Kaip jaučiatės užsisakę patiekalą, kurio visgi neįstengiate suvalgyti? Ir ką tokiu atveju darote? Paprašote, kad restorano darbuotojas įdėtų jį į dėžutę, ar paliekate likučius lėkštėje visai nesijaudindami dėl to, kas su jais nutiks?
Kai kalbame apie rūšiavimą, turbūt nepagalvojame, kad neišrūšiuota pakuotė kažkuo panaši į „nebetelpantį” kepsnio trečdalį ar lėkštėje paliktus tris blynelius iš penkių? O juk panašu: ir už kepsnį, ir už pakuotę jūs jau sumokėjote ir dabar tik nuo jūsų priklauso, kur nukeliaus pinigai – į šiukšliadėžę ar tikslingai tik ten, kur juos investavote.
Sąlygas, kur keliaus mūsų pinigai, diktuojame mes ir niekas kitas.
Apie pakuočių rūšiavimo sistemą ir kas sumoka už išrūšiuotų atliekų surinkimą,
išvežimą bei tvarkymą, pasakoja „Žaliasis taškas” marketingo ir komunikacijos
vadovė Asta Burbaitė.
Papildomai nemokame
Retas kuris žino, o gal niekada apie tai nė negalvojo, kad už rūšiavimo konteinerį, išrūšiuotų atliekų išvežimą bei sutvarkymą papildomai pinigų gyventojai niekam nemoka. Sąskaitas gauname tik už mišrių, nerūšiuotų atliekų konteinerius, jų priežiūrą ir mišrių atliekų tvarkymą.
Tai kieno pinigai?
Tačiau pakuočių konteinerių priežiūra iš šių atliekų tvarkymas irgi kainuoja. Kas padengia kaštus?
Pasak Astos Burbaitės, didžioji dalis namuose susidarančių atliekų – tai vienkartinių pakuočių atliekos. O už vienkartinių pakuočių tvarkymą atsakingos įmonės, „išleidusios” supakuotus produktus į rinką. „Šiuo atveju veikia gamintojų atsakomybės principas, numatytas įstatymu, pagal kurį „teršėjas moka“, t. y. pirminis atliekų „gamintojas” atsakingas ir už jų tvarkymą”.
Aišku, kad įvairių prekių ir maisto produktų gamintojai bei prekybininkai neturi galimybės kurti atliekų surinkimo ir perdirbimo padalinius – vargiai įmanoma po visą šalį pasklidusių savo prekių pakuotes susirinkti atgal ir perdirbti. Šią pareigą gamintojai, importuotojai, prekybininkai patiki pakuočių atliekų tvarkymo organizacijoms, tokioms kaip, pavyzdžiui, „Žaliasis taškas“.
Rūšiavimo konteineriai – grandinės dalis
Pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“ užtikrina, kad jos klientų, gamintojų ir importuotojų, į Lietuvos rinką išleistos pakuotės būtų surenkamos per rūšiavimo konteinerius ir tinkamai sutvarkomos. Taip pat pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos prisideda prie tinkamo visos sistemos funkcionavimo – bendradarbiauja su visomis šalies savivaldybėmis, atliekų tvarkytojais, rūšiuotojais, perdirbėjais. Kaip tik per pakuočių atliekų tvarkymo organizacijas gamintojai ir importuotojai – pakuočių atliekų kūrėjai – ir finansuoja pakuočių
atliekų tinkamą tvarkymą. Perkame supakuotą = sumokame už perdirbimą
„Tačiau nereikėtų galvoti, kad prie atliekų perdirbimo sistemos funkcionavimo nė kiek neprisidedame, – pastebi A.Burbaitė. – Priešingai, pirkdami supakuotus produktus, sumokame ir už pakuotę ir už jos tinkamą sutvarkymą – tai įskaičiuota į produkto kainą.
Išvada: už pakuočių atliekų tvarkymą sumokame kiekvienas mūsų, kai perkame supakuotus gaminius ir maisto produktus.
Kodėl verta rūšiuoti?
Todėl, kad tik išrūšiuotos atliekos bus perdirbamos – joms nutiks tai, už ką ir sumokėjome.
Asta Burbaitė: „Mūsų atsakomybė – kad pakuočių atliekos atsidurtų rūšiavimo konteineriuose, iš jų patektų į perdirbimo centrus ir tokiu būdu taptų žaliava kitiems gaminiams. Neužtenka sumokėti už pakuočių atliekų tvarkymą perkant produktą – labai svarbu tinkamai rūšiuoti.
Išrūšiuotos pakuočių atliekos vežamos į rūšiavimo centrus – kur dar kartą perrūšiuojamos pagal perdirbimo ir panaudojimo galimybes. Todėl rūšiuoti reikėtų – visas pakuotes nepaisant jų perdirbimo galimybių.
Stiklines pakuotes reikia mesti į stiklo konteinerį, popieriaus ir kartono pakuotes – į popieriaus konteinerį, o visas likusias pakuotes – į plastiko konteinerį.”
