Vrindavan – jei tai būtų Hario Poterio burtažodis, tuomet ištarus šį žodį atsivertų 170 m aukštyje esantis Indijos miestelis. Ausyse skambėtų: „Džai Šri Radhe! Krišna Krišna! Rama Rama!“ Akis užtvindytų spalvų įvairovė: mėlyna, žalia, raudona, geltona, auksinė, oranžinė… Galėtum užuosti šviežių gėlių kvapą. Širdį glostytų nuolatinis maldos ritmas, o džiugesį keltų skambus moterų juokas. Prieš kelis mėnesius šį burtažodį ištarė žurnalistė Adrė Zakrauskaitė. Apie savo dvasinę kelionę į Indijos miestelį ir į save Adrė pasakojo tiesiai iš Vrindavano!
4:30 val. ryto Vrindavane niekas nemiega
Adre, kodėl pasirinkai gyventi būtent Vrindavano mieste? Kuo jis ypatingas?
Šis miestas – tai perlas dvasiniam ieškotojui. Vrindavanas – tai Indijos Jeruzalė, penkių tūkstančių šventyklų miestas. Sakoma, kad čia gimė pats Dievas, kuris čia vadinamas Krišna (kas reiškia „visų patraukliausiąjį“). Indijos mastais šis miestas visai nedidelis (čia gyvena apie 60 tūkst. žmonių), tačiau Dievo sąmonė jame kaip niekada gyva. Į kurią gatvę bepasuktum, visur pamatysi apie dieviškumą bylojančius ženklus: altorėlį kokiai nors garbinamai dievybei (dažniausiai tai bus Radharanė, Krišna, Višnus, Šiva, Džaganatha) arba šventyklą. Iš visų pusių sklinda maldų garsai. Ankstų rytą – apie 4:30 val., likus kelioms valandoms iki patekant saulei, vadinamuoju brahma muhurta (liet. Brahmos valanda) laiku – į gatves daugybė tikinčiųjų išeina atlikti parikramos – piligrimystės aplink Vrindavano miestą.
Adrės Zakrauskaitės (asm. archyvo nuotr.)
Piligriminis takas tęsiasi 12 kilometrų. Pamažu tekant saulei skamba šventyklų varpai, taku basomis eina piligrimai ir sadhu (asketai), iš paskos sklinda jų kartojami „Džai Šri Radhe“ (šlovinama Radharanė – meilės Deivė, Krišnos mylimoji, kuri taip pat yra moteriškasis Dievo aspektas hinduizme) ar „Krišna Krišna“, „Rama Rama“ (taip pat vienas iš Dievo vardų). Šluojamos šventyklos. Kai kuriose kelio atkarpose sėdintys sadhu einančiuosius pro šalį laimina.
Pasirinkau čia gyventi todėl, kad pagrindinis mano kelionės tikslas – atvažiuoti pagyventi pas savo dvasinį mokytoją šventykloje. Ir mokytis… Jei jis gyventų kitur, būčiau važiavusi kitur.
Kaip atrodo bendruomenė, kurioje gyveni?
Gyvenu Radhe Kundž (Radhe Kunj ašrame), kuriam vadovauja pasaulinio garso bhakti jogo Šrilos Narajanos Maharadžo artimas mokinys, labai ypatinga asmenybė. Tai – vienuolynas, kuriame gyvena daug brahmačarių (vienuolių), ši vieta – tai jų „mokykla“. Moterims čia atvykti taip pat leidžiama, tik, natūralu, tarp vyrų ir moterų vyrauja tam tikras atstumas.
Čia vyksta kasdienis šventyklos gyvenimas: 4:30 val. prasideda rytinės programos, kurios pasibaigia 22 val. Per dieną – paskaitos, maldų ir bhadžanų (dvasinių giesmių) giedojimas, 4 valandos per dieną skiriamos sevai (tarnystei). Visa šventykla tarp pusryčių ir pietų atlieka įvairiausias tarnystes: kas eina į virtuvę gaminti, pjaustyti daržovių, kas – valyti ar šluoti šventyklos patalpų, valyti dulkių, padėti ūkio darbuose, kažkas eina verti girliandų Dievybėms (Dievui ir dvasiniams mokytojams čia kasdien aukojamos šviežių gėlių girliandos), kiti dirba prie dvasinės literatūros, pavyzdžiui, verčia tekstus ar ruošia naujus leidinius. Visi čia gyvena kaip viena didelė šeima. Aš pati užsiimu dvasinės literatūros vertimu į lietuvių kalbą ir tvarkymu.
Adrės Zakrauskaitės nuotr.
Nors visa indiška rutina Tau jau atrodo įprasta, ar prieš tai turėjai kokių nors įsitikinimų, kurie galbūt sugriuvo?
Girdėjau, kad Vrindavanas – nelabai švarus miestas, tačiau neįsivaizdavau, ką iš tikrųjų tai reiškia. Čia gyventi nėra lengva. Tai yra labai asketiška vieta. Šaltos žiemos naktys, kai patalpos nešildomos, šventykloje tiekiamas tik šaltas vanduo apsiprausti arba dideli pavasario karščiai, kai nėra kur savęs padėti. Taip pat iš atvirų kanalizacijų į orą garuojantis vanduo, kuris sukelia nemalonų kvapą.
Po kurio laiko ir sveikata pašlyja – beveik kiekvienas susiduria su viduriavimo, skrandžio problemomis ir visokiais kitokiais sveikatos sutrikimais, kuriuos Lietuvoje patiriame retai. Labai vargina. Tačiau visa tai neatbaido šimtų dvasinių ieškotojų. Vietiniai sako, kad šis Vrindavano vaizdas, kurį matome, – tai iliuzija, skirta atsijoti nenuoširdiems ieškotojams, kurie, pasibaisėję gyvenimo sąlygomis, išvažiuoja kitur.
Adrės Zakrauskaitės nuotr.
Iššūkiai ir tautų skirtumai
Kaip žmonės į tave žiūri? Galbūt jie tave laiko ypatinga arba kaip tik – svetima?
Kadangi esu nežemo ūgio, šviesios odos ir mėlynų akių, kaip benorėčiau, indų minioje pasislėpti negaliu. Kalbant apie vietinius, moterys smalsiai apžiūrinėja, o dažnas vyras ieško progos užkalbinti, susipažinti. Be to, vyrauja stereotipai, kad vakarietės yra laisvo elgesio, lengvai prieinamos, kad jomis galima pasinaudoti arba kad jos yra pinigų maišai. Iš pradžių taikiau vakarietiškos diplomatijos taktikas, kai mandagiai pasakoma „ne“, tačiau indų mentalitetas yra kitoks. Jei nori, kad indas vyras suprastų, jog į tolimesnę pažintį veltis nenori, reikia ne tik nusisukti, bet dar ir pagrūmoti kumščiu, kitą kartą – piktai burbtelėti ar ką nors šūktelėti.
Indės moterys tai daro nuolatos. Mokiausi iš jų (juokiasi). Pastebėjau, kad į sarius dėvinčias vakarietes kartais žiūrima pagarbiau. Tačiau nebūtina rengtis sarių – pakanka tiesiog gerbti vietos kultūrą ir pernelyg neapsinuoginti (prisidengti pečius, sėdmenis, krūtinę), nes susitikę akių žvilgsniai dažnam vyrui jau yra teigiamas signalas, o žvilgsnį nudelbi žemyn – taip vietiniai priima tave pagarbiau.
Adrės Zakrauskaitės nuotr.
Visą interviu su Adre skaitykite žurnale „Makalius“!
