Kulinarinio paveldo perlai. Dilgėlių sėklų ir kiaušinio valgis vyrams (+ senovinis sriubos receptas)


Dilgėlės – tai mūsų lietuviškų vasarų patvorių karalienės, veltui laikomos apsileidimo ženklu. Nes dilgėlė – tai derlingos dirvos ženklas, vaistažolė, vienas iš pirmųjų pavasarinių valgomų augalų, puikus pluoštinis augalas, trąša daržovėms ir iš tiesų nuostabiai gražus laukinis augalas.


dilgėlė, dilgėlių sriuba, vmg
Unsplash.com nuotr.

Dilgėlių šilkas

Dilgėlė (Urtica dioica) mokslininkų laikoma augalu, „sekančiu“ žmogaus veiklos pėdsakais. Tiriant itin senus laikus, jos – vienas žmogaus veiklos indikatorių. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, jog dilgėlės negali augti ir be „žmogaus globos“. Jos mūsų krašte randamos seniausiuose, po ledynmečio, prieš 10-11 tūkstančių metų, susiformavusiuose sluoksniuose.

Dilgėlė – pluoštinis augalas. Tad, laikais iki žemdirbystės ir kitų pluoštinių augalų paplitimo (o ir vėliau) iš jų buvo vejami siūlai, audžiami audeklai. Kaip čia neprisiminti pasakos apie dvylika brolių ir jų dilgėlinius marškinius? Dilgėlių pluoštu vėl susidomėta XIX amžiuje. 1878 metų „Keleiwio“ Nr. 50 rasime straipsnį, skatinantį ūkininkus jas auginti. O pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai, kaip pasakojama, privertė žmones iš visų Lietuvos patvorių išskinti dilgėles, nes iš dilgėlių gamino šilką.


Ypatingas receptas vyrams

Dilgėlė taip pat ir populiarus gydomasis augalas. Apie jas rašė visi XVI-XVII amžių medicininių veikalų autoriai. XVI amžiuje gyvenęs gydytojas, Padujos universiteto medicinos daktaras, Marcinas iš Užendovo (Marcin z Urzędowa) savo 1595 metų „Herbariume“ („Herbarz polski, to jest o przyrodzeniu ziół i drzew rozmaitych...“) aprašė dvi dilgėlių rūšis. Anot senųjų (humoralinės medicinos ir dietetikos) autorių, dilgėlė – karšta ir džiovinanti trečiu lygiu (kai kurie autoriai teigė, kad karšta trečiuoju, o džiovinanti – antruoju lygiu). Dėl tokio stipraus poveikio Galenas rekomendavo jas vartoti tik gydomaisiais tikslais, ne maistui. Apibendrindamas senųjų autorių raštus Marcinas iš Užendovo paminėjo svarbiausius dilgėlės naudojimo medicininiais tikslais būdus: sutrinta su druska tinka pasiutusio šuns įkandimui gydyti; taip pat užleistoms, blogai gydytoms, žaizdoms; stabdo iš nosies tekantį kraują (reikia sutrinti lapą ir įkišti į nosį arba dilgėlių druska įtrinti kaktą); padeda ir nuo „moteriškų ligų“; dilgėlės sėklos su medumi gelbsti nuo dusulio ir plaučių ligų, ypač tada, kai susikaupęs didelis gleivių (pagal humoralinę mediciną – flegmos) kiekis; astmą gydo dilgėlių nuoviras; dilgėlių sėklos (o ypač jų aliejus) padeda apsinuodijus kone bet kokiais nuodais, o sėklos, valgomos su kiaušinio tryniais ar svogūnais stiprina potenciją.


Dilgėlių ir ridikų košė nuo skausmo

XVI amžiaus gamtininkas Stefanas Falimirzas savo 1534 metais išleistoje knygoje („O ziołach i o mocy ich...“) dar mini verdamą dilgėlių, ridikų ir linų sėmenų miltų „košę“, kuri nakčiai dedama kaip kompresas ir gydanti visokius skausmus. Anot jo, ypač stiprų gydantį (džiovinantį) poveikį turi dilgėlių pelenai ar pelenų ir druskos mišinys. Abu – tinkami žaizdoms. Žaizdas gydo taip pat dilgėlių lapais, sutrintais su alyvuogių aliejumi ir pleistru, pagamintu iš vyne virtos ir sutrintos dilgėlės šaknies. Pagal Falimirzą, gydant plaučių ligas dilgėlių sėklų ir medaus mišiniu, jo poveikį galima padidinti medų su sėklomis pakaitinant. 1613 metais žydų gydytojo išleistame „Vadove po gyvenimo medį“ dar minima, kad dilgėlės migdo ligonį, padeda nuo sąnarių skausmų ir podagros. Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje („Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią...“) pateikė nemažai vaistų receptų. Štai didinat vyrišką potenciją dilgėlių sėklos geriamos sumaišytos su saldžiu vynu Malvazija; podagrai gydyti gaminamas tepalas iš sutrintų dilgėlių lapų, sėklų ir meškos taukų; nuo plaučių uždegimo padeda dilgėlių lapai, virti su džiovintomis figomis miežių nuovire.


Skurdžios virtuvės ingredientas

Pirmieji receptai su dilgėlėmis – gydomieji. Pavyzdžiui, S. Falimirzas rekomendavo špinatų, dilgėlių, pankolio, petražolių lapų ir paprastojo rėžiuko mišinį (sakytume – savotiškas salotas). „Rimtesni“ dilgėlių valgiai visada buvo skurdžiosios virtuvės dalimi. Tad nepakliūdavę į senąsias receptų knygas. Į dilgėlių valgius didesnis dėmesys atkreiptas XIX amžiuje, kuomet dėl romantizmo poveikio susidomėta valstietiškąja kultūra. Vilnietis kuchmistras Janas Szyttleris anuomet eksperimentavo su daug tokių „prasčiokiškų“ ingredientų, siekdamas perkelti juos į aukštąją virtuvę. 1837 metų, simboliškai pavadintoje knygoje, „Kuchmistrz nowy“ rasime ne vieną patiekalą iš dilgėlių (daržovienė iš dilgėlių, kelios dilgėlių sriubos). Dilgėlių daržovienė gaminama iš jaunų, pavasarinių dilgėlių lapelių, juos: „…reikia perrinkti, per kelis vandenis nuplauti ir supilti į sietą, kad vanduo nuvarvėtų. Tada sudėti į verdantį, pasūdytą vandenį ir išvirti, kad taptų minkšti. Kiaurasamčiu išimti ir įmerkti į šaltą vandenį, o iš šalto vandens – vėl ant sieto nuvarvėti. Ištirpdyti šaukštą sviesto, pasūdyti, įdėti du kavos šaukštelius miltų ir pakepinti. Tada įdėti penkis šaukštus pertrinto dilgėlių minkštimo, maišant įpilti sultinio (per daug nenuskystinti), pagardinti kavos šaukšteliu cukraus, šiek tiek druskos, pakaitinti ant anglių ir patiekti…“.