Paieškos rezultatai

Skumbrė Skumbrė paplitusi šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, taip pat ir Baltijos jūroje. Skumbrę populiaru valgyti ir žalią, t. y. ruošiant jų sašimį. Nedaug kas žino, kad skumbrėje omega 3 riebalų rūgščių kiekis beveik dvigubai lenkia lašišos. Ši žuvis pasižymi tvirta, ryškaus skonio mėsa, be to, kadangi neturi žvynų, jos nereikia valyti. Vis dėlto, jei labai rūpinatės figūra, atkreipkite dėmesį, kad šioje 100 gramų skumbrės yra 230 gramų kalorijų ir beveik 16 gramų riebalų. Skumbrė naudinga dėl didelio magnio, fosforo ir seleno kiekio, taip pat joje gausu vitaminų D, B6 ir B12. Skumbrę ypač populiaru valgyti ir rūkytą. Vilkešeris Paprastieji vilkešeriai labiausiai išplitę Viduržemio jūroje, Juodojoje jūroje ir Šiaurės rytų Atlante, tačiau jų pasitaiko ir sūroko vandens upėse. Jų išvaizda primena didelius jūrinius ešerius, o mėsa yra tvirta ir balta. Vilkešeriai yra švelnaus skonio, tad patartina jo nenustelbti prieskonių pertekliumi. Taip pat reikėtų stengtis žuvies neperkepinti, kad ji neišsausėtų – vilkešeris laikomas iškepęs, kai jo mėsa lieka visiškai neskaidri. Juos ypač patogu kepti neišdarytus ant grotelių ar orkaitėje. Dėl plataus savo pritaikymo kulinarijoje ir universalaus skonio vilkešeriai dažnai vadinami žuvų ekvivalentų vištienos krūtinėlei. Šimte gramų šios žuvies yra tik 123 kalorijos ir net 21 gramas baltymų, taip pat gausu geležies ir vitamino C. Lašiša Atlantinė lašiša paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose regionuose – Barenco, Baltosios ir Baltijos jūrų baseinuose. Lietuvoje jos veisiamos dirbtinai. Ši žuvis atpažįstama iš švelniai rausvos mėsos spalvos, kuri kepdama kiek pašviesėja. Lašiša vertinama kaip sveikas žmogaus organizmui reikalingų riebalų šaltinis, dažnai rekomenduojama visiems, prižiūrintiems svorį, o omega 3 riebalų rūgštys ypač naudingos odai. Lašiša – bene plačiausiai naudojama žuvis: ją tinka troškinti, kepti orkaitėje ar kepsninėje, be to, prie jos kreminio švelnaus skonio puikiai dera patys įvairiausi garnyrai, padažai bei įvairių šalių kulinarinės tradicijos. Taip pat tai ir viena populiariausių žuvų, kurios valgomos žalios. Kadangi žuvis didelė, patogiausia ją kepti supjausčius į kepsnelius arba ant iešmo verti filė gabalėlius. Dorada Dar vadinama auksaspalviu sparu, ši žuvis yra tikras Viduržemio jūros perlas, idealiai tinkantis kepti ant grotelių. Ji mėgstama dėl paprasto paruošimo kepti, nes joje ypač mažai kaulų. Kartu tai ir labai liesa žuvis, 100 gramų turinti tik 87 kalorijas ir tik 1,8 gramų riebalų. Be baltymų, doradoje gausu žmogui būtinų amino rūgščių, taip pat fosforo, kalcio, geležies, magnio, seleno, cinko, vitaminų A, E ir D. Teigiama, kad ši žuvis padeda ir reguliuojant cholesterolio bei cukraus kiekį kraujyje. Populiariausia šią žuvį kepti visą, paliekant ir uodegą, ir galvą. Aštuonkojis Nors aštuonkojai pasaulyje paplitę plačiai, daugiausia jų randama Viduržemio jūros regione ir Azijoje. 100 gramų aštuonkojo mėsos yra vidutiniškai 140 kalorijų ir tik 1,8 g riebalų, jie – labai geras geležies, kalcio, kalio, seleno, fosforo, vitaminų A, B ir C bei omega 3  riebalų rūgščių šaltinis. Valgykite tik labai šviežius aštuonkojus, nes juos laikyti galima gerokai trumpiau nei kitas jūrų gėrybes. Parduotuvėse visada prekiaujama jau išvalytais aštuonkojais. Kepti čiuptuvus patogiausia supjaustytus mažesniais gabaliukais ir suvertus ant iešmo (kad būtų patogiau vartyti) apie 12 min. Aštuonkojų mėsa yra tikrai kieta, tad tenka išmėginti ne vieną triuką jai suminkštinti: Viduržemio jūros regione įprasta juos tik pagautus padaužyti į uolas, tačiau namuose tam puikiai tiks ir plaktukas mėsai. Tuo tarpu Japonijoje įprasta čiuptuvus įdėti į vandenį su tarkuotais burokais ir ten jį paminkyti. Tiesa, jei pirksite šaldytus aštuonkojus, jų mėsa bus minkštesnė nei šviežių. Paprastosios šiaurinės krevetės Šios 12–16 cm ilgio krevetės paplitusios Atlanto vandenyno šiaurėje, Barenco ir Baltijos jūrose bei Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje. Jos ypač mėgstamos dėl savo sultingumo bei švelnaus, salsvo skonio. Maisto gamyboje naudojami net šių krevečių kiautai, kurie suteikia puikaus skonio sriuboms bei sultiniams (vėliau juos galima naudoti net gaminant daugiaryžį). Suvalgę 100 g šių krevečių gausite net 400 mg omega 3 riebalų rūgščių, nors jose tėra 100 kalorijų. Jose taip pat gausu vitamino B12, cinko, jodo, fosforo, magnio, kalcio, kalio, seleno ir geležies. Vilioja ir tai, kad šios krevetės bus gardžios paruošus pačiais įvairiausiais būdais, ir net nenaudojant daug papildomų prieskonių ar marinatų – dažnai pakanka tik druskos, alyvuogių aliejaus, česnako ir kurios nors mėgstamos prieskoninės žolelės. #jūrinės #rūšys #dorada #aštuonkojis #lašiša #žuvys #krevetės #vilkešeris

