Dažniausiai Lietuvoje Kūčių stalą dengia panašūs patiekalai, tačiau kiekvienas regionas turėjo ir savo tradicijas, ir išskirtinius valgius, kurie buvo būdingi būtent tam kraštui. Etnologė Onutė Drobelienė atskleidė, kuo išsiskyrė dzūkiškos šventės, ir su kokiais patiekalais bei burtais dzūkai pasitikdavo Kūčias.
Etnologė pasakojo, kad Kūčioms dzūkai pradėdavo ruoštis gana anksti. Tam ruošdavosi ne tik patys apmąstydami visus metus, bet ir tvarkydami namus ir aplinką. Belaukiant Kūčių ir Kalėdų reikia suspėti grąžinti visas skolas, atsiprašyti, ką esi įskaudinęs. O pats vakaras būdavo ramus, jaukus, su malda ir tėvo palaiminimu.
Nors lietuviai turi panašias stalo tradicijas, dzūkai turi ir išskirtinių patiekalų.
„Dzūkų žemės ne tokios derlingos ir jų Kūčių stalas buvo iš to, ką davė gamta, žinoma, ir iš daržo gėrybių, kiek sugebėdavo upių slėniuose užsiauginti. Bet jie turėjo tokį karštą patiekalą Kūčioms kaip grybų rasalas, kuris dabar lyg neteisėtai primirštas. Jis suteikia jėgų ir po ligos, kai nesinori ir negali valgyti, o gaminant reikalingi labai paprasti ingredientai.“
Onutė atskleidė, jog ant dzūkų stalo nepakliūdavo nei pienas, nei sviestas, nei sūris, bet visada būdavo aguonpienio arba kanapių pieno, kurio prireikdavo norint šližikus (kūčiukus) pamerkti.
Ant stalo visada būdavo ir kisieliaus, o jį ruošdavo dvejopai: su spalgenomis (spanguolėmis) arba avižomis. Spanguolių visada turėdavo užpylę šaltinio vandeniu, kas statinaitėje užpylę, kas kur ir laikė vėsesnėje vietoje. Taip pat turėdavo raugintų bruknių, bet stengdavosi naudoti spanguolių kisielių, kurį darydavo tirštesnį. Dzūkų stalas neįsivaizduojamas ne tik be žuvies, bet ir grybų. Jie prisisūdydavo mažų žuvelių, kepdavo silkę apvolioję miltuose ar plakiniuose. Grybų rasalą valgydavo su šaltomis bulvėmis su lupenom arba grybų ausiukėm (pyragėliais), ar mielinėmis bandelėmis.
Etnologė pasidalino, jog Kūčių vakarą itin populiarūs būdavo ir burtai, o dažnai į tai ypatingai įsitraukdavo netekėjusios mergelės.
„Visada, net dengiant stalą, būdavo paliekama tuščia lėkštutė šeimos vėlėms. Daugelis vyresniųjų nenukraustydavo stalo visiškai, o dabartinės močiutės, kurioms dabar apie 80 metų, stalą šiek tiek nukrausto. Seniau palikdavo net šaukštus ir ryte bėgdavo stebėti, ar kurio nors įrankis neapverstas. Burtai ypatingai rūpėjo netekėjusioms, kurios pirmiausiai bėgdavo klausyti, iš kur šuneliai loja. Sakydavo, kad iš ten piršlys atjos. Bandydavo štankietus (tvorą) apkabinti ir skaičiuodavo „lyšnas“ ar pora bus. Kartais barstydavo kanapes ar aguonas aplink šulinį ir skubėdavo į jį žiūrėti, o jei pamatydavo vyro šešėlį, tada tikėjo, kad greitai ištekės. Taip pat labai stebėdavo orus, jei dangus būdavo pilnas žvaigždžių, reiškia bus daug grybų.“
Taip pat šioje laidoje sužinosite, kaip greitai paruošti Kūčių žuvį, gardžiai iškepti įdarytą antį su grybais bei kitokį karštą vyną. O šunų augintojai išgirs veterinarės patarimus: kaip paruošti augintinius, kad nebijotų fejerverkų ir petardų?
Grybų rasalas
Šlakelio judros sėklų ir rapsų aliejaus
1 svogūno
1 didelės saujos džiovintų baravykų
2–3 šaukštų miežinių kruopų
1–2 krapų šakelių
1–2 laurų lapų
Žiupsnelio juodųjų pipirų ir druskos mišinio
Į keptuvę pilkite aliejaus ir įkaitinkite.
Apkepinkite kubeliais pjaustytą svogūną.
Pamirkykite džiovintus baravykus šiltame vandenyje, kol taps minkšti.
Į puodą su vandeniu berkite kepintus svogūnus ir virkite, kad susidarytų sultinys.
Nusunkite sultinį, jį supilkite atgal į puodą ir dėkite gerai nuplautus grybus. Virkite toliau. Berkite miežinių kruopų, dėkite laurų lapus.
Berkite krapų, KOTANYI juodųjų pipirų ir druskos mišinio.
Jaukių švenčių.
