Tenka pripažinti, kad kuo daugiau tarpusavyje diskutavome apie veganizmą, tuo į tamsesnį mišką lindome. Proskyną šiame miške radome tada, kai sužinojome, kad visus atsakymus į mūsų klausimus gali pasiūlyti Kaune gyvenantis italas Dario Martinelli. Ir tai nė kiek nešamaniška. Jis – KTU profesorius, knygų autorius, veganizmo populiarintojas – apie veganizmą kalba visiems suprantama kalba, ir čia ypač praverčia tai, kad jis yra semiotikas ir Semiotikos instituto direktorius. Tad kalbame su Dario apie jo asmeninį pasirinkimą būti veganu, nevykusius juokus apie veganus ir pasaulio ateitį, kurioje mažuma taps ne kas kitas, o mėsėdžiai. Dar daugiau tiesų išrėžti Dario žada „VegFest LT“ kalėdinėje mugėje gruodžio 9 d.
Kodėl tapote vegetaru, o galiausiai ir veganu?
Vegetaru tapau 1994 m., o veganas esu vos porą metų. Mano motyvacija visuomet buvo pagrįsta etiniu pagrindu. Manau, kad mūsų laikmečiu, turint visą informaciją ir galimas alternatyvas, yra necivilizuota manyti, kad mes vis dar galime žudyti gyvūnus ir naikinti gamtą. Mėsos pramonė yra atsakinga už tūkstančių gyvūnų nužudymą per sekundę ir didžiulį neigiamą poveikį aplinkai, įskaitant taršą, klimato pokyčius, žemės, vandens ir kitų išteklių švaistymą. Tam nėra būtinybės ir pasiteisinimo – kulinarinis skonis nėra pakankama priežastis. Laikui bėgant supratau, kad vienas vegetarizmas neapima mano plataus susirūpinimo gyvūnais. Pieno ir kiaušinių pramonėje taip pat yra daug smurto ir išnaudojimo. Taip tapau veganu.
Šiandieninėje visuomenėje galima išgirsti daug stereotipų ir juokelių, susijusių su veganais. Ko apie veganizmą nesupranta žmonės, tikintys stereotipais?
Ačiū už šį klausimą, nes nesuprantu, kodėl jis yra taip dažnai užduodamas. Taip, yra stereotipų apie veganus, bet taip pat jų yra (ar buvo) apie moteris, žydus, juodaodžius, homoseksualus ir kitus. Bet kas, kas yra suprantamas kaip esantis kitoks, generuoja stereotipus. Tai būdas žmonėms „apginti save“ nuo sudėtingo pasaulio. Šis fenomenas yra plačiai studijuojamas socialinėje psichologijoje. Pasaulis yra labai turtingas, kompleksiškas, skirtingas ir jeigu tu neįdedi pastangų suprasti ir priimti jo įvairovę, tu jos išsigąsti. Tuomet tu sau pasakoji pasaką, kad kitokį subjektą yra daug „paprasčiau“ suvokti nei save. Tu nepriimsi stereotipų ir kvailų juokų apie save, nes ŽINAI, kad esi sudėtingas ir įvairus, bet nesi pasiruošęs suprasti, kad ir kiti žmonės yra tokie patys. Stereotipas yra būtent toks: nepateisintas realybės supaprastinimas.
Yra vienas svarbus dalykas, kurio nesupranta mėsos valgytojai. Jie tiki, kad ši diskusija yra konfrontacija tarp vegano asmeninių teisių ir jų asmeninių teisių. Paprastai jie sako, kad veganai „nori suvaržyti jų laisvę“. Deja, tai NĖRA moralinis pagrindas, kuris turėtų būti aptariamas diskusijoje. Mes kalbame ne apie teisę valgyti, kuri yra labai nereikšminga, o apie milijonų nužudomų gyvūnų teisę gyventi ir žmonių bendruomenės teisę gyventi švaresnėje planetoje. Apie tai turėtų vykti diskusija, o ne apie mano teisę valgyti tofu ir tavo teisę valgyti mėsainį.
Ar tikite, kad vieną dieną viskas apsivers aukštyn kojomis, ir didžioji žmonijos dalis taps veganais, o mažuma mėsėdžiais?
