesėkmių čia būna…);
Kruopščiai rūšiuoju.
Nenaudoju vienkartinės maistinės plėvelės – vietoj jos pasitelkiu vaško drobeles.
Neperku mineralinio vandens plastiko buteliukuose.
Neperku arbatos maišeliuose (jie išskiria didžiulį mikroplastiko kiekį tiesiai į mūsų arbatą).
Surašiusi šį sąrašą, pagalvojau, kad tvarumo yra net ir mano virtuvėje. Visiems rekomenduoju tokią terapiją – pamatysite, kad galbūt nesate toks nepavyzdingas maisto ruošoje, kaip galvojote.
Tvarumas – tai tema turbūt ne tik apie daiktus ir aplinkos organizavimą, tiesa? Tai ir kiti, gilesni dalykai, pavyzdžiui, santykiai su žmonėmis – savo šeima, kitais, savimi. Daugelis mūsų sunerimę, kad ir čia tapome itin vartotojiški. Ką apie tai manai ir kaip galbūt „eini prieš srovę“? Gal laikaisi tradicijų, labai gilių, labai paveldėtų, kurios padeda palaikyti tvarius santykius?
Ši tema man labai įdomi, kadangi esu linkusi pastebėti įvairius psichologinius niuansus. Viena ryškiausių mano patirčių dėl vartotojiškumo visuomenėje yra kitų naudojimas savo tikslams įgyvendinti nieko neduodant mainais. Susidūriau su tuo kurdama projektą – gaudavau daugybę kvietimų, prašymų pasidalinti, pravesti dirbtuves, padovanoti maišelių… Galop supratau, kad turiu išmokti apsiginti ribas, tad mokiausi pasakyti tiesų „ne", kad nebūčiau „vartojama”. Pati tikrai gerbiu kitų laiką ir nenoriu jo vogti, nes kas už jį mūsų gyvenime svarbiau? Kalbant apie santykį su šeima, jis drauge su projektu keitėsi. Nuo ganėtinai aršios pozicijos tvarumo klausimais perėjau prie nuosaikesnės – tiek dėl savo, tiek dėl artimųjų geresnės savijautos. Man svarbu, kad žmogus, būdamas su manimi, jaustųsi priimtas, nors ne mažiau svarbu pareikšti ir savo poziciją. Tad dabar aiškiai pasakau savo vertybes be kaltės jausmo ir stengiuosi nepriekaištauti kitiems. Tai sumažina vidinį konfliktą.
Taip pat pramokau labiau rūpintis savo psichologine sveikata – sąmoningai taupau energiją ir tikrai negyvenu taip dinamiškai kaip dauguma, bei nesilyginu su kitais: renginiuose ir susibūrimuose manęs praktiškai nepamatysite, 85% laiko dirbu ir kuriu namų erdvėje, negaliu skirti kelių dienų iš eilės aktyviai socializacijai. Puikiai žinau, kada atslinks migrena, ar kada viršiju savo limitus.
Manau, kad raktas į tvarų santykį su savimi yra nuodugnus savęs pažinimas : ).
Pabandykime tvariau.
