Ko pasaulio virtuvėse daugiau – vyrų ar moterų? Kurios lyties atstovai yra pelnę daugiau „Michelin“ žvaigždučių? Kodėl moterys yra mažiau žinomos? Vienas šių metų festivalio „Kino pavasaris“ kulinarinių filmų kelia tokius ir panašius lyčių lygybės klausimus.
Dokumentinės juostos „Maisto dievaitės“ (À la recherche des femmes chefs, 2017) režisierė leidžiasi į gastronomijos pasaulio tyrimą ir aiškinasi, kodėl žinomiausi pasaulio šefai yra vyrai, ir ieško šios tendencijos priežasčių. Įkvėpti šio filmo temos ir kovo 8-osios VMGonline.lt kalbasi su viena žinomiausių Lietuvos šefių Inga Turminiene. Kartu su vyru ji yra modernaus europietiškos virtuvės restorano „ieti“ bendraturtė. Kauno šefė buvo vienintelė lietuvė, įtraukta į geriausių pasaulio šefių (angl. „The Best Chef’s Awards“) finalinį šešioliktuką.
Kadras iš filmo „Maisto dievaitės“. „Kino pavasario“ nuotr.
Ar virtuvėse, kuriose stažavotės – 3 „Michelin“ žvaigždes turinčiame „Geranium“, 2 žvaigždėmis įvertintame prancūziškos virtuvės restorane „The Greenhouse“ – ir dirbote, buvo moterų? Galbūt ten kažką įdomaus pastebėjote lyčių atžvilgiu?
Moterų buvo, visos jos energingos ir labai stengiasi dėl to, ką daro. Bet apskritai virėjai skiriasi. Vieniems tai yra aistra ir tikslas, kitiems – tik darbas. Ir tai labai jaučiasi bet kokioje šalyje. Bet kuriame restorane yra ir tokių, ir tokių. Nesvarbu, kokia jų lytis. Turiu pažįstamų virėjų ir vyrų, ir labai energingų merginų, dirbančių pačiuose geriausiuose pasaulio restoranuose. Visi jie žavi savo užsidegimu ir didžiule meile maistui. Daugelis negalvoja, kad svarbiausia tapti garsaus restorano šefu arba išgarsėti, nes jie tiesiog myli maistą ir yra labai geri virėjai. Kai labai pavargstu, pokalbiai su šiais draugais labai įkvepia.
Kaip vertinate tai, kad 300 geriausiųjų sąraše, į kurį patekote, yra tik nedidelė dalis moterų? Kaip manote, kodėl taip yra?
Iš tikrųjų nežinau, kiek moterų veržiasi į šią sritį. Kiek pastebėjau, virėjo profesija tapo madinga tik dabar. Anksčiau tai nebuvo labai paklausus darbas. Pabandę ir dabar nemažai žmonių nusprendžia, kad tai ne jiems. Dabar virtuvės tapo moderniomis, su nedideliais puodais, daug detalių. Jose vis daugiau moterų. Manau, jų atsiras ir daugiau. Tiesiog naujoji karta dar tik mokosi, auga, o įgyti patirtį ir gerą reputaciją reikia laiko ir, žinoma, daug darbo. Kad visur yra politikos ir favoritizmo – faktas, bet taip yra visose srityse, tiesiog išmoksti žaidimo taisykles ir prisitaikai.
Inga Turminienė. Asmeninio albumo nuotr.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad moterų šefių pasaulyje yra tiek pat, kiek vyrų, tačiau jos nėra žinomos, nes nemezga pažinčių, t. y. nesivaiko žinomumo, priešingai nei vyrai, todėl apie jas mažiau rašo žiniasklaida?
Manau, šefių moterų yra daugiau, kaip ir apskritai moterų. Priklauso nuo to, ką mes vadiname šefu arba šefe ir apskritai apie kokius restoranus kalbame. Jei apie reitingus, žvaigždutes ir įvertinimus, tai šioje restoranų srityje šefas, mano nuomone, yra tik viena iš detalių. Yra daug kitų dalykų, kurie yra svarbūs ir į kuriuos yra atsižvelgiama. Maistas yra visumos dalis. Svarbu tai, kokį savo restoraną nori matyti savininkas, kiek jis į restoraną ir jo reklamą investuoja bei koks jo santykis su likusiu gastronomijos pasauliu.
