Trečiadienio rytą „Gaspar’s“ restorane pasiruošimo atidarymui užkulisiai dūzgia: architektai su darbininkais tvarko apšvietimą, restorano personalas derina kainodarą, rikiuojami buteliai, kurie netrukus turėtų naujai suręstoje vyno lentynoje. Tarp atsakingai besiruošiančių restorano atidarymui – ir pats šios vietos šeimininkas Gasparas Fernandesandesas (25), pakvietęs puodeliui arbatos. Jaunas, perspektyvus ir preciziškai dėstantis mintis. Taip, kaip ir savo ruošiamą maistą lėkštėje.
„Kokios arbatos norėtum?“, – klausia atidarydamas pirmąjį namų virtuvę primenantį stalčių, – „Turime angliškos pipirmėčių, „Earl Grey“ su kvapiąja bergamote, ramunėlių, o kitos dar tik pakeliui iš Londono.“ Arbatą atradęs ne taip seniai ir tapęs tikru jos gerbėju, sakosi naujame restorane, kai įsivažiuos, ketinantis rengti ir arbatos degustacijas. Ir prieskonių. Ir kokteilių. Bet apie viską nuo pradžių.
Keraminius grafinus specialiai šiam restoranui sukūrė lietuvės keramikės, prisidengusios „Owls in Bowls“ slapyvardžiu. (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
„Atsidūręs Lietuvoje kurį laiką dirbau kitiems, na, gerai, Lietuvoje dirbau tik pas Deivydą (Praspaliauską, – aut. past.), vėliau tapau laisvai samdomu virtuvės šefu – „Čiop Čiop“ kulinarijos studijoje vesdavau kulinarijos pamokas, užsiėmimus, dalyvaudavau organizuojant ir ruošiant privačias vakarienes, kai paprašydavo, pagelbėdavau sudarant restoranų valgiaraščius, patiekalų receptūras. Na, žinai, šį bei tą. Nesuprask manęs klaidingai – teko gaminti privačiuose, prabangiuose vakarėliuose, pradedant ištaigingais apartamentais ir baigiant paplūdimiu, ir tai išties buvo smagu. Tikrai. Bet visada norėjau turėti savo restoraną. Ir jei nebūčiau jo atidaręs Lietuvoje, būčiau tai padaręs Londone. Nutiko taip, kad esu Lietuvoje, nes čia gyvena mano mergina“, – istoriją apie tai, kodėl nusprendė atidaryti šeimyninio stiliaus, vos trisdešimties vietų restoraną, pasakoja Gasparas.
MANO seneliai iš Portugalijos, pats gimiau Indijoje, augau Didžiojoje Britanijoje, o prancūzų konditerijos mokiausi „Le Cordon Bleu“
Į Lietuvą vaikiną atvedė meilė baltarusei Kristinai, jau penkerius metus gyvenančiai Vilniuje. „Vilnius man patinka, be to, pabuvęs kiek ilgiau pamačiau, kad šiam miestui ir pats galėčiau pasiūlyti šį tą daugiau. Indiškai virtuvei Lietuvos sostinėje atstovauja tik klasikinio stiliaus restoranai, tiekiantys labai tradicinį maistą (ir, beje, labai gerą). O mane labiausiai įkvepia indiški prieskoniai, artimiausia širdžiai – šiuolaikinė virtuvė ir paprasto, bet neprasto maisto filosofija“, – sako G. Fernandesas, pildamas dar vieną puodelį pipirmėčių arbatos.
Jo restorane indiška virtuvė ir prieskoniai atlieka mūzos vaidmenį, o tiekiamas maistas atstovauja moderniai, šiuolaikiškai patiektai europietiškai virtuvei ir europietiškiems ingredientams, kurių indų virtuvėje praktiškai nerastume: tai antiena, veršiena, spanguolės, itin kokybiški jautienos pjausniai, iš kurių kepa sultingus, burnoje tirpstančius didkepsnius. Gasparas vadovaujasi ir sezoniškumo logika: „Žiemą mano virtuvėje tikrai nerasite braškių. Dabar atidarę šaldytuvą pamatytumėte persimonų, džiovintų slyvų, spanguolių, saldžiųjų bulvių, salierą ir panašių daržovių.“
Paklaustas, kodėl savo ir taip nedideliam restoranui pasirinko vietą, esančią iškart už Senamiesčio ribos, ten, kur baigiasi turistų numinti takai, Gasparas sako nejaučiantis meilės didelėms erdvėms ir turistų perpildytoms, komercinėms gatvėms. Jos, pasak vaikino, nors ir gražios, tvarkingos, išpuoselėtos, bet nejaukios, be „veido“.