Jei vasarą mėgavotės žiedais, rudenį galite džiaugtis pačiomis įvairiausiomis pačių sudžiovintomis arbatomis. Kiekviena jų pasižymi ne tik skirtingu skoniu, bet ir vaistinėmis savybėmis. Įtraukite šiuos patarimus ne tik į savo kulinarinę lentyną, bet ir į namų vaistinėlę. MEDETKOS Medetkų arbata – kartoko skonio. Ji turi raminančių, uždegimus slopinančių savybių, stiprina imunitetą, padeda gydyti žaizdas, nudegimus, medetkų užpilu skalaukite gerklę peršalę, tačiau nesirinkite jos, jei jūsų žemas kraujospūdis ar turite alergiją vitamino A preparatams. Medetkos pradeda žydėti birželio mėnesį ir žydi iki pirmųjų šalnų vėlyvą rudenį. Vaistams medetkos žiedai be žiedkočių skinami vos pradėję žydėti. Pradžioje juos skinti galima kas 2–3, vėliau – kas 4–5 dienas. Žiedelius džiovinkite ne aukštesnėje nei 40 °C temperatūroje, pavėsyje, o sandariuose induose juos galima laikyti iki penkerių metų. JAZMINAI Džiovinti jazminų žiedai – vieni dažniausių pagardų arbatai gardinti. Jų žiedeliai renkami karščiausiu dienos metu – tarp antros ir penktos valandos. Jie 2–4 val. yra džiovinami 40 °C temperatūroje, kol visiškai išsiskleidžia – taip ir neatsivėrę žiedeliai yra išmetami. Jazminai sumaišomi su sausomis arbatžolėmis tam, kad į jas įsigertų žieduose esantis eterinis aliejus – paprastai tam užtenka vienos nakties. Jazminai iš arbatžolių turi būti išrinkti. Dažniausiai jazminais gardinama žalioji arbata: tokia teigiamai veikia žmogaus emocinę būseną, gerina regėjimą, valo kraują ir kepenis, normalizuoja fiziologinius procesus. LIEPŽIEDŽIAI Net iki 600 metų gyvenančios liepos pražysta maždaug dvidešimtaisiais savo gyvenimo metais. Arbatžolėms birželio antroje pusėje ir liepos pradžioje renkami išsiskleidę mažalapės ir plačialapės liepos žiedai. Džiovinami jie pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje, ne aukštesnėje nei 35 °C temperatūroje. Išdžiūvusių liepžiedžių kvapas silpnas, malonus, jie pasižymi saldoku skoniu. Geriausiai liepžiedžių arbatą žinome dėl jos raminančio poveikio, tačiau ji mažina karščiavimą, gerina atsikosėjimą, sergant angina liepų žiedų nuoviru patariama skalauti gerklę. Liepžiedžių arbata – puikus pasirinkimas gydant kvėpavimo takų ligas, bronchitą ar gripą. SERBENTŲ LAPAI Serbentų arbata gali padėti nuo daugelio ligų: gydant inkstų ir šlapimo takų uždegimus, reumatą, sąnarių uždegimus, kosulį, taip pat jos mažina cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja spaudimą ir tonizuoja širdies bei kraujagyslių sistemą. Smulkiai supjaustykite džiovinti skirtus lapelius, o vienam puodeliui visiškai pakaks 2 arbatinių šaukštelių džiovintų lapelių. Daugelis mėgsta juodųjų serbentų uogas, tačiau birželio–liepos mėnesiais vertėtų pasiskinti ir jų lapelių. Juos džiovinkite pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, nustatę 25–30 °C temperatūrą. Gerai išdžiovinti lapai būna žalios spalvos ir aromatingo kvapo. BIJŪNŲ ŽIEDAI Bijūnuose yra medžiagų, atpalaiduojančių spazmus ir raminančių nervus. Bijūnų ekstraktas skiriamas kepenų ligoms gydyti, tarp jų cirozei ir hepatitui. Dažnai baltažiedžių bijūnų šaknis maišoma su saldymedžio šaknimi. Arbatas, ypač baltojo bijūno žiedlapių arbatą, tinka vartoti norint pašalinti išgąsčio sukeltus padarinius. Puodelyje pakanka užplikyti keletą lapelių. Liaudies medicinoje bijūnų preparatai naudojami labai seniai. Jie turi raminamųjų savybių, todėl vartojami esant nerviniam dirglumui ir jautrumui. Jie sutraukia kraujagysles, todėl tinka gydyti venų išsiplėtimą. Junginiai, kurių randama bijūnuose, efektyviai malšina lūpų pūslelinę sukeliančių virusų dauginimąsi. Vaistiniams preparatams naudojamos bijūnų šaknys. Jos kasamos vėlai rudenį (spalį ir lapkritį), tačiau tinka ne jaunesnių kaip ketverių metų bijūnų šaknys. Nuplautos šaknys išdžiovinamos, susmulkinamos. Iš jų gaminami antpilai ir nuovirai. AVIŽOS Avižos pjaunamos rudenį arba vasaros pabaigoje, kai sunoksta grūdai, ir džiovinamos. Grūdai nukuliami ir sutraiškomi, sumaišomi su varpažvyniais ir smulkintais stiebais. Iš jų gaminami antpilai, ekstraktai, tinktūros, kremai odai prižiūrėti ir nuo saulės apsisaugoti. Avižų preparatai vartojami virškinimo sutrikimams gydyti, rėmeniui, dėl viduriavimo kilusiam žarnyno uždegimui malšinti. Avižų kruopų nuoviru gali būti gydomos odos ligos – nudegimai ir pūliniai, o šis nuoviras su medumi yra stiprinanti priemonė išsekusiems ligoniams. Avižos mažina cholesterolio kiekį kraujyje. ČIOBRELIAI Tai – vienas stipriausių natūralių antibiotikų. Čiobrelių išskiriamas kvapnusis eterinis aliejus naudojamas gaminant dantų pastas, muilą, gydomuosius kosmetinius kremus, burnos priežiūros skysčius ir kt. Tai – veiksmingas raminamasis vaistas gydant kvėpavimo takų ir odos susirgimus, stiprinantis nervų sistemą ir stimuliuojantis gerąją energiją. Čiobreliai žydi vasarą. Vaistams juos galima rinkti prieš žydėjimą, žydint, net ir peržydėjus. Stiebeliai džiovinti surišami į puokšteles ir pakabinami pavėsyje, perpučiamoje, bet šiltoje vietoje, kad greitai išdžiūtų. Išdžiūvusius lapelius lengva nubraukti nuo nereikalingų sumedėjusių stiebelių. Paruoštą žaliavą reikia laikyti sausai, vėsioje, tamsioje vietoje. DEDEŠVŲ ŽIEDAI Dedešvos žiedų ir lapų antpilas vartojamas virškinamojo trakto ir bronchų uždegimams gydyti, kosint, skalaujama gerklė užkimus. Galima dėti kompresus ant patinusių, nudegusių vietų, tinka kaukėms. Dedešvos žolė yra malonaus salstelėjusio skonio, todėl gali būti vartojama ir salotoms bei mišrainėms. Vaistinei žaliavai vartojami dedešvos žiedai ir lapai. Žiedai skinami žydėjimo pradžioje, dar ne visai išsiskleidę. Kartu skinami ir lapai. Surinkta žaliava tuoj pat džiovinama pavėsyje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiūvę žiedai lieka melsvai violetiniai, o tinkamai laikant, juos galima vartoti dvejus metus. GUDOBELIŲ ŽIEDAI Gudobelės žiedai vertinami kaip natūralus vaistas, stiprinantis širdį, gerinantis kraujo tekėjimą ir mažinantis kraujospūdį, jie taip pat ramina nervų sistemą ir slopina skausmus. Ypač tinka prasirgus infekcinėmis ligomis (gripu, angina), nes sustiprina imuninę sistemą. Reikėtų įsidėmėti, kad gudobelės preparatų poveikis prasideda labai negreitai (tik po aštuonių savaičių), bet tęsiasi kelias savaites net nutraukus vartojimą. Žiedai renkami augalui pradėjus žydėti (gegužės pab.