Kiek apskritai yra moterų virėjų, aš nežinau, bet manau, kad moterys labai didele dalimi formuoja gastronomijos kultūrą – nuo savo vaikų mitybos įpročių iki aukščiausio lygio restoranų. Man rodos, kad kai pora kažkur eina, labai dažnai restoraną renkasi dama. Moterys labai domisi šia sritimi.
Filme nuskambėjo įdomus faktas, kad geriausi pasaulio šefai priklauso masonų ložei. Ar esate girdėjusi apie tai, kad geriausi pasaulio šefai priklauso šiai uždarai bendruomenei? Ar tikite tuo?
Iš tikro nežinau, ką atsakyti į šį klausimą (šypsosi). Jeigu tikėsime masonų ložėmis, tai jų nariai turėtų būti visų svarbiausių profesijų, kaip gydytojai, bankininkai, politikai ir kt., geriausi atstovai. Tad visiškai logiška, kad jie sunkiai išsiverstų neturėdami geriausių šefų. Juk kažkas turi gaminti maistą, o patikėti šį darbą kažkam iš šalies būtų pavojinga (šypsosi).
Garsiojo Paulo Bocuse virtuvėje moterų nebuvo. Ko gero, šefų su tokiu požiūriu pasaulyje yra ir daugiau. Paradoksalu, tačiau Danijoje, kuri pirmauja lyčių lygybėje, restoranų virtuvėse dominuoja vyrai. Kinijoje labai didelė dalis moterų maistą verda gatvėse, o vyrai tuo metu dirba restoranų virtuvėse ir mokosi brangiose kulinarijos mokyklose. Šioje šalyje konditerija ir kepiniai yra pavaldūs moterų rankoms (90 proc. konditerių ir 75 proc. kepėjų yra moterys). Kaip manote, kiek kultūra turi įtakos moters padėčiai restoranų versle? Kokie jūsų asmeniniai pastebėjimai, susiję su lyčių lygybės klausimu Lietuvos viešojo maitinimo srityje?
Konditerija yra labai sudėtinga sritis, reikalaujanti daug darbo ir talento. Yra nemažai garsių konditerių moterų. Manau, kad būti geru konditeriu, kaip ir būti geru bet kurio virtuvės skyriaus virėju, yra labai gerai. Kiek esu pastebėjusi, moterų virėjų Lietuvoje yra daugiau nei vyrų. Bet virtuvėms dažniau vadovauja vyrai.
Ko gero, ši situacija susiklostė dėl mūsų kultūros. Nežinau, kiek moterų norėtų vadovauti virtuvei. Restoranų virtuvių realybė nėra romantiška, o dar ir ilgos darbo valandos. Iš tikrųjų yra labai daug problemų, apie kurias pradedama kalbėti tik dabar, kai jau prarasta nemažai gyvybių dėl priklausomybių, depresijos ar brutalaus elgesio virtuvėse. Man su tuo susidurti neteko, bet pasaulyje yra nemažai liūdnų istorijų.
Filme viena šefė iš Tuniso sako, kad, dirbdama virtuvėje, ji nesidažo ir nesipuošia papuošalais, nes bet kokie moteriški atributai vyriškos komandos akivaizdoje ją paverčia silpnesne ir pažeidžiamesne. Ji teigia, kad virtuvė veikia tarsi armija. Ką manote apie tokį pasakymą? Ar į darbą ateinate pasidažiusi?
Virtuvėje turi būti tvarka ir greitis. Ar kaip armijoje, nežinau, nebuvau ten. Bet tai, ką sako šefas, turi būti vykdoma – kitaip neveiktų virtuvė. Panašių minčių apie savo išvaizdą ar kaip į mane žiūrės kolegos niekada nėra kilę. Esu labai patenkinta, kad esu moteris. Dažausi retai, nes kol kas nepasidažiusi sau atrodau geriau (šypsosi). Apskritai, manau, kad žmonės turi atrodyti taip, kaip patys jaučiasi gerai. Aišku, virtuvėje yra tam tikros taisyklės, kurių turime laikytis dėl reguliavimo ir higienos normų. Apie konkurenciją negalvoju. Kurdama patiekalą mąstau apie tai, kaip jį padaryti tokį, kad tuo metu man jis atrodytų pats geriausias technine prasme ir savo idėja.
Daugiau apie filmus gastronomijos tema rasite ankstesniame VMGonline.lt straipsnyje „Ką skanaus šiemet žada „Kino pavasario“ kulinariniai filmai?“