„Patalpos, kuriose dabar veikia restoranas, kuklios savo erdve, bet stengėmės interjerą kurti taip, kad užėjęs jaustumeisi, kaip svečiuose. Čia ir yra visa esmė – noriu, kad pas mane atėję žmonės jaustųsi mano svečiais, čia – mano namai. Noriu, kad pabuvę restorane suprastų, kad tai, ką siūlome čia, lygiai tokį pat maistą, atmosferą ir dėmesį jie gautų ir atėję vakarienės į mano namus. Nenoriu nieko įpareigoti – kostiumai ir vakarinės suknelės tegul lieka kitoms vietoms, o mes vertiname paprastumą“, – idėją vaizdžiai ir emocingai pasakoja Gasparas. Jam svarbios visos detalės – ne tik lėkštės, taurės ar įrankiai, bet ir tai, kaip svečias pasitinkamas, kaip su juo kalbama ir kaip patiekiamas maistas.
Rūpintis restorano priežiūra Gasparas patikėjo mylimajai. Reklamos srityje dirbanti Kristina yra atsakinga už „Gaspar’s“ restorano įvaizdį socialiniuose tinkluose, valgiaraščio dizainą, kasdienius organizacinius reikalus ir augalus. „Kristina gėlėmis rūpinasi tarsi vaikais“, – juokiasi šeimininkas ir sako manantis, kad buitinius rūpesčius atidavė į geras rankas.
Dėmesys detalėms pastebimos tik pravėrus duris – nedidelę erdvę architektų studijos „a01“ architektai išplanavo taip, kad tilptų pora dviviečių–triviečių staliukų, pora aukštesnių didesnei kompanijai prie lango ir vienas „bendruomeninis“ stalas, skirtas didelei kompanijai arba kelioms mažesnėms. Iš viso restorane vienu metu gali vakarieniauti iki trisdešimtiems žmonių.
„Gaspar’s“ restorano interjeras – šiuolaikiškas, miestietiškas ir minimalistinis. Švarios baltos sienos, modernių formų kėdės ir stalai. Apie tai, kad čia veikia šiuolaikinei indų virtuvei atstovaujantis restoranas, būtų galima bandyti įspėti tik pastebėjus palubėje nubrėžtą auksinę juostą ir ant stalo dedamus brangius, aukso spalvos „Cutipol“ įrankius, krištolines „Riedel“ taures bei autorines lėkštes ir keraminius grafinus, kuriuos specialiai šiam restoranui sukūrė lietuvės keramikės, prisidengusios „Owls in Bowls“ slapyvardžiu.
„ Jei reikėtų apibūdinti tai, ką siūlome savo svečiams, sakyčiau, kad restorano virtuvė – moderni europietiška, paliesta indiškų prieskonių ir akcentų. Toks šiuolaikinis europietiškas fusion“, – sako G. Fernandesas. (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Gasparas Lietuvoje jau 14 mėnesių. Per tą laiką pramoko lietuviškai, sutiko draugų ir savo patiekalų gerbėjų. „Mano seneliai kilę iš Portugalijos, pats gimiau Indijoje, augau Didžiojoje Britanijoje, o profesionalaus konditerio diplomą gavau prestižinėje „Le Cordon Bleu“ mokykloje Londone. (2014 m. Gasparas drauge su Justina Golumbeckaite laimėjo Vyno ir desertų derinių čempionatą, pagaminęs desertą iš ožkos pieno panakotos, burokėlių ir juodojo šokolado). Kurią virtuvę laikyti gimtąja? Aš ir pats nežinau. Tad ir mano ruošiamo maisto filosofiją ir stilių būtų sudėtinga nusakyti“, – juokiasi Gasparas, paklaustas, tai koks jo gaminamas maistas.
