Dabar beveik kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga įprastiems ir vėlyviesiems pusryčiams pirmuoju numeriu siūlo Benedikto kiaušinius, o pusryčių megėjai yra išragavę jų ne vienoje kavinėje ir restorane. Apie tai, kur skaniausi benediktai, kyla karštos diskusijos… Bet ne apie tai norisi papasakoti. Siūlome atsigręžti atgal ir sužinoti, kada ir kaip šis pusryčių patiekalas atsirado ant mūsų stalo. Be to, jau artėja ir pasaulinė šių kiaušinių diena (balandžio 16 d.).
Įdomu ir netikėta, kad iki šiol nėra vienos aiškios jų kilmės versijos. Sutariama tik dėl vieno – Benedikto kiaušiniai tikrai gimė Amerikoje. Vis dėlto, galite sutikti net ir tokią versiją, kad prie šio recepto prisidėjo popiežiaus Benedikto XIII-ojo „dieta“, kuomet jis ėjo iš proto dėl kiaušinių su skrebučiais. Juos dvasininkas sugalvojo pagardinti citrininiu padažu. Visgi šis popiežius įėjo į istoriją ne kaip Benedikto kiaušinių išradėjas, o kaip popiežius, uždraudęs kardinolams nešioti perukus.
Grįžkime į virtuvę ir iš Vatikano keliaukime į XIX a. Ameriką. Šio amžiaus 7 dešimtmetyje veikė „Delmonico’s“ – vienas pirmųjų viešų restoranų. Manoma, kad jo nuolatinė lankytoja ponia LeGrand Benedict, kartą užsukusi pietums, nerado nieko, kas jai dar nebūtų atsibodę, todėl paprašė šefo sukurti kažką naujo. Nenorėjęs jos nuvilti šefas sugalvojo Benedikto kiaušinius. Receptas buvo užfiksuotas ir šefo 1894 m. išleistoje knygoje.
Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad Benedikto kiaušiniai nėra paprastas pusryčių patiekalas. Jį įprasta valgyti būtent vėlyvųjų, dar kitaip – lėtųjų, pusryčių arba brančo metu. Kodėl? XIX a. pabaigoje gyvenę amerikiečiai jau „atrado“, kad galima linksmintis ne tik namuose, bet ir viešose vietose iki paryčių, o po tokių linksmybių eidavo sočių pusryčių. Benedikto kiaušiniai atitiko šį kriterijų.
Turime dar kitą istoriją. Pasakojama, kad vieną 1894 m. rytą Lemuelis Benedictas, turtingos šeimos palikuonis, kankinosi nuo sunkių pagirių. Dar reikėtų pasakyti, kad šis ponas Benediktas buvo vedęs operos solistę, o tais laikais tai buvo gana skandalinga, ir mėgo lankytis smuklėse. Be to, jis garsėjo kaip iš tiesų dosnus žmogus, todėl žmonės jį mėgo, nepaisant jo statuso. Tad vieną rytą nuo pagirių kenčiantis vyras užsuko į „Waldorfo“ viešbutį Niujorke ir savijautai pagerinti užsisakė skrebutį su sviestu, traškios šoninės bei du be lukšto virtus kiaušinius su olandišku padažu. Legendinis „Waldorfo“ šefas Oscaras Tschirky, anksčiau dirbęs jau minėtame „Delmonico’s“ restorane, buvo taip sužavėtas ingredientų derinio, kad įtraukė šį patiekalą į savo pusryčių meniu, tik traškią šoninė pakeitė kumpiu, o duonos skrebutį – angliška mieline bandele. Beje, šis šefas laikomas tikru pionieriumi Amerikos virtuvėje – jis taip pat sukūrė ir garsiąsias Valdorfo salotas.
Apie tai, kaip meistriškai paruošti benediktus ir kokios galimos jų kombinacijos pagal šefę Honoratą Lyndo, skaitykite naujausiame „Verdu ir kepu“ numeryje.