–birželį), o rudenį (rugsėjį–spalį) renkami jos vaisiai. Arbatai išdžiovinti gudobelės žiedai maišomi kartu su jų lapais vienodomis dalimis. Jai pasaldinti tinka medus. Dobilų žiedai Džiovinti dobilų žiedus geriausia ant kelių sluoksnių daržo plėvelės arba tinklo, kad džiūdami žiedai neparuduotų. Raudonųjų dobilų preparatai vartojami kaip vidiniai ir išoriniai vaistai. Kosuliui, peršalimui ir astmai gydyti gaminamas nuoviras iš dviejų šaukštų dobilų žiedų, užplikytų termose litru verdančio vandens. Toks žiedų antpilas skatina medžiagų apykaitą, slopina spazmus ir sklerozės vystymąsi, skatina šlapimo skyrimąsi, veikia raminamai, taip pat mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Arbatą galima paskaninti medumi.  Išoriniam naudojimui švaraus audinio skiautę suvilgyti minėtu antpilu ir uždėti ant pažeistos vietos. Gydant burnos opas ar skaudamą gerklę antpilą naudoti kaip skalavimo skystį. Vaistams renkami raudonųjų dobilų žiedai su vienu lapeliu, esančiu arčiausiai prie žiedo. Skinami, kai pradeda skleistis žiedynai, pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje. #arbata #ruduo #vaistažolės

Marokas: kalendros, cinamonas, kuminas Šie trys prieskoniai – daugelio mėsos marinatų Maroke pagrindas. Vienas variantas – prie jų pridėti imbiero, saldžiosios ir aitriosios paprikos miltelių. Ant iešmelio suvertus vištienos gabaliukus patepkite alyvuogių aliejumi ir apibarstykite šiuo mišiniu arba jame marinuokite mėsą per naktį. Su tokiu prieskonių mišiniu puikiai tiks ir ėriena. Vakarų Afrika: aitriosios paprikos, pomidorai, žemės riešutai Visi šie elementai susijungia bene garsiausiame regiono patiekale – žemės riešutų ir pomidorų troškinyje. Dažniausiai jis gaminamas su vištiena ir saldžiomis bulvėmis, troškinant viską sultinyje, pomidoruose ir žemės riešutų svieste; viskas gardinama riešutais, aitriosiomis paprikomis, česnaku, kalendra, druska bei pipirais. Rytų Afrika: vaistinės ožragės, gvazdikėliai, cinamonas Visų šių prieskonių rasite Rytų Afrikos šalis garsinančiame berbere prieskonių mišinyje, kuriuo gardinami tiek lęšių troškiniai, tiek ir degintas sviestas, vėliau naudojamas kepant ar gardinant įvairius kitus patiekalus. Norėdami pasigaminti berbere prieskonių mišinio, ožragę, gvazdikėlį ir cinamoną sumaišykite su malta kalendra, imbieru, paprika, kardamonu, Kajeno pipirais, muskatu ir druska. Keptuvėje paskrudintą gvazdikėlį, ožragę, kuminą ir kalendrą sutrinkite prieskonių grūstuve ir sumaišykite su kitais prieskoniais. Šiaurės rytų Afrika: kuminas, česnakai, mėtos Česnakas ir kuminas Šiaurės Afrikos šalyse dažnai naudojamas tiek mėsai (dažniausiai – kebabams) marinuoti, tiek ir pakepinami aliejuje, gaminant įvairius troškinius ar lęšius. Renkantis šviežias žoleles, tarp vietinių populiariausia mėta, ypač maišant ją į švelnius jogurtinius padažus ar užtepėles. #Afrika #prieskoniai #rūšys

Vidutinis svoris: 5–10 kg 100 g moliūgo yra: 26 kcal, iš jų:  8 % iš baltymų, 3 % iš riebalų, 89% iš angliavandenių. Didžiausias pasaulio moliūgas užfiksuotas 2013 m. JAV: jis svėrė daugiau nei 911 kg! Daugiausia pasaulyje moliūgų išauginanti šalis – Kinija. Lietuvių kalboje vartojamas pavadinimas „moliūgas“ gali reikšti net kelias skirtingas jo rūšis. Angliškus pavadinimus atskirti lengviau: Vieni jų būna apvalūs, kurių spalvų spektras varijuoja nuo pilkšvos iki žalsvos, o kartais būna ir tamsiai žali; kito tipo moliūgai išsiskiria kriaušę primenančia forma, yra šviesiai rusvos ar oranžinės spalvos; bene geriausiai visiems pažįstami apvalūs, ryškiai oranžinės spalvos moliūgai; aguročiai, patisonai ir cukinijos taip pat priskiriami tai pačiai daržovių genčiai, kaip ir moliūgai. #moliūgas #ruduo #savybės

Jei ieškote paties geriausio argumento, kodėl verta vartoti šaltalankius, prisiminkite kosmonautus: į jų racioną šaltalankių sultys įtraukiamos beveik visada, nes padeda palaikyti atsparumą stresui. Be vitamino C, šiose uogose gausu vitaminų E, K, P ir B grupės vitaminų bei provitamino A, geležies, boro, mangano. Jos mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, silpnina neigiamą antibiotikų poveikį. Rekomenduojamos profesionaliems sportininkams, intensyvia veikla užsiimantiems žmonėms ir senjorams. Smulkutės šaltalankio uogos yra vidutiniškai 3–6 mm skersmens, aplipusios smulkiais rudais žvyneliais, o jų šakeles saugo 4–5 cm ilgio spygliai. Šiame puslapyje matomas uogų derlius svėrė 475 g. Rūgščios šaltalankių sultys beveik niekada negeriamos grynos – dažniausiai jos skiedžiamos vandeniu su medumi, obuolių ar vynuogių sultimis. Medumi gardintas šviežias uogas galima valgyti ir visus metus arba sutrinti su cukrumi santykiu 1:1 ir laikyti šaldiklyje. Uogų ir cukraus tyrę galite naudoti ir ruošdami arbatą. O gal susiviliosite su ja patiekti putojantį vyną? Tokiu atveju prieš pildami į vyną dar perkoškite tyrę per sietelį. Šaltalankių granita gali tapti puikia atgaiva po užkandžių: užšaldykite ją sumaišę šviežias sultis, vandenį ir cukrų. Nevirtas šaltalankių džemas gali tapti pagirtinai sveiku košių, dribsnių, varškės ar jogurto pagardu: kubeliais pjaustytus obuolius ir uogas apvirkite 15 min., tada maisto smulkintuvu sutrinkite iki vientisos masės ir pagardinkite medumi arba agavų sirupu bei cukrumi. Įvairiai galima panaudoti ir pikantišką šaltalankių medų: sumaišykite šaltalankių sultis su medumi ir po šaukštą šio mišinio suvalgykite kas rytą prieš pusryčius – tai yra vienas geriausių būdų stiprinti imunitetą šaltuoju metų laiku. Be to, toks medaus mišinys gali tapti įdomiu pyragų pagardu ar gaminant užkandukus: išmėginkite brusketas su rikota, apšlakstytas šaltalankių medumi, arba maišykite tokį medų su grietine ir patiekite su šviežiais vaisiais (bananais, obuoliais, kriaušėmis, įvairiais citrusiniais vaisiais ir t. t.). Dėl savo rūgštumo šaltalankiai yra geras marinatas mėsai, žuviai ar krevetėms – sutrinkite uogas su išspaustomis česnakų skiltelėmis, baltuoju vynu, ruduoju cukrumi ir alyvuogių aliejumi ir marinuokite maišeliuose suklijuojamu viršumi arba maistine plėvele uždengtame inde. Trintų uogų rūgštumą galite pritaikyti daugybėje desertų. Tokia tyre galite gardinti plaktą grietinėlę, įmaišyti jos į saldžius sūrio pyragus ar tortus, keksiukus ar keksus. O jei norite ne saldaus užkandžio, galite šaltalankių tyrės įmaišyti net į avokadų gvakamolę. Šaltalankių aliejus ypač naudingas kaip kosmetikos ir medicinos priemonė: jame daug riebalų rūgščių, vitamino E ir provitamino A. Tepkite šiuo aliejumi žaizdas ir nudegimus, lašinkite į nosį (po du lašus tris kartus per dieną) norėdami greičiau įveikti slogą arba naudokite inhaliacijoms. Jei vartojate šaltalankių aliejų kaip maisto papildą, 1–3 kartus per dieną išgerkite po vieną jo šaukštelį prieš valgį. #panaudojimas #patarimai #Šaltalankiai #uogos

Raudonikiai: pasaulyje žinoma beveik 80 raudonikių rūšių. Baravykai: kepurėlės dydis paprastai svyruoja nuo 10 iki 30 cm. Voveraitės: geltoną spalvą šiems grybams suteikia aukštas karoteno kiekis. Kazlėkai: Lietuvoje žinomos 9 kazlėkų rūšys. Šitakė: Japonijoje šie grybai buvo aprašyti dar 199 m.! Pievagrybiai: JAV jie sudaro daugiau kaip 90 proc. visų per metus išauginamų grybų. Kreivabudės: išvertus iš graikų kalbos, jų pavadinimas – pleurotus – reiškia „šoninė auselė“. #faktai #kazlėkai #grybai #kazlėkas #šitakė #voveraitės #kreivabūdė #raudonikiai #pievagrybiai #baravykai

Jei pririnkote daug grybų, nelaikykite jų šviežių ilgiau nei 6 val. Geriausia visus nuvalytus grybus iš karto apvirti. Taip jie stovės ilgiau, o naudoti galėsite gamindami pačius įvairiausius patiekalus. Jei renkatės sūdyti, geriausia juos dėkite visus kartu – kiekvienas jų paskleis savo sultis, o kartu su jomis ir kiekvienam grybui būdingą aromatą, taip sukurdami darnią skonių paletę. Raudonikiai Dar vadinami raudonviršiais, jie yra baravykinių šeimos grybo gentis. Lietuvoje auga 16 šių grybų rūšių, priklausomai nuo rūšies skiriasi ir jų kepurėlių spalvos, kurios gali būti įvairių rudos, raudonos ar pilkos atspalvių. Kepurėlės stambios, pradžioje būna gaubtos, vėliau plokštėja. Raudonviršiai – traškūs grybai ir net kepami ar marinuojami išlieka dar traškesni nei baravykai.  Taip pat jie – ir vieni mėsingiausių grybų. Jų geriau nemarinuoti, nes juoduoja – labiausiai jie tinkami sriuboms virti, taip pat ir kepti. Voveraitės Vienas geriausiai atpažįstamų grybų, žinomas dėl savo oranžinės spalvos ir garbanotų, apversto varpelio formos kepurėlių. Šviežias jas ypač gardu kepti padažams, tačiau taip pat voveraitės labai tinkamos ir marinuoti. Prieš gamindami jų papildomai galite neplauti – apvirkite sūdytame vandenyje, kad nusėstų žemės ir smėlis, ir tada perplaukite vėsiu vandeniu. Jei pabodo sriubos ir kepti grybai su bulvėmis, apkepkite voveraites keptuvėje su svogūnu, česnaku bei druska, vyniokite į pašildytas tortilijas ir patiekite su tarkuotu sūriu bei šviežiomis kalendromis. Nuo grybų sūris truputėlį pasilydys, tačiau visi skoniai išliks sodrūs. Tikriniai baravykai Tai – dažniausia grybų rūšis iš visų 14, augančių Lietuvoje. Baravykus pažįstame iš storų kotų ir mėsingų rudos spalvos kepurėlių šviesiomis apačiomis. Iš jų verdamos ypač gardaus skonio ir aromatingos sriubos, troškiniai. Beveik visų rūšių maži baravykai puikiai tinkami marinuoti, vidutinio dydžio – šaldyti, o dideli – džiovinti. Pušyniniai baravykai Šie baravykai labai panašūs į tikrinius, o skiriasi tuo, kad auga po pušimi, taip pat jų kotai dažnai būna storesni, o pats grybas – žemesnis nei tikrinis baravykas. Beržyniniai baravykai Kaip sufleruoja pavadinimas, šios rūšies baravykų randama po pavieniais beržais, miškuose, parkuose; beržyniniai baravykai ypač gardūs, tačiau nėra labai dažni. Jų kepurėlės kiek šviesesnės nei įprastų baravykų. Nors grybų padažus esame pratę gaminti su grietine ar grietinėle, išmėginkite šį pomidorų ir baravykų padažą, kurį galite naudoti su makaronais, grikiais ar, labiau sutirštinus, kaip užtepėlę brusketoms. Pakepinkite smulkintą svogūną ir virtuviniu smulkintuvu sutrinkite juos su pora didelių pomidorų. Patroškinkite padažą, kol sutirštės, tada įpilkite vyno acto, suberkite grybus, gardinkite čiobreliais, laurų lapu, juodųjų pipirų grūdeliais bei druska. Patroškinkite, kol pradės burbuliuoti, ir nuimkite nuo ugnies. Rudmėsės Tai vieni geriausiai vertinamų grybų, atpažįstamų iš gelsvai rausvos kepurėlės, turinčios melsvai žalią atspalvį. Mėsingų rudmėsių kepurėlių apačioje – lakšteliai, kotu šiek tiek nuaugę žemyn. Pačios kepurėlės plokščios, su nedideliu įdubimu viduryje, pasižymi traškumu. Šiuos grybus ypač tinka sūdyti ir marinuoti. Pamėginkite nuo jų kepurėlių nupjauti kotelius, apvolioti jas miltuose ir pagardintus druska ir pipirais kepkite keptuvėje. Raukšlėtieji gudukai Iš pirmo žvilgsnio šie grybai gali atbaidyti dėl musmirę primenančio nedidelio sijonėlio, tačiau įgudusi akis pažins jų šviesios šiaudų spalvos kepurėlę, kuri būna pusrutulio arba varpelio formos. Gudukai auga pušynuose arba netoli pušų, rinkdami atidžiai juos apžiūrėkite, nes šie grybai priskiriami prie labai kirmijančių. Ypač džiaugsitės sūdytais gudukais, kuriuos daugelis dar vadina