Kūčias nuo Kalėdų skiria tik viena naktis, bet visas savo kulinarines pastangas dažniausiai sutelkiame į Kūčių stalą, o Kalėdoms kas lieka, tas lieka. Šiek tiek silkės, sauja kūčiukų. Argi ne taip? Kalbame su etnologe Nijole Marcinkevičiene ir suprantame, kad apie Kalėdas visai nieko nežinome. Pasirodo, turime ruoštis kepti visai ne paukščius, o kiaulieną.
Ar nusižengsime Kūčių taisyklėms, jei stalą nuklosime gerokai daugiau nei 12 patiekalų?
Per daug nereikia. Kartais žmonės padeda po 13 ar 14 patiekalų, bet gražiausia, kai turime tradicinį skaičių 12. Gali būti ir 9 – juk tai Mėnulio metai. Daug kas dėdavo 9, bet dabar daugiau žmonių laikosi skaičiaus 12. Tai 12 mėnesių ir 12 patiekalų, kuriais kiekvienam mėnesiui yra atiduodama duoklė.
Ką manote apie patiekalus Kūčioms iš parduotuvės?
To neišvengsime, bet kažkiek turi būti ir namų patiekalų. Pavyzdžiui, kūčiukų mums reikia daugiau, jie patinka vaikams, aš jų iškepu pati, kad visi namai kvepėtų naminiais kūčiukais. Taip pat yra ir kepyklėlė, kuri kepa labai skanius kūčiukus, todėl manau, kad pirkdama iš jų nelabai nusižengiu tradicijai. Žinoma, Kalėdoms stengiamės gaminti patys, nes ten reikia virti, kepti, o Kūčioms nusipirkti žuvies ar tai, ko nespėji, nėra blogai. Nors dabar turime laisvadienį ir neturėtume skųstis. Ne taip, kaip anksčiau reikėdavo gaminti darbo dieną. Šeimai turi būti smagu susėsti prie paruošto stalo.
Koks yra jūsų kūčiukų receptas?
Kūčiukams nenaudoju nei pieno, nei kiaušinių. Tiesiog įpilu truputį geresnio aliejaus. Kartais ir saulėgrąžų aliejaus. Vanduo, miltai ir aliejus. Viskas. O visas skonis yra iš aguonų pieno, kurį galima pasaldinti medumi, jei aguonų pienas, tirštas, pilnas aguonų jis puikiai pagerins kūčiukus, kurie yra gaminami be jokio riebalo, tie tikri pasninkiniai.
Ar Kalėdų stalas turi kokias nors taisykles?
Nebūsiu madinga pasakydama, bet ant Kalėdų stalo turėtume turėti kiaulienos. Kiauliena, nes tuo metu pjaudavo kiaules. Žiemą ateina laikas mėsą rūkyti, jos bus pavasario darbymečiui. Senus laikus prisimenant, tai būdavo netgi kiaulės galva, nes ji turi knyslę, o greit prasidės ūkiniai metai. Reikės arti žemę, o kiaulė juk taip pat knisa. Galų gale, kiaulė – tai sotumo ženklas. Reiškia, kad metai būtų sotūs. Ir vėlgi prisiminkime, jei keturias savaites valgėme labai laisvai, ta kiauliena buvo ir skanumynas. Jei žiūrėsime 20 a. pradžią, tai dauguma neturėjo kiaulienos, kad sočiai pavalgytų. Todėl ant stalo būdavo ir Kalėdų pyragų, riebių pyragų, aukštų bobų su kiaušiniais, įpilta grietine, grietinėle. Ši boba turėdavo būti graži kaip tikra boba. Kitas Kalėdų stalo momentas yra tas, kad žmonės stengiasi maistą ne pjaustyti, o dėti visą – visą pyragą, visą sūrį, visą kiaulės galvą. Taip stalas tarsi pilnas, gausus ir leidžiantis pasidžiaugti, kad visko tiek daug turime, tiek užgyvenome. Jau nebėra jokių suvaržymų ir šeimininkės gali parodyti savo išmonę. Per Kalėdas reikia ypač daug ir sočiai valgyti, kad tokie turtingi būtų ir kiti metai.
Koks yra Jūsų firminis Kalėdų patiekalas?
Juoksitės, kai pasakysiu. Tai yra kopūstai su kiauliena ir šaltiena. Dzūkijos kaime gyvenome, gana vargingai, todėl riebūs kopūstai būdavo tikras šventinis patiekalas. Ir taip virdavome kopūstus, bet Kalėdoms jie buvo ypač skanūs su šonkauliukais. O šaltiena su bulvėmis su krienais – oi, kaip smagu. Ir dabar mums nebūtų Kalėdų ryto be kopūstų.