„Mano supratimas apie valgį, patiekalus, jų skonius yra paveiktas visų šių kultūrų. Jei reikėtų apibūdinti tai, ką siūlome savo svečiams, sakyčiau, kad restorano virtuvė – moderni europietiška, paliesta indiškų prieskonių ir akcentų. Toks šiuolaikinis europietiškas fusion“, – sako siūlydamas žąsų kepenėlių pašteto – atrodo prancūziškai, tačiau yra indiško skonio – „Restorane, tikėtina, galime patiekti makaronų patiekalą, pavyzdžiui, naminiai itališki kiaušinių makaronai su lėtai kepta kiauliena, kuri dvylika valandų buvo marinuota su indiškais prieskoniais, tada dar dvylika valandų kepta orkaitėje – puikus dviejų virtuvių derinys. “
„Bet aš nepamirštu ir tradicinių indiškų patiekalų. Jų čia, Vilniuje, labai pasiilgstu. Todėl kaskart grįžęs namo pas mamą į Didžiąją Britaniją visą savaitę galiu valgyti ir valgyti. Tu nepatikėsi, bet mano mama gamina geriausiai pasaulyje. Nuostabiai! Daugiau nei dvidešimt metų ji turėjo savo maitinimo verslą – rengdavo privačias išvažiuojamąsias vakarienes ir pobūvius, tad gali įsivaizduoti, kaip gerai ji gamina ir kaip pasiilgstu naminio mamos maisto“, – sako Gasparas, nuo penkerių padėdavęs mamai virtuvėje. Tiesa, pirmasis ir vienintelis jo darbas ilgus metus buvo… kokoso riešutų atidarinėjimas. „Iki šiol tai darau profesionaliai. O vienas „Gaspar’s“ restorano desertų bus patiekiamas šviežiai atidaryto kokoso kevale“, – pasakoja G. Fernandesas.
Vaikinas teigia, kad pamiršti indiškos virtuvės neketina ir vilniečiams nori pasiūlyti tradicinio indų maisto, pavyzdžiui, svogūnų pakorą, tik patiekiamą šiuolaikine maniera: „Svogūnų pakorą galima pamatyti beveik kiekvieno indiško restorano valgiaraštyje, ji patiekiama su daug žalumynų. Paprastai ir tradiciškai. Bet aš noriu parodyti subtilesnę, elegantiškesnę šio patiekalo versiją – dėti į lėkštę ne šešias pakoras, o tik tris, gaminti jas mažesnes, papuošti valgomais žiedais (pavasarį, kai jau yra valgomų gėlių) ir parodyti, kad indų virtuvė gali būti ir tokia. Skonis – atpažįstamas, o forma – visai kita. Nieko panašaus į tai, ką rastumėte indų restoranuose. Naujas požiūris į indų virtuvę“, – pasakoja virtuvės šefas.
„Svogūnų pakorą galima pamatyti beveik kiekvieno indiško restorano valgiaraštyje, ji patiekiama su daug žalumynų. Paprastai ir tradiciškai. Bet aš noriu parodyti subtilesnę, elegantiškesnę šio patiekalo versiją.“ (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Gasparas apie naująjį savo projektą galėtų kalbėti valandų valandas. Mintys, žodžiai ir skoniai liejasi ir susipina tarpusavyje, visai kaip multikultūrinė šio jauno žmogaus patirtis. Restorano vyno kortą sudarė Andrius Pagojus iš „Vyno klubo“, kavą tiekia kaimynystėje veikiantys kavos skrudintojai „Crooked Nose & Coffee Stories“, arbatą iš Londono siunčia ten gyvenanti Gasparo sesuo, o prieskoniai gabenami iš Goa, gimtojo virtuvės šefo miesto.
Nenuostabu, kad restorane persipina europietiškos ir indiškos kultūrų įtaka: vėlyvieji savaitgalio pusryčiai su avižine koše, indiškais prieskoniais gardintais blynais ir taure šampano („Taip, taip, šampano, kaip įprasta Londone“, – patikina Gasparas), sezoniniai, daugiausia vietiniai produktai, indiški prieskoniai ir ingredientai – čia viskas tarpusavyje dera ir kuria savitą, bet labai išgrynintą atmosferą.
Tačiau geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, kaip sako liaudies išminčiai. Todėl galvojant apie kitą vakarienę mieste ar savaitgalio pusryčius (o jie sekmadieniais tęsiasi iki 17 val.) verta suplanuoti kelionę iki netoliese buvusio kino teatro „Lietuva“ veikiančio moderniai indiško restorano.
„Gaspar’s“ restoranas Pylimo g. 23, Vilnius tel. (8 657) 07050
Darbo laikas: I–V 11.30-22.30 val., VI 12-23 val., VI 10-16.30
Dienos pietūs: sriuba + karštas patiekalas + sultys kainuoja 6,5 Eur.