kalpokais. Žaliuokės Dar vadinamos žalsvaisiais baltikais, jos dažniausiai auga spygliuočių miškuose. Pavadinimas gerai iliustruoja ir grybų išvaizdą – ir jų kepurėlės, ir trumpi, drūti koteliai būna geltonos, žalsvos sieros spalvų. Jaunų žaliuokių kepurėlės – plokščios, jos auga grupėmis, o ypač gardžios yra sūdytos. Kazlėkai Lietuvoje auga net 9 rūšys šių stambiakepurių grybų, kurių kepurėlių apačioje – geltonos arba geltonai rudos spalvų porėta kempinė, o pati kepurėlė – dažniausiai šokoladinės spalvos, gleivėta ir slidi. Valgomas nulupus kepurėlės luobelę. Jie ypač tinkami sriuboms virti ir džiovinti. Ūmėdės Lietuvoje suskaičiuojama net apie 30 skirtingų ūmėdžių rūšių, jų kepurėlių paviršius – lygus, šiurkštus, glitus, o spalvinė gama – nuo baltos iki juosvos, ūmėdžių galima rasti ir rudos, ir žalios, taip pat raudonos bei geltonos spalvų, o kepurėlių apačioje – lakšteliai. Šiuos grybus galima kepti, gaminti įvairius įdarus, padažus, virti sriubas, sūdyti bei rauginti. Jų kepurėlių luobeles reikia nulupti, nes jos truputį veliasi burnoje. Iš ūmėdžių galite pasigaminti gardų pyrago įdarą: aliejuje pakepinkite svogūną ir porą, suberkite pjaustytus grybus ir česnaką. Nuimkite nuo ugnies, įberkite sūdytų anakardžių ir šviežių bazilikų lapelių, tabasko padažo, druskos ir pipirų. Išklokite kepimo skardą bemiele tešla, ant jos suberkite kepintus grybus ir apibarstykite tarkuotu fermentiniu sūriu. Kitą tešlos lakštą supjaustykite juostelėmis ir jas kryžiuodami skersai klokite ant pyrago viršaus. Patepkite jas plaktu kiaušiniu, sumaišytu su dviem šaukštais vandens, ir kepkite 20–25 min. 180 °C temperatūros orkaitėje. Musmirės Neabejotinai viena gražiausių miško puošmenų, suteiksiančių nepakartojamų įspūdžių… Nepakartojamų todėl, kad antrą kartą jų pakartoti nebenorėsite patys! Apsinuodijus požymiai pasireiškia po 6–12 val., kartais ir dar vėliau. Patekus į kraują nuodų, prasideda prakaitavimas, viduriavimas, vėmimas, šąla galūnės, tokie priepuoliai pasikartoja po kelis kartus. Stipriau apsinuodijus, galima ir mirti. Šitakė Populiariausi grybai japonų virtuvėje yra ypač aukštos maistinės vertės ir savito skonio. Japonų literatūroje teigiama, kad jie mažina vėžio riziką, o kinai mano, kad jie valo kraują. Jie sotūs, bet nekaloringi, tad tinka žmonėms, prižiūrintiems savo svorį. Šitakė, dar vadinami Budos grybais, auga ant medžių kamienų ir skoniu primena riešutus bei česnaką. Dažniausiai jie naudojami verdant įvairias sriubas. Išbandykite paprastą rytietiškos sriubos receptą: iš abiejų pusių po tris minutes apkepkite vištienos krūtinėlę, o vištienos sultinyje apvirkite pjaustytas morkas, šitakė grybus, smulkintas aitriąsias paprikas ir juostelėmis pjaustytą apkeptą vištieną. Apvirę dešimt minučių įpilkite sojų padažo, dėkite pjaustyto kininio kopūsto ir šviežių kalendrų. Kreivabudės Šie mėsingos tekstūros grybai ypač mėgstami Azijos, Viduržemio jūros ir Prancūzijos virtuvėse. Nors jie ir nepasižymi stipriu kvapu, pakepintų aromatas ir skonis ypač sustiprėja. Dažniausiai kreivabudės auga ant negyvų lapuočių, o maisto gamyboje jas galima pritaikyti ypač plačiai: jos kepamos ant atviros ugnies, grotelių, troškinamos, jų dedama į sriubas, troškinius, padažus ar jūrų gėrybių patiekalus. Baltieji pievagrybiai Pievagrybiai mėgstami dėl savo malonaus skonio ir plataus pritaikymo kulinarijoje, tačiau jų puiki maistinė vertė dažnai pamirštama. Jie ypač naudingi dėl didelio kalio kiekio, mažai kaloringi ir visai neturi riebalų. Pievagrybius galima patiekti ne tik šviežius (supjausčius plonais karpačo griežinėliais), bet ir troškinti, virti, kepti orkaitėje, keptuvėje ar kepsninėje, taip pat patiekti su daugybe skirtingų įdarų, lydytu sūriu, virti sriubas. Rudieji pievagrybiai Kaip ir baltieji pievagrybiai, šie yra pritaikomi ypač plačiai, o skiriasi kiek stipresniu miško poskoniu. #grybai #rūšys #patarimai #kreivabūdės #raudonikiai #pievagrybiai #baravykai

Pasaulio gatvės maisto kultūra lyg įvyji laiptai – rodos veda į begalybę. Siūlome stabtelti ant kiekvieno žinomiausių bei įdomiausių pasaulio gatvės patiekalų laiptelio ir pasitaikius progai,pasimėgauti karštais į popierinį maišelį įvyniotais patiekalais. Japonija: „yakitori“ vėrinukai Nors Japoniją siejame su sušiais, dar vienas tipinis šalies greitas užkandis, dažnai parduodamas ir gatvėse, yra įvairi mėsa ar daržovės, suvertos ant medinių iešmelių ir kepamos ant kepsninės. Tai – vietinių ypač mėgstamas užkandis prie alaus ar vietinio „shochu“ gėrimo. Graikija: „gyro“ Nors savo išvaizda ir paruošimu „gyro“ primena daugelio kitų šalių kebabus, keliaujant į Graikiją šį pavadinimą būtina žinoti. Į pitos duonelę vyniojama vištiena, kiauliena, ar veršiena, viskas gardinama tzatzikio padažu, pomidorais, svogūnais, kartais net gruzdintomis bulvėmis. Indija: „dosa“ ir „samosai“ Indija – be galo įvairialypė, ir kone kiekviena valstija turi savo tipinių greitojo maisto variantų. „Dosa“ – vienas dažniausių patiekalų šalies pietinėje dalyje. „Dosos“ yra iš fermentuotos ryžių ir juodųjų lęšių tešlos kepti ploni blyneliai, dažniausiai pateikiami su daržovių įdaru ir įvairiais padažais. „Samosai“ – šiaurinės Indijos dalies gatvės maisto patiekalas: keptas arba gruzdintas trikampis pyragėlis, gaminamas su pomidorų, svogūnų, žirnelių įdaru, taip pat – malta ėriena, jautiena ar vištiena. Dažniausiai samosai patiekiami su čatniais greta. Italija: pica Ar bereikia ką ir sakyti? Italijos gatvėse ieškokite užrašo „pizza al taglio“ arba „pizza al francio“ – tai reiškia stačiakampiais arba trikampiais padalytas picas išsinešti, ką