Nedidelis, 20 sėdimų vietų šeimyninis restoranas su malkine krosnimi pačiame Marijampolės senamiesčio centre vos atsidaręs sukėlė intrigą – Vilnių į Marijampolę iškeitusi šefė Rūta Augustinavičiūtė, mažesniems miestams neįprastas vos vieno puslapio meniu. „Iš pradžių visi norėjo užeiti pasižiūrėti. Tokia banga būna visada, buvo ir pas mus“, – sako Rūta. Jai atslūgus, prabėgus 9 mėnesiams, buvo nutarta restoraną uždaryti. Rūta su skaudžiu sprendimu jau buvo susitaikiusi, kai į pagalbą atskubėjo visai nepažįstamas žmogus. Apie netikėtą posūkį (ne)sėkmės istorijoje, ji sutiko papasakoti VMGonline.lt.
Kaip teigia Rūta, tokios koncepcijos restoranas Marijampolėje buvo naujovė, kurią priėmė ne visi. Po kurio laiko pradėjo trūkti lankytojų. „Mus dažnai pavadina vilnietišku restoranu dėl trumpo meniu. Žmonės kartais nesupranta, kodėl pas mus nėra gausaus pasirinkimo, negalvoja apie kokybę, kad meniu siauras būtent norint ją išlaikyti ir užtikrinti šviežumą. Aš pati labai daug bendrauju su svečiais, dažnai juos aptarnauju ir matau, kad dėl trumpo meniu jie neretai išeina net nespėjus apie jį papasakoti. Bet tikiu, kad su laiku pavyks ištransliuoti mūsų idėją“, – kalba pašnekovė.
Rūtos Augustinavičiūtės nuotr.
Rūta vardija ir kitus niuansus: „Mes turim tokius pasaulietiškus patiekalus kaip anties krūtinėlė, steikas, neapolietiška pica, neįprasta, kad nesiūlome lietuviškų tradicinių patiekalų. Be to, Marijampolė yra gana mažas miestas, žmonės įpratę eiti į tam tikras vietas, kuriose lankosi ne vienerius metus, o kitas palieka nuošalyje. Tikrai nesakau, kad mano maistas turi patikti visiems, bet galbūt pas mus skaniausia kava mieste, bet tam, kad tą suprastum, turi paragauti“.
Žmonių finansai – dar viena mažesnių miestų problema, kurią spėjo pastebėti Rūta. Jos teigimu, atlyginimai nedideli, todėl žmonės neleidžia sau dažnai išeiti į miestą, apsilankyti restorane. „Dienos pietų metu sulaukiame daug lankytojų, o štai jeigu žmonės nusprendžia išeiti į miestą vakare, tai turi įprotį išleisti didesnę sumą ir nenorėdami rizikuoti, renkasi jau pažįstamą vietą. Čia neįprasta išeiti ir išgerti tik kavos ar suvalgyti sriubos“, – komentuoja restorano šefė.
Tačiau ryškėjo ne tik Marijampolėje vyraujančios maisto kultūros tendencijos, bet ir prastėjantys restorano finansiniai rodikliai. Sprendimas užsidaryti, kaip pasakoja, buvo priimtas gruodį drauge su kolege ir restorano bendraturte: „Aš tiesiog patikėjau likimu, kad taip turi būti ir galvojau, kad ateityje pabandysiu kažką kitokio“. Apie restorano uždarymą Rūta nusprendė pranešti savo „Facebook“ paskyroje.
Rūtos žinutė socialiniame tinkle „Facebook“ apie restorano uždarymą.
„Norėjau pasidalinti, nes žinau, kiek restoranų Vilniuje užsidaro tyliai ir kad niekas nekalba apie tai lėmusias problemas. Žmonės nesipasakoja šiomis temomis, galvoja, kad kažką nuvylė, kad nuvylė patys save… Taip, tai yra skaudi patirtis, gal net skaudžiausia, kokią esu patyrusi, bet jeigu apie ją nekalbėsi, o užsidaryti, geriau tikrai nebus. O tavo pamokos, kurias tu skaudžiai išmokai, gal padės kažkam kitam“, – sako pašnekovė.
Po palaikymo žinučių ir įvairių darbo pasiūlymų gausos, Rūta sulaukė netikėto kvietimo susitikti iš nuolatinio restorano svečio: „Kai susitikome, jis pasiūlė padėti mums finansiškai ir savo idėjomis bei verslo patirtimi, taip suteikdamas galimybę restoranui gyvuoti toliau. Viskas įvyko per vieną pusdienį – atsirado žmogus, kuris patikėjo ir davė dar vieną šansą“.
Ji prisimena, kad iš pradžių buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta: „Jaučiausi labai keistai, nes kai supratau, kad užsidarysim, man prireikė mėnesio su ta mintimi susitaikyti. Supraskit, aš dirbu ten kasdien, matau svečius kasdien, man labai svarbūs mano darbuotojai, tad tikrai buvo ašarų pakalnė. Paskutinę savaitę išvis norėjau net nebūti jame, nes tai tikrai labai skaudi patirtis. Kai supratau, kad vėl dirbsim, prireikė laiko iš naujo susivokti“.
Rūtos Augustinavičiūtės nuotr.
Pats restorano gelbėtojas ir naujasis investuotojas Rytis Morozovas sako, kad sužinojęs apie restorano uždarymą, pasiūlyti pagalbą nusprendė akimirksniu. „Rūtos nepažinojau, bet vien mintis, kad žmogus gyvenimą Vilniuje iškeitė į gyvenimą Marijampolėje ir įkūrė restoraną, manęs neapleido. Nedaug tokių žmonių turime, kurie grįžta, o ne išvažiuoja. Su šeima restorane buvome pastovūs klientai, džiaugiamės, kad mieste atsidarė toks išskirtinis ir kokybišką maistą siūlantis restoranas. Pats jau anksčiau svajojau turėti nedidelį, jaukų restoranėlį, bet niekada nepažinojau tokių žmonių kaip Rūta. Man tik reikėjo jos pritarimo, ar tęsiame restorano veiklą. Kai ji pasakė, kad dėl šio restorano savo paskutinius batus parduotų, man nekilo jokių dvejonių“, – patikina pašnekovas.
Atvertęs naują puslapį, restoranas žada ir naujovių. „Yra idėjų, kurių nespėjau įgyvendinti iki šiol: maisto ir gėrimų degustacijos, gyvos muzikos vakarai, dažniau organizuojami vėlyvieji pusryčiai, įvairūs socialiniai projektai su Marijampolės profesinio rengimo centru, vasaros terasos atidarymas, taip pat šiltuoju sezonu norėtume lauke rodyti filmus ant sienos“, – pasakoja Rūta.
Rūtos Augustinavičiūtės nuotr.
Ji atskleidžia, kad pavasarį restoranas planuoja pasitikti ir atsinaujinusiu meniu – liks tik patys populiariausi, žmonių itin mėgstami patiekalai: „Tikrai nedings anties krūtinėlė, kai kurios krosnyje kepamos picos. Visa kita keisime. Norisi kas sezoną šiek tiek atsinaujinti. Be to, penktadieniais ir šeštadieniais gaminsime patiekalus, paruoštus mūsų malkinėje krosnyje“.
Po netikėtai pasisukusio restorano istorijos vingio, Rūta nusiteikusi viltingai: „Mes bandom atnešti į Marijampolę naują kultūrą. Kad žmonės suprastų, ką reiškia iš tiesų mėgautis maistu, kad galima užsisakyti užkandžių, ne tik vieną karštą patiekalą, kad galima restorane pabūti ilgiau. Man reikėjo daugiau laiko, kad parodyčiau tai miestui. Matydama, kaip restoranu tiki aplinkiniai, dar labiau tikiu ir aš.“
