Kebabų reidas Vilniuje: VMG įvertino garsiausius taškus ir apsisprendė

Pirmosios kebabinės Lietuvoje atsirado prieš beveik 30 metų (!) Kaune ir gana giliai įleido kebabo tipo, vadinamo döner, šaknis. Anksčiau šis greitojo maisto patiekalas buvo lyg gelbėtojas, dėl kurio naktį nereikėdavo mirti badu, todėl greitai tapo naktinio gyvenimo atributu.

Pasiruošę preliminarų lankytinų vietų sąrašą (suskaičiavome daugiau nei 10 taškų, apie kuriuos sklinda legendos ir gandai), tam, kad lydėtų sėkmė, atsirinkome 7 kebabines ir leidomės į šią avantiūristišką degustaciją. Mūsų tikslas – apžvelgti Vilniaus kebabų sceną.

Kad palygintume kuo objektyviau, kiekvienoje kebabinėje ragavome vieno ir to paties – mažo jautienos kebabo lavaše su česnakiniu padažu. Vertinome jų dydį, ingredientų skonį, bei kainą. Tiesa, nesusilaikę, pateikiame papildomų įžvalgų. Tad pradedam!

Valerijos Stonytės nuotr.

Valerijos Stonytės nuotr.


„Anatolija Grill Kebab“ (Jasinskio g. 1-1)

Dydis: 23 cm / Kaina: 3,3 Eur

Mus aptarnauja turkas, puikiai kalbantis lietuviškai. Pardavėjas preciziškai pažada, kad kebabas bus už 12 min. Ant stalo aptinkame 3 skirtingus padažus – pikantišką, česnakinį ir atvirai į mažą keramikinį dubenėlį su šaukšteliu įpiltą raudoną padažą. Tai, kad jis neuždengtas, šiek tiek užkliūva. Vieta primena turkišką kebabinę – ant sienos Stambulo nuotrauka, yra airano (sūrus jogurtinis gėrimas) ir baklavos (tradicinis sluoksniuotos tešlos gardėsis). Įdomumo dėlei, patikrinome, kiek laiko laukėme užsakymo. Rezultatas – 15 minučių, tačiau kavinėje pietų metu buvo nemažai žmonių. Kebabą keramikinėje lėkštėje mums atnešė pats pardavėjas.

Lavašas traškus, proporcija tarp mėsos ir daržovių (mėlynasis kopūstas, „Iceberg“ salotos, raudonasis svogūnas, pomidorai) išlaikyta, padažo įdėta saikingai.

Sąlyginai brangus pasirinkimas (galbūt dėl to, kad centre, kur kebabinių beveik nėra) su Turkijos prieskoniu.

Valerijos Stonytės nuotr.

Valerijos Stonytės nuotr.


„Jammi“ (Tauro g. 3)

Dydis: 21 cm / Kaina: 2,3 Eur

Kebabinių „Jammi“ tinklas yra apraizgęs visą Vilnių – suskaičiavome 8 vietas. Išsirenkame tikriausiai pačią garsiausią, esančią ant Tauro kalno. Šiek tiek pasportuojame – tenka įveikti laiptų estafetę – todėl ramia sąžine atveriame kebabinės duris. Viduje šviesu, staliukai švarūs, pardavėja ir jos kolegė antrame plane dėvi kepuraites ir prijuostes. Kaip tikroje tinklinėje kavinėje, aptarnaujanti pardavėja segi vardo kortelę. Tyrinėdami gana valgiaraštį, suprantame, kad meniu čia yra platus: mėsainiai, sriubos (pavyzdžiui, „Kūlverstukų“), įvairūs užkandžiai, kruasanai). Mūsų pietūs patiekiami padėkle, įvynioti į laikraštį imituojantį popierių. Tvarkingai įveikę (supraskite, neapsitaškę) 22 cm gražuolį sakome: „Nepersivalgai, bet pavalgai“.