dažnai bėgdami pro šalį renkasi ir vietiniai. Šios picos išsinešti paprastai skiriasi nuo tų, kurių gausite prisėdę picerijose – pastarųjų padas būna gerokai plonesnis. JAV: dešrainiai Dar vienas pasaulinis gatvės maisto simbolis, kurio pagrindinis receptas – minkšta pailga bandelė su dešrele bei garstyčiomis ir pomidorų padažu. Manoma, kad pirmas JAV juos pardavinėti pradėjo vienas vokiečių imigrantas dar 1870 m. Argentina: „garrapiñada“ Ieškodami traškaus užkandžio Argentinos gatvėse, įsigykite popierinę kūgio formos tūbelę, pilną cukraus ir vanilės sirupe skrudintų riešutų – dažniausiai tai būna žemės riešutai arba migdolai, vadinami „garrapiñada“. Malaizija: kukurūzai puodelyje Čia gausite būtent tai, kaip tai ir skamba – vienkartiniame puodelyje patiekiami kukurūzai būna traškūs, salsvo, sviestinio skonio – skamba paprastai, tačiau greičiausiai vienąkart pabandę jų suvalgysite daugiau nei manote. Taivanas: gruzdintas pienas Dar vienas įrodymas, kad gruzdintuvėje apkepinti galima kone bet ką – tačiau šis patiekalas įsimins ilgam. Taivane nepraleiskite progos paragauti ant iešmo pamautų kondensuoto pieno kubelių, apvoliotų kiaušinio plakinyje, duonos trupiniuose ir paskrudintų aliejuje. Švelnus ir saldus užpildas traškiame apvalkale – juk per atostogas galima! Izraelis: avienos kebabai Vieni juos vadina kebabais, kitiems šis maistas labiau primena suvožtinius, tačiau bet kuris iš šių pavadinimų jau yra daug žadantis. Avienos, jautienos ir mėtos maltinukai dedami į šviežią pitą, viskas pagardinama sezamų pasta, petražolėmis ir kalendromis. Neįmanoma nenorėti! Meksika: jūrų gėrybių tostada ir „elote“ Vien dėl produktų šviežumo ir skonio sodrumo yra be galo sunku atsispirti šiems Meksikos greitojo maisto karaliams: čia ant kukurūzų miltų paplotėlių (tortilijų) gausiai dedama šviežių kalmarų, šukučių, krabų mėsos ir, žinoma, avokadų bei citrusų sultimis gardintos salsos. Šiuo atveju dažniausiai naudojamos mažesnio skersmens ir traškios tortilijos, ant kurių ir dedamos visos gėrybės. „Elote“ – tai iš kur kilęs dažnai filmuose matomas užkandis: „plote“ – ant pagaliuko kepta kukurūzo burbuolė – yra įprastas gatvės užkandis Meksikoje. Prancūzija: prancūziškas batonas ir lietiniai Ilgu prancūzišku batonu nešinas prancūzas ar šalies svečias – vienas dažniausių su šia šalimi susijusių vaizdų. Sumuštiniams su prancūzišku batonu dažnai naudojamas sviestas su kumpiu, kumpis su sūriu, vištiena su daržovėmis ar daugybė kitų kombinacijų. Kitas gatvės šedevras – pasaulyje mėgstami plonieji „crepes“. Tai įprasčiausias Prancūzijos gatvėse parduodamas patiekalas. Bene populiariausias variantas – su kumpio bei sūrio įdaru, o desertui renkamasi lietinius gardinti šokoladiniu kremu, plakta grietinėle ar šviežiais vaisiais. Egiptas: falafeliai Nors falafeliai yra įprastas patiekalas daugelyje Vidurio Rytų šalių, manoma, kad autentiškiausią jų receptą yra išsaugoję egiptiečiai. Čia šie vegetariški maltinukai gaminami ne iš avinžirnių, o iš pupelių, ir dažnai patiekiami tradicinėje pitoje kartu su sezamų pasta, marinuotomis daržovėmis bei salotomis. Belgija: vafliai Viešnagė Belgijoje neįsivaizduojama be mielinių vietinių vaflių: paprasčiausias būdas yra juos valgyti apibarstytus cukraus pudra, tačiau variacijų yra daugybė, pradedant šokoladu ir plakta grietinėle ir baigiant ledais ar šviežiais vaisiais. Singapūras: ryžiai ir vištiena (chicken rice) Šis užkandis – vietinis mėsainių atitikmuo, populiariausias greitojo maisto ir užkandinių bei gatvės prekeivių Singapūre siūlomas patiekalas. Imbieriniame sultinyje virti ryžiai čia troškinami su vištiena ir patiekiami su agurko griežinėliais bei česnakiniu aitriuoju padažu. Vokietija: dešrelė su aštriu padažu (currywurst) Šis Vokietijos greitojo maisto favoritas populiarumu nusileidžia nebent staiga paplitusiems kebabams. Stambiai pjaustyta kiaulienos dešrelė gausiai apliejama kečupo bei kario padažu ir papildomai apibarstoma kario milteliais, o trokštantys viso komplekto greta renkasi ir gruzdintų bulvyčių su majonezu. Nepatariama valgyti einant! Tailandas: „pad thai“ makaronai ir mangų ryžiai Tai, kas pas mus yra vienas iš Rytų virtuvės mėgstamiausių, Tailande gaminama kasdien: „pad thai“ – tai ryžių makaronai, skrudinti su įvairiomis daržovėmis, kiaušiniais bei sojų varške. Neįsivaizduojamas be žuvies padažo ir kalendrų, šis patiekalas taip pat patiekiamas su krevetėmis, sojų daigais, raudonaisiais aitriaisiais pipiriukais bei žaliosios citrinos skiltelėmis. Po viešnagės Tailande greičiausiai ilgėsitės populiariausio vietinio deserto – lipnių mangų ryžių. Vandeninga ryžių košė gardinama tokiais tipiškais vietos ingredientais kaip šviežio mango gabaliukai bei kokosų pienas. Kanada: „poutine“ bulvytės Tai – sotesnis ir patobulintas visame pasaulyje be konkurencijos įsigalėjusių gruzdintų bulvyčių variantas: Kanadoje jos patiekiamos su rudu vištienos sultinio padažu bei sūrio arba varškės grūdeliais. Lenkija: virtinukai (pierogi) Nors šie pyragėliai – gerai pažįstamas patiekalas kone visose Rytų ir Centrinės Europos šalyse, Lenkija yra vienintelė, jiems organizuojanti visą atskirą festivalį. Pyragėliai, primenantys didelius koldūnus, gaminami su skirtingais mėsos, daržovių ar grybų įdarais, taip pat – sūriu, virtomis tarkuotomis bulvėmis ar kepintais svogūnais. Šiuos pyragėlius įprasta tiek virti, tiek ir gruzdinti. Serbija: „pleskavica“ Tai – balkaniškas mėsainis, kuriame malta kiauliena ar jautiena dedama į porėtą mielinę bandelę, negailint daržovių, salotų, taip pat abi vidines bandelės puses ištepant