Aš Ikona Pokalbių Šou Delfi TV

Pusryčiai su Benediktu Vanagu: „Sekmadienio tradicijų dėka su gimine matydavomės ne tik per šventes"

Pašėlęs greitis, smėlis, dulkės, vairuoti trukdančios musės automobilio salone, akmenys, nuleistos padangos ir kiti pavojingi netikėtumai šiandien yra Dakaro ralyje dalyvaujančio vieno geriausių Lietuvos lenktynininkų, Benedikto Vanago, ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė – visos mintys apie tai.


Tačiau jeigu paklaustumėte, ar tai ekstremalu, Benediktas turbūt atsakytų, kad jam kur kas ekstremaliau yra gaminti maistą. Aš ekstremalia veikla laikau darymą kažko, ko nemoku. Ir man tai yra maisto gaminimas. Kadangi neturiu gerų įgūdžių, prieš daugybę metų nusprendžiau savo pusryčius patikėti profesionalams ir pats tuo nesirūpinti. Galiausiai taip ir susiformavo ilgus metus puoselėtos pusryčių tradicijos." Tiesa, pandemija jas pakoregavo, tačiau visos pandemijos baigiasi, o tradicijos lieka.


Tradiciniai kasdieniniai

Mano pusryčiai prasideda 8 val. ryto. Dažniausiai pusryčiams renkuosi kiaušinienę su šonine, kartais prasideda košių periodas, nors retsykiais renkuosi ir angliškus pusryčius. Galėčiau gyventi visai be saldumynų, tačiau varškė man gali puikiausiai pakeisti desertą per pusryčius. Kaip mane yra išmokęs tėvukas – pusryčius turėtume suvalgyti patys, pietus pasidalyti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui, todėl pusryčius renkuosi sočius. Stengiuosi panašiai maitintis ir keliaudamas, tarkime, prancūziški pusryčiai man yra per silpni – juos suvalgęs nesijaučiu gavęs pakankamą energijos kiekį.


Ritualai iki pandemijos

Daug metų pusryčiaudavau vis toje pačioje pasirinktoje Vilniaus vietoje. Tai lyg ritualas. Būdavo, kad pusryčiai užtrukdavo iki 10 ar 11 val., kartais toje pačioje vietoje sulaukdavau ir pietų, tik vis keisdavosi mano kompanija, vykdavo susitikimai. Pusryčiauju visuomet įsijungęs kompiuterį, pasitikrinu paštą, atrašau laiškus, susidėlioju visą dieną.


Savaitgalio tradicija

Dar vienas mano senas pusrytinis ritualas, kurį labai mėgau – tai šeštadieniniai pusryčiai su draugais ir bičiuliais. Su jais taip pat rinkdavomės kurią nors visiems įprastą kavinę, kurioje visi jaučiasi gerai. Daugybę metų turėjau ir dar vieną tradiciją – kiekvieną sekmadienį, 10 val. ryto, eidavome pusryčiauti į miestą su visa šeima. Prie mūsų prisijungia ir mama, ir tėvukas, ir sesuo su šeimyna – visuomet susidarydavo bent penkių žmonių grupė, o kartais viršydavome ir dešimt. Labai džiaugiuosi šia tradicija dar ir dėl to, kad nesusidaro situacija, kai giminės pasimato tik porą kartų per metus, dažniausiai per didžiąsias šventes.


Pusryčiai vaikystėje

Mokykloje pusryčius visuomet ruošdavo mama ir beveik visada prie pusryčių patiekdavo ir obuolių kompoto, t. y. papjaustydavo obuolių, įdėdavo cukraus ir užpildavo viską karštu vandeniu, o mums atsikėlus tai jau būdavo kompotas. Aš buvau atradęs būdą, kaip šį kompotą panaudoti plaukų fiksacijai – metus vaikščiojau apsikirpęs ežiuku ir plaukus „statydavau“ sutepdamas juos tuo kompotu. Tačiau visa tai truko tol, kol mane kartą užpuolė bitės…


Romantiški pusryčiai

Galbūt pasirodysiu banalus, tačiau pusryčiai į lovą nenešu. Lova man yra skirta miegoti ir ryte prabudęs joje negulinėju, net ir savaitgaliais.


Ar saugu pusryčiauti prie mašinos vairo?

Geriausia žmogui atlikti vieną veiksmą vienu metu. Kai darai kelis, nė vieno veiksmo nepadarai iki galo gerai. Mėgstu žaisti šachmatais ir pastebėjau, kad kai tai darau valgydamas, žaidimo kokybė labai krenta: jeigu ir nepralaimiu, tai pridarau žioplų klaidų, kurių paprastai nedarau, kai esu susikaupęs. Geriau ramiai prisėsti prie stalo ir pajusti visą valgymo malonumo procesą, maisto kvapą, skonį, būseną ar garsą.


Skanių pusryčių!



ATGAL

PASIDALINTI

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg