Turiu prisipažinti. Kai „Alma littera“ 2006 m. išleido pirmąjį Mireille Guiliano knygos „Kodėl prancūzės nestorėja. Valgymo malonumo paslaptys“ vertimo leidimą, jį įsigijau, greičiausiai, viena pirmųjų Vilniuje. Ir visai ne dėl to, kad knygos pavadinimo dalis apie kūno pokyčius man būtų buvusi itin aktuali. Anaiptol. Tuo metu pasaulyje ėmė sparčiai rastis rašytinių gastronominių tikro gyvenimo istorijų, kurių dalį sudarė receptai. Žanras nebuvo naujas, tačiau pateikimo forma intrigavo.
Mireille istorija iš pirmo žvilgsnio nėra ypatinga. Būdama paauglė prancūzaitė per moksleivių mainų programą nuvažiavo į Ameriką ir grįžo gerokai pasitaisiusi. Padedama šeimos gydytojo Mireille suprato, kad galima ir skaniai gyventi, ir dailiai atrodyti. Ypatinga yra jos filosofija – maistas privalo būti gardus, sveikas, paprastai paruošiamas. Svarbiausia – teikti didžiulį valgymo malonumą. Ir nė žodžio apie dietas!
Receptai knygoje suskirstyti į tris pagrindinius dienos valgius – pusryčius, pietus, vakarienę. Ir, žinoma, nepamirštami desertai. Kiekvieną receptų grupę įrėmina šmaikščios istorijos arba patarimai, galintys padėti atkreipti dėmesį į vienus ar kitus maisto produktus arba jų paruošimo būdus. Tiesa, ši knyga, kaip ir pirmoji, nėra iliustruota nuotraukomis.
Receptai neiliustruoti tad išlaikomas buvusių šios serijos knygų stilius (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Vartydama knygą pastebėjau, kad didžioji dalis receptų – labiau vegetariški. Mireille išskiria ir vištieną, kalakutieną ar žuvį, nors kai kuriuose receptuose naudoja ir kumpį ar šoninę, avieną. Receptai trumpi ir be įmantrių sudedamųjų dalių, tokie, kuriuos paversti skaniais patiekalais smagu vakarop, kai po ilgos darbo dienos prie viryklės tesinori praleisti daugiausia pusvalandį.
Tiesiog negalėjau neišbandyti stebuklingo pusryčių kremo. Tai – šiek tiek pakeistas jogurto receptas, greitai paruošiamas ir, anot Mireille, „visaverčiai pusryčiai, po kurių neišalksite iki pietų“. Na, sunku pasakyti, ką turėčiau suvalgyti pusryčiams, kad iki pietų pilvas neimtų trimituoti, tačiau kremas tikrai skanus. Jame paskandinau riekelėmis pjaustytus bananus ir granatų sėklytes. Puikiai!
Saldžiarūgštes morkų salotas, drįstu teigti, kiekvienas prisimename iš vaikystės. Tiesa, jos dažniausiai būdavo poruojamos su kopūstais ir, kartais, žiupsneliu kmynų. Prancūziška salotų versija – labai gaivi, su graikiniais riešutais, ir šauniai dera su stipresniu pietų patiekalu.
Morkų salotos (Jurgitos Vaskel nuotr.)
Makaronai, anot Mireille, nėra laikomi tradicinės prancūzų virtuvės dalimi, tačiau pastaruoju metu tampa vis populiaresni. Jų patiekalai tinkami ir vakarienei, svarbu nepamiršti, kad viską lemia porcijos dydis. Spagečių su citrinomis kažkada esu ragavusi, tad turėjau puikią progą atgaivinti primirštą skonį.
Spagečiai su citrinomis (Jurgitos Vaskel nuotr.)
Beje. Knygos gale yra ingredientų rodyklė. Išties nežinau, kodėl lietuviškose (neverstose) receptų knygose jų nebūna. Mat jos, mano subjektyvia nuomone, tiesiog nepamainomas dalykas ieškant įkvėpimo pagal šaldytuve esančius produktus ir kur kas informatyvesnės už dažnai glaustą knygos turinį!
„Kodėl prancūzės nestorėja. Receptai“ – tai knyga apie (ne)paprastus gyvenimo malonumus, kupina prancūziškojo joie de vivre (gyvenimo džiaugsmo). Tai – ir žaismingas gyvenimo būdo vadovas, įpūsiantis įvairovės galbūt kiek rutiniškai kasdienei virtuvei. Ir pamirškite visas dietas. Nes, anot Mireille, „gaminimas – tai pati geriausia dieta“.
Mireille Guiliano. KODĖL PRANCŪZĖS NESTORĖJA. RECEPTAI, leidykla „Alma Littera“.
Jurgita Vaskel