pasirinktu padažu: pomidorų, majonezu, „aivaru“ (gaminamas iš paprikų ir pomidorų) arba „kaimaku“ (aitraus skonio, gamintas pieno pagrindu). Kitose Balkanų šalyse tokius maltinukus gausite patiektus be bandelės ir su garnyrais greta. Turkija: „dönner“ kebabai, „pilav“ ryžiai ir „simit“ duona Tiek kebabai, įvynioti į lavašą, tiek ir sudėti į pitą, dalijasi pasaulinio greitojo maisto simbolio vardą kartu su mėsainiais bei gruzdintomis bulvytėmis. Jei norisi tik užkąsti, tarp vietinių vienas populiariausių pasirinkimų norint užkąsti naktį – stumdomuose vežimėliuose parduodami „pilav“ ryžiai su vištiena ir avinžirniais. Kitas puikus užkandis prie turkiškos arbatos puodelio – „simit“ duona. Ji yra kiek lengvesnė nei įprasti riestainiai, apvalios formos ir apiberta sezamų sėklomis. Vietnamas: suktinukai (spring rolls) ir „bahn mi“ Įvairūs įdarai, sukami į vietoje gaminamą permatomą ryžių popierių – kasdienės vietnamietiškos virtuvės elementas. Dažniausiai sukamos krevetės, krabų mėsa ar vištiena, taip pat – stikliniai makaronai, grybai, tarkuotos morkos, salotų lapai, agurkai, bazilikai bei kalendros. „Bahn mi“ galima įžvelgti iš kolonializmo laikų likusią Prancūzijos įtaką: ilgas ir traškus vietnamietiškas batonas pripildomas mėsos, baltojo ridiko, morkų bei kalendrų. Marokas: „batbout“ duona ir „Harira“ Šioje Afrikos šalyje populiarios keletas duonos rūšių, dažniausiai visos jos primena pitą ir yra kepamos kaip plokšti blynai. „Batbout“ dažniausiai įpjaunama kišenėlė, į kurią dedami įvairūs įdarai, dažniausiai – keptos mėsos bei keptų daržovių kombinacijos. „Harira“ – bene žymiausia marokietiška sriuba, gaminama iš pomidorų, lęšių bei avinžirnių, Rytuose dažnai siejama su ramadano pasninku, tačiau kitais mėnesiais taip pat yra dažnas pusryčių ar vakarienės pasirinkimas. Haitis: kepti platanai Platanai savo išvaizda labai primena bananus, tačiau yra didesni ir ne saldūs, Pietų Amerikoje dažnai gaminami kaip garnyras prie mėsos. Haityje jie mėgstami ir kaip greitas užkandis platano griežinėlius pakepinant su druska ir česnakais. Kinija: „xiao long bao“ sriuba su koldūnais Ši sriuba patiekiama tradiciniuose bambukiniuose dubenėliuose, o neįgudusiam valgytojui dažnai prireikia šiek tiek praktikos, kol įvaldomas menas lazdelėmis išlaikyti slidžius koldūnus bei sugebėti jų neišmesti siurbčiojant sultinį iš tiesiai iš dubenėlio. Ispanija: „churros“ Šis patiekalas Ispanijoje mėgstamas ne tik kaip įprastas desertas, bet pastaruoju metu ir kaip užkandis ryte po ilgos linksmybių nakties. „Churros“ – tikriausiai vienas nuodėmingiausių užkandžių: šie gruzdinti tešlos vamzdeliai yra maloniai traškūs, tačiau minkšti viduje. Gali būti sūroki, bet įprastai patiekiami su cinamoniniu cukrumi arba tirštu karšu šokoladu. Peru: sevišė Šis nacionalinis patiekalas tampa vis populiaresnis ir kitų tautų virtuvėse: sevišė yra žalios žuvies, marinuotos žaliosios citrinos sultyse su druska ir aitriaisiais pipirais, kapotinis. Dažniausiai patiekiamas su saldžiais kukurūzais ar saldžiomis bulvėmis. Kolumbija: arepas Šios kukurūzų miltų duonelės yra daug storesnės nei žemyne mėgstamos tortilijos – paprastai arepas kepiamas krosnyje, ant kepsninės ar keptuvėje, o į vidų ar ant viršaus dažniausiai dedama sūrio. #gatvėsmaistas #kelionės #laisvalaikis #pasaulis #užsienis #kąvalgyti #įdomu #šalys #ragavimas

Mėgstame vanilę dėl jos tokio pažįstamo ir artimo aromato, kartu ir sušildančio rudens vakarus. Šis aromatinis prieskonis, gaminamas iš vanilės genties orchidėjinių ankščių, po šafrano yra brangiausias pasaulyje. Iš penkių kilogramų žalių ankščių gaunamas vos kilogramas mums pažįstamų tamsiai rudų kvapnių vanilės ankščių, kurias ir naudojame maisto gamyboje. Vanilės paslaptys Tinkamai laikomos ankštys išliks geros labai ilgai, kartais ankštį galima panaudoti ir ne kartą. Svarbiausia, laikykite jas tamsioje ir vėsioje vietoje, sandarioje talpykloje. Nenustebkite, jei ant ankščių pamatysite smulkių baltų kristalų – jie ne tik natūralūs ir aromatingi, bet ir rodo, kad jūsų vanilė yra pačios aukščiausios kokybės. Ją galima vertinti ir pagal bendrą ankšties išvaizdą: kuo ankštis ilgesnė – tuo ji yra aukštesnės rūšies. Pirmajai priskiriamos ilgesnės nei 15 cm ankštys, antrajai – nuo 10 iki 15 cm, o trečiajai – trumpesnės nei 10 cm, be to, kokybiška ankštis turėtų būti tamsiai rudos spalvos ir elastinga. Populiariausi vanilės produktai, naudojami kulinarijoje, yra pati ankštis, vanilės ekstraktas, vanilinis cukrus bei milteliai (maltos vanilės sėklos). Raminanti magija Teigiama, kad vanilė yra vienas veiksmingiausiai apetitą slopinančių kvapų: dėl jos saldumo organizmas „patiki“, jog ką tik buvo patenkintas saldumynų poreikis. Siekiantiems numesti svorio patariama vanile kvepinti savo darbo vietą ar namus. Vienas ryškiausių vanilės nuopelnų yra raminamasis poveikis, tad jei vakare sunkiai sekasi užmigti, pasirūpinkite vaniline dušo žele, vonios putomis ar bent rankų kremu. Be to, kad šalina nuovargį ir ramina, dieną vanilės aromatas skatina protinį ir kūrybinį aktyvumą, tad yra mėgstamas aromatas darbo patalpose. Atliekant įvairius tyrimus paaiškėjo, kad vanilės aromatas daugumai asocijuojasi išskirtinai tik su maloniais dalykais: vaikyste, šventėmis, saldumynais bei namais. Naminis vanilinis cukrus ir pienas Reikėtų atsiminti, kad vanilė gali būti apgaulinga: dažnai jos prireikia kur kas mažiau nei atrodo. Paprastai – apie ketvirčio ankšties vienam kilogramui produkto. Ypač paprasta pasigaminti vanilinio cukraus namuose: tereikia 3–4 vanilės ankštis perpjauti išilgai ir užkasti kilograme cukraus. Po 2–3 savaičių jis bus įsigėręs vanilės aromato. Išėmę šias vanilės ankštis dar galite naudoti – tarkime, virdami uogienę. Jei džiovinate, susmulkinkite kavamale ar virtuviniu smulkintuvu ir naudokite pyragams ar blynams kepti. Ypatingą skonį jūsų desertams ir kepiniams suteiks ir vanilės aromato pienas: kelias minutes apvirkite jame ankštis, tada nukoškite ir naudokite patiekalų gamyboje kaip įprasta. Vanilė ypač dera su šafranu ir cinamonu. #aromatas #patarimai #naudojimas #deriniai #skonis #vanilė #prieskonis

