Autentiška japonų užkandinė Vilniuje: be sušių, ramenų, bet su pagaliukais!


Kai eisite Vilniaus Trakų gatve Pylimo gatvės link, laikykitės dešinės, nes už vienų durų galite rasti tai, ko nesitikite: Japoniją tokią, kokios galbūt ilgitės (jeigu svečiavotės) arba tikrai norėtumėte patirti ir paragauti. Mažytę, triukšmingą, bet ir subtilią. Gero skonio ir labai elegantiškai subalansuotą. Be sušių ir ramenų, bet „su pagaliukais”.


Ambasadoriai

„Oišy Izakaya” – tai sulietuvinta japoniško おいしい išraiška, žodžių junginys, kuris reiškia Skani smuklė.”

Šią vietą prieš gerus metus ėmė kurti trys draugai ir kolegos – brolis ir sesė Tadas ir Greta ir jų bičiulis Žilvinas. Visgi drąsiai galima sakyti, kad Oišy” istorijos šaknys kabina” kur kas senesnius laikus. Mūsų mama buvo žmogus, kuris atidarė pirmąjį japonų restoraną Vilniuje. Tais 1995-aisiais, kai Lietuvoje nebuvo nei Japonų ambasados, nei atstovybės, tai buvo visiška naujiena, kuri traukė japonų virtuvės ir kultūros mylėtojus, sako Greta Dabar mes patys esame tokio amžiaus, kokio buvo mūsų tėvai, kai atidarinėjo Tobirą”. Oišy” yra kitoks, šiuolaikiškas, skirtas žmonėms, kurie jau yra daug visko matę, ragavę, bet vis dar ieško, ko nepatyrę.”

Išgyventa Japonija

Tadas sako, kad jiedu su seserimi, kaip, beje, ir jų mama prieš daugelį metų, nori padėti atrasti lietuviams tokį Japonijos skonį, kokį jie patys pažino. Mūsų tėtis yra fizikos mokslų daktaras, 1990-aisiais buvo pakviestas stažuotis Tokai Universitete ir į Japoniją išsivežė visą šeimą. Tuo metu, kai iš Sovietų Sąjungos buvo sunku kur nors išvykti, Japonija mums, vaikams, atrodė kaip visiškas kosmosas: pakeliui iš oro uosto tėtis nuvežė į triaukštę žaislų parduotuvę, kur amsėjo šuniukai-robotai. Mudu stovėjome ir verkėme: negalėjome suprasti, kad taip gali atrodyti pasaulis!”.

Japonijoje Tadas pradėjo lankyti pirmą klasę, tad nieko keista, kad po keturių metų, kai grįžo į Lietuvą, japoniškai kalbėjo geriau nei lietuviškai. Vos šešiolika turinti Greta buvo pakviesta vertėjauti iš Japonijos atvykstančioms delegacijoms.

Simboliška, kad trisdešimties metų gyvenimo su Japonija proga, Vilniuje gimė Oišy Izakayja”.



Skonių tvistas

Lietuvių skonio receptoriai jau tarsi ir pažįsta Japoniją nei sušiai, nei ramenai nėra naujiena, tačiau Tadas sako pasigedęs kaip tik tokių skonių, kokius pažino gyvendamas ir Japonijoje. Norėjome parodyti, kad japoniška virtuvė nėra tik makaronai ar ryžiai su žuvimi, ypač kai Lietuvoje sunku rasti geros šviežios žuvies. Arba kad ir makiai: tokių, kokie yra mūsų rinkoje, patys japonai neturi, be to, mirkymai į įvairius padažus, yra gana toli nuo tikros japoniškos sušių kultūros.

Kita vertus, esame europiečiai, tad turbūt natūralu, kad ir mes nesame visiškai autentiški: ruošdami japoniškus patiekalus naudojame nemažai lietuviškų produktų, pavyzdžiui, mūsų takojakių įdaras yra lietuviškas varškės sūris! Japonas, mūsų patarėjas, buvo nustebęs, koks geras gali būti tvistas!”