Viskas Jordžiui Šatūnui, jėgos aitvarų mokyklos „Life is Life“ Svencelėje įkūrėjui ir instruktoriui, prasidėjo nuo vienos vaikystės svajonės. Įkvėptas Žiulio Verno knygų, jis domėjosi buriniais laivais ir norėjo pasitelkęs vėją keliauti po nepažįstamus kraštus. Obuolys nuo šios norų obels nenuriedėjo per toli. Dabar Jordis 5 mėnesius per metus praleidžia apsuptas nenuspėjamų vandens bei oro stichijų ir yra sukaupęs 9 metų patirtį valdant jėgos aitvarus.
„Atrodė, kad nusipirkti laivą ar apie tai net svajoti neįmanoma, todėl aitvarai man buvo mažas tos svajonės įgyvendinimas“, – pasakoja likusius metų mėnesius Vilniaus žeme vaikščiojantis Jordis. Per šį laiką jis imasi įvairiausių patyriminių iššūkių: eina Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje, mėnesį nekalba, nevalgo mėsos, nevartoja alkoholio, neperka nebūtinų daiktų, medituoja. Iš pradžių toks iššūkis buvo ir jėgos aitvarai. Kadaise pats savarankiškai išmokęs juos suvaldyti ir taip, jo žodžiais, iš karto išmokęs, kaip kaituoti nederėtų, Jordis pasakoja, ką apie tokį gyvenimo būdą turėtų žinoti kiekvienas pradedantysis.
Asm. archyvo nuotr.
Jėgos aitvarų sportas (angl. kitesurfing) Lietuvoje yra santykinai naujas. Su kokiais mitais dažniausiai susiduri Tu, dirbdamas instruktoriumi?
Ypač dėl vertinio „jėgos aitvarai“ didžiausias mitas yra tas, kad reikia būti labai stipriam. Esą gali sportuoti tik prisitreniravęs – netiesa. Sakyčiau, kad irkluojant valtį reikia turėti daugiau jėgų. Aitvaro nereikia laikyti savo jėga: jis prikabinamas prie juosmens ir tik valdomas rankomis. Kūno svoris jį ir laiko, o aitvarą valdyti reikia mokėti.
Kitas mitas – kad tai pavojingas sportas. Aš sakyčiau, tikrai ne pavojingiau nei važiuoti dviračiu. Esu kritęs nuo dviračio ant asfalto ir žinau, kaip tai „saldu“. Taip pat daug kartų į vandenį esu kritęs ir su aitvaru, bet kažkaip lyg ir nieko nenutiko. Manau, kad šis sportas yra saugus ir jo mokytis gali visi nuo 10 metų iki neriboto amžiaus, priklausomai nuo pagyvenusių žmonių sveikatos būklės. Jeigu jūs suprantate, kad mokytis gali ir dešimtmečiai, tai reiškia, kad daug jėgos ir daug proto tam nereikia.
Galima išmokyti praktiškai visus ir tikrai nereikia didelio fizinio pasirengimo. Jis reikalingas tada, kai daromi sudėtingi triukai ir yra pakankamai toli pažengta. Žinau vaikų, paauglių, pagyvenusio amžiaus žmonių, kurie kaituoja ir vargo nemato – į sales nevaikšto. Sportinė forma – tai privalumas, kuris padėtų nepasitempti raumenų. Kalbant apie plaukimo įgūdžius, mokėti plaukti reikia tiek, kad galėtum ramiai išbūti ant vandens. Viskas priklauso nuo streso. Jei žmogus yra ramus ir pasitiki vandeniu, vanduo jį laiko.
Asm. archyvo nuotr.
Sakai, kad išmokyti galima praktiškai visus. O kas yra tie, kurie nepatenka į šią praktišką grupę?
Kai esu klausiamas apie amžiaus ribas, sakau, kad amžius svarbus tiek, kad žmogus suprastų, kas jam yra sakoma, ir galėtų daryti tai, kas jam yra sakoma. Turiu didesnių problemų išmokyti vyrą, kuris daug vairuoja, yra maždaug 45 metų aukšto lygio vadovas. Sunkumas tas, kad žmogus turi mokėti klausyti, o jei nemoka, tam reikia daugiau laiko. Tarkim, jis yra pripratęs šnekėti arba vadovauti, jis daro taip, kaip nusprendžia. Tada imuosi taktikos ir tokį žmogų mokau anksti ryte, kai jo protas dar nebūna prabudęs ir kol jis daro viską, kas pasakyta.
Klausymasis iš tikrųjų yra didelis iššūkis. Mes įpratę į jį žiūrėti labai paprastai, bet klausyti kuo toliau, tuo mažiau visi moka. Didelis triukšmas aplinkui ir galvoje klausymąsi padaro sudėtingą. Kol girdi, kad kažkas šneka, reikia suprasti ir pačią kalbą, ir suvokti, kokią nuomonę pateiksiu šiuo klausimu. Kai apie tai galvoji, praleidi, kas buvo pasakyta, todėl jeigu žmonės moka klausytis, jiems lengviau mokytis.
Didelio psichologinio pasiruošimo jėgos aitvarams nereikia, ir tie, kurie nori išmokti, paprastai ir išmoksta. Nebent tai būna merginos ir žmonos, kurias kaituoti ragina antroji pusė, sakydama, kad „patiks“. Taip mokytis gali būti sunkiau, nes reikia kantrybės, save nugalėti.
Visą interviu rasite kelionių ir maisto žurnale „Makalius“!