Jaunas ir ambicingas, tačiau paprastas ir nė kiek neišlepintas sėkmės: tačiau ar galima išlepti nuo to, ką pasieki kasdieniu darbu ir šimtaprocentiniu atsidavimu? Martynas Levickis, visą pasaulį stebinantis savo grojimu akordeonu bei nuolat koncertuojantis didžiausiose koncertų salėse, kasdienybėje primena mielą kaimynų vaikį: jis gali išgyventi į skrandį per dieną įsimetęs vos vieną sumuštinį, užsimiršęs sudegina pyragus, o geriausias šventės simbolis jam bus ant stalo pūpsantis šakotis. Tačiau ar atspėtumėte, kur Martynas improvizuoja drąsiau – muzikoje ar virtuvėje? pyragas pyragas pyragas APIE MUZIKĄ IR VIRTUVĘ Kaip maitinatės gastrolių metu? Į šio interviu klausimus atsakinėju važiuodamas per Teksaso valstiją JAV – dabar 9 ryto, šviečia saulė. Esu nustebęs, jog muzikantai, su kuriais keliauju po JAV, yra išties labai išrankūs maistui ir propaguoja sveiką mitybą. Pats dažnai nekreipiu dėmesio, ar mano valgoma vištiena – organiška, ar patiekaluose yra vieno ar kito ingrediento… Nesu išrankus, dėl to lengva priprasti prie nesveikos mitybos. Intensyvių gastrolių metu labiausiai gaila to, kad dažnai nelieka laiko pavalgyti – tačiau bandau su tuo susitvarkyti ir sureguliuoti savo valgymo įpročius. Ar gamindamas klausote muzikos? Taip, dažniausiai tai būna „Jazz Radio“. Kur improvizuojate drąsiau – muzikoje ar virtuvėje? Kuo panašūs ir kuo skiriasi šie procesai? Tikriausiai ir virtuvėje, ir muzikoje improvizuoju vienodai drąsiai… ir vienodai blogai! Dažniausiai sugalvojęs kažką gaminti net nepažiūriu į receptą arba tik užmetu akį, kad maždaug orientuočiausi. Visa kita tampa absoliuti improvizacija. Panašiai ir muzikoje – niekas manęs nemokė improvizuoti, ir tai darau gana diletantiškai. Svarbiausia tai, kad dažniausiai improvizacijomis tiek virtuvėje, tiek ir muzikoje nuoširdžiai mėgaujuosi – nesvarbu, pavyksta jos ar ne. #akordeonas #Levickis #muzika

Apie 10 vnt. Arbūzų ir braškių bei kivių ledams pagaminti reikia: 300 g kubeliais pjaustyto arbūzo be sėklų 200 ml braškių skonio nektaro HAPPY DAY 3–4 kivių 20 g medaus 1. Arbūzą sutrinkite su braškių nektaru ir užpildykite apie 1/2 ledų formelių talpos. Įstatykite laikiklius ir šaldykite apie 2 val. 2. Tuomet sutrinkite kivius su medumi ir užpilkite ant sustingusio arbūzo sluoksnio. Šaldykite dar apie 4 val. Skanaus!

Kokybiška vanilė yra labai brangi, nes jos ruošimo procesas yra ilgas, nepaprastai kruopštus ir reikalaujantis kasdienio dėmesio. Apie tai, kaip auginama kokybiškiausia ir brangiausia, t. y. Prancūzijos Polinezijos vanilė, skaitykite čia. Be to, nepamirškite, kad vanilė tinka ne tik desertams. Kaip saugoti. Kokybiška vanilės ankštis yra aliejuota, minkšta ir lipni. Jeigu įsigijote šio prieskonių sidabro (auksas turbūt atitektų šafranui), saugokite ją, laikykite tinkamai, antraip sudžius ir praras žavesį, kvapnumą ir minkštumą. Pasak Alfo Ivanausko, laikyti vanilės ankštis geriausia... rome. Nupjaukite ankšties galiuką, į indą įpilkite romo (maždaug per piršto storumą) ir įmerkite ankštį. Indą sandariai uždarykite, uždenkite. Taip laikoma vanilė savo gerąsias savybes saugos metų metus. Su pomidorais. Vanilė tinka ne tik su saldžiais patiekalais. Pirmiausia labai siūlau išbandyti vanilę su pomidorais. Papjaustykite pomidorą, pagardinkite jį geru alyvuogių aliejumi, juodaisiais pipirais, druska ir vanilės ankšties grūdeliais. Vanilė suteikia naują labai elegantišką skonio ir kvapo natą. Padažams. Bet ne tik desertiniams. Vanile labai tinka gardinti kremiškus padažus žuviai ar vištienai, tad jeigu ruošiate pagrindiniam pietų ar vakarienės patiekalui grietinėlės kremą, nepabijokite pagardinti jo vanile. Vanilė suteiks papildomo aromato ir ypač nustebins tuos, kuriems žuvies kvapas nėra labai malonus. Šis triukas gali padėti atrasti žuvį iš naujo. Su jūrų gėrybėmis. Prancūzijos Polinezijoje vanilė derinama su jūrų gėrybėmis, pavyzdžiui, krevetėmis. Jeigu žuvį ar kitas jūrų gėrybes kepsite tešloje, į sūrią tešlą įberkite šiek tiek vanilės grūdelių. Įdomus potyris, kai sūri tešla kvepia saldžiai. Būtinai išbandykite. Vanilė ir romas. Šį triuką jau minėjome, tačiau norime pabrėžti, kad jis prigamina ir nuostabaus pagardo saldiems kepiniams ir desertams. Jeigu gaminate pagardą specialiai, tai perpjaukite vanilės ankštis, užpilkite jas romu ir palaikykite dvi savaites, paskui skaninkite kepinius ir kitus saldumynus. Vanilinis cukrus. Į sandarų indą berkite cukrų, įdėkite kelias vanilės ankštis, palaikykite kelias dienas ar savaitę ir turėsite naminio, natūralaus vanilinio cukraus. Vanilė ir vaisiai. Grįžęs iš Polinezijos primygtinai siūlau arbūzą, bananą, papają, ananasą į vaišių stalą tiekti apibarstytus vanilės sėklomis. Atrasite naujus skonius Vanilė ir karšti gėrimai. Šis duetas yra legendinis. Kaip paruošti vanilinę juodą arbatą? Įdėkite vanilės ankštį į indą su kokybiškomis juodomis arbatžolėmis ir palaikykite kelias dienas ar savaitę. Turėsite nuostabią vanilinę arbatą, kuri labai populiari Prancūzijos Polinezijoje. Sėkmės ir skanaus!