Iš tikrųjų, taip. Esu įsitikinęs, kad tai yra mūsų istorinis likimas. Man yra tekę pasakyti tai įvairiomis aplinkybėmis, ir mano vienas draugas veganas pagalvojo, kad aš išsikrausčiau iš proto. Tačiau yra trys stiprūs argumentai, kuriuos galiu paminėti. Pirma, nuo 1970-ųjų vedamoje statistikoje matyti, kad vegetarų ir veganų gretos nuolatos auga. Nebuvo nė vienų metų, kad jų skaičius nukristų. Kai kurie sako, kad veganizmas yra tik šiuolaikinė tendencija, bet kai kas nors neišeina iš mados 50 metų, to jau nebevadiname tendencija. Antra, institucijos per daug nesirūpina žudomais gyvūnais, bet jos rūpinasi aplinka ir žino, kiek prie jos naikinimo prisideda mėsos pramonė. Pateikiama vis daugiau ir daugiau ataskaitų apie mėsos pramonės žalą. Trečia, pats evoliucijos ir vystymosi aktas žmonijos istorijoje visuomet atnešdavo daugiau supratimo ir įvairovės. Didžiausi civilizacijos pasiekimai buvo pasiekti tada, kai „kiti“ nebebuvo „kitais“ ir tapo „mumis“. Mes atsisakėme vergovės, leidome balsuoti moterims, homoseksualumo nebelaikome nusikaltimu. Kiekvieną kartą taip evoliucionuodami praplečiame savo visuomenę. Noriu pasakyti, kad taip nutiks ir su gyvūnais. Vieną dieną mes sakysime, kad „anksčiau žudėme gyvūnus, bet tada mes evoliucionavome“.
Kaip vertinate veganizmą Lietuvoje? Ar čia būti veganu yra sunkiau nei kitur?
Kadangi aš mėgstu gaminti, būti veganu man nėra sunku. Nusiperku tai, ko reikia, ir gaminu tai, ką noriu. Prekybos centrų lentynos Lietuvoje yra pilnos daržovių ir kruopų, todėl man visuomet juokinga, kai kas nors man sako, jog negalėjo būti veganu, nes čia nėra ką pirkti. Situacija restoranuose prieš 10 metų buvo daug sudėtingesnė. Tuo metu restorane galėdavau užsisakyti tik tarkuotų bulvinių blynų! Šiandien yra tikrai nuostabių veganiškų restoranų ir kavinių: „Alive“ ir „Gyvas baras“ Vilniuje, „Ridikas“ Kaune.
Tad būti veganu, ypač miestuose, yra labai lengva. Žinoma, to reikia norėti, nes, mano nuomone, mėsos kultūra Lietuvoje yra labai stipri bei susijusi su vyrišku šovinizmu. Turiu omenyje „tikri vyrai valgo jautieną“ retoriką. Tačiau čia yra puikių iniciatyvų, kurių imasi žmonės, kuriems rūpi gyvūnai. Tai būtų pirmoji Baltijos šalyse gyvūnų prieglauda „Trys paršeliai“, sunkiai dirbanti asociacija „Tušti narvai“, „VegFest“ renginiai, kurie kalba ta kalba, kurią daugelis žmonių nori girdėti. Manau, kad artėjame prie tvirtos veganų kultūros Lietuvoje.
Ar yra faktorius, kuris turi įtakos tam, kaip žiūrima į veganus skirtingose šalyse?
Atsakymas į šį klausimą yra labai sudėtingas. Tam tikrų bruožų turi kiekviena bendruomenė ir kultūra, bet vieni jų yra labiau globalūs nei kiti. Pabandykime palyginti Indiją ir Jungtines Amerikos Valstijas. Indijoje vegetarizmas yra tiesiogiai susijęs su jos religija ir istorinėmis figūromis, pavyzdžiui, Gandžiu, bet tai nedaro didelės įtakos pasauliui. Kitoje pusėje yra šalis, kurios istorija yra pastatyta ant mėsos ar su mėsa susijusių dalykų – mėsainiai, kepti viščiukai, kaubojai… Tačiau JAV tuo pačiu metu turi ir aktyviausius bei įtakingiausius veganų susivienijimus.
Visuomenėje didžiausius pokyčius sukelia du dalykai. Tai yra autoritetai ir įkvėpimas. Autoritetais laikomos institucinės figūros – vyriausybės, gydytojai, mokslininkai ir kiti. Labai svarbu tai, kad vis daugiau specialistų sako, jog mėsa yra nesveika, o mėsos pramonė pavojinga, nes žmonės tai išgirsta, nors iš pradžių ir gali būti nusiteikę skeptiškai. Įkvėpimas dažniausiai kyla iš populiariosios kultūros: filmų, dainų, elito. Netgi yra fenomenas, vadinamas Bembio efektu, kuris apibūdina žmones, tapusius gyvūnų advokatais po to, kai pamatė garsaus filmuko tęsinį, kuriame Bembis dėl medžiotojų kaltės netenka savo mamos ir lieka vienas. Tai pakeitė tūkstančių žmonių mąstymą. Taip pat nutinka ir dėl grupės Smiths dainos „Meat ir Murder“, Safran Foer knygos „Eating Animals“ ar dėl to, kad tavo mėgstama popžvaigždė yra veganas.
Norėtumėte, kad šis interviu niekada nesibaigtų, nes jaučiate, kad ir patys turite klausimų Dario? Nepraleiskite jo paskaitos „Veganizmas: idėja ir idealas“ gruodžio 9 d. vykstančioje „VegFest LT“ kalėdinėje mugėje.
