„Daržas": ko gero, mažiausia picerija Vilniuje

Sausio pabaigoje K. Kalinausko gatvė Vilniuje pakvipo picomis. Įkalnėje išdygo nauja nedidukė picerija. Rūta Navickaitė, viena šios vietos įkūrėjų, sako, kad „Daržas“ – toks šios vietos pavadinimas – užima mažiau nei 10 kv. metrų. Tai yra mažiausia picerija Vilniuje!

Bent viena ausimi girdėję apie tik vasarą veikiančią sveiko maisto kavinukę „Zuikio daržas“, turėtų žinoti, kad tarp naujosios picerijos Vilniuje ir poilsiautojų pamėgtos vietos Nidoje ryšys yra. Per daug nepasakosime, vardais ir pavardėmis nevardinsime, paliksime šiek tiek paslapties. Bet esmė tokia – abi šias vietas jungia ta pati bendruomenė, o du jos nariai – Rūta ir jos brolis Vytautas – yra tie, kurie Vilniuje sumanė atidaryti „tikrą piceriją, kurioje kepamos tik kokybiškos picos“.

Picos padas ir padažas ruošiamas vietoje. Padas ruošiamas rankomis, ne mechaniniu būdu. Valerijos Stonytės nuotr.

„Šią vietą surado mano brolis. Prabėgus vasarai, jis labai norėjo save realizuoti, kažką atidaryti Vilniuje. „Daržas“ yra tarsi jo kūrybinis projektas. Visiškai negalvojome apie finansus ar apie picų situaciją Vilniuje. Tikrai nemažai investavome, kaip kokie menininkai (juokiasi). Įrengėme modernias šildymo plokštes, signalizaciją, dujų daviklius, kamerytę, visokių fintų“, – atskleidė Rūta.

Alla romana (romėniškos) ar neapolietiškos? Kokios tai picos? Autentišką picos pado receptą Vytautas, daug metų dirbęs šefu įvairiose viešojo maitinimo įstaigose, parsivežė iš Norvegijos. Ten jis dirbo picerijoje pas šefą italą.

Anksčiau Lukas picas kepė „Zuikio darže“ Nidoje. Valerijos Stonytės nuotr.

„Pado, arba pagrindo, tešla yra pats svarbiausias dalykas picoje. Nidoje tešlai ruošti naudodavome šaltinio vandenį. Čia naudojame ne paprastą, o filtruotą. Padažą mes taip pat verdame patys. Turime savo receptą. Manau, kad pagrindas ir padažas yra labai svarbios dalys.“

Iš svetur parvežta varguolių valgio (iki XIX a. vid. picą valgė prastuomenė – red. past.) receptūra pelnė Nidos lankytojų simpatijas ir užkariavo skrandžius: „Kai Vytas pradėjo ruošti šias picas pagal receptą iš Norvegijos, netgi mano pusseserė, kuri gyvena Italijoje, atvažiavusi pasakė: „Oho, jūsiškės netgi skanesnės nei Italijoje.“ Viena moteris, kuri vasarą buvo atėjusi į „Zuikio daržą“, pasakojo, kad Neapolyje picos valgyti važiuoja į specialią vietą, bet, paragavusi pas mus, suprato, kad čia skanesnės. Taigi išgyrė tikrai daug kas. Pati žinau, kas yra itališka virtuvė, dėl to, kad šioje šalyje lankausi dažnai.“

Valerijos Stonytės nuotr.

Užduodame ekspertinį klausimą – kaip atpažinti gerą picą? Rūta nepasimeta. „Visų pirma, padas turi būti iškepęs. Man patinka, kai jis truputėlį traškus. Žinoma, tai priklauso nuo receptūros. Taip pat jis turi būti iškočiotas tolygiai, forma – nebūtinai apvali. Apvalios ir taisyklingos formos picos atsirado tik tada, kai atsirado picerijų tinklai. Forma visiškai neturi reikšmės, gali būti netgi kampuota. Labai svarbu neperkrauti ingredientų, kad atsiskleistų kiekvieno jų skonis. Italai uždeda du ar tris ingredientus, ir atrodo – kas čia, paprasta pica. Bet skonis nerealus,“ – pamokė pašnekovė.

Picos forma neturi būti ideali. Taisyklingą apvalią formą išpopuliarino picerijų tinklai. Valerijos Stonytės nuotr.

Darže rankomis ruošiamos vieno dydžio picos: „Picas darome 30 cm skersmens. Bet, kadangi ruošiame rankomis, tai visaip būna. Išvaizda gali skirtis – tai priklauso nuo pickepio. Esame nestandartiniai, nesudarinėjame kalkuliacinių lentelių. Kaip skanu, taip ir darome.“

Iš kairės: pickepiai Morta bei Lukas. Šalia jų – viena šios vietos įkūrėjų Rūta. Valerijos Stonytės nuotr.

Meniu. Šešių picų pavadinimai trumpi ir aiškūs, todėl išvardinti visą meniu nesunku: amžina klasika arba kiekvienos picerijos „lakmuso popierėlis“ – Margarita (4,20 Eur), Vegetariška (5 Eur), Kumpio (5 Eur), Chorizo (6 Eur), Pelėsinė (6 Eur) ir Serano (6 Eur). Kainos, palyginus, nedidelės, kaip Italijoje.

Turbūt jau aišku, kad picos esmė čia suprantama, tačiau taip pat yra atsižvelgiama ir į besikeičiančias mitybos tendencijas: „Dabartiniame meniu yra tradicinės itališkos picos – be ananasų, avokadų ir pan. Tačiau ketiname įvesti burokėlių picą su ožkų sūriu ir graikiniais riešutais, kuri, galima sakyti, jau tampa klasika. Taip pat ketiname pasiūlyti veganišką picą“, – planais pasidalijo Rūta.

Picos kepamos šioje dujinėje krosnyje. Valerijos Stonytės nuotr.

Minčių ir planų įkūrėjai turi ne vieną. Galbūt valgiaraštyje atsiras šviežiai spaustų sulčių (picerijos pašonėje yra sporto klubas) ar bus galima įsigyti ne visą picą, bet jos gabalą (it. pizza al taglio). Tai populiaru kai kuriose užsienio šalyse, tačiau ne Lietuvoje. Dar viena idėja – vasarai artėjant, kaip ir „Zuikio darže“, ruošti sumuštinius.

Kadangi viduje vietos nėra daug, picas idealiausia išsinešti arba užsisakyti į namus. Vasarą – kitas reikalas, juk kramsnoti galima gryname ore, žiūrint į Franko Zappos paminklą ar išsitiesus Reformatų, P. Cvirkos parkuose.