Paieškos rezultatai

Linas – tai taip lietuviška ir jauku. Tačiau ar dažnai jį tiesiame ant Kūčių stalo? Šiais metais VMG rekomenduoja išmėginti šį tą naujo, bet kartu seniai pažįstamo ir artimo. Kad susigaudyti būtų lengviau, tendencijas padeda apžvelgti Vaida Kniūkštienė, „Linen Tales“ prekės ženklo vadovė. KAD GAMINTI BŪTŲ MALONIAU Iš susėdusių aplink Kūčių ar Kalėdų stalą visada atsiranda toks žmogus, kuris be galo mėgsta gaminti. Greičiausiai apie tai žino visa šeima ir draugai, o kulinarų spintelės lūžta nuo dovanotų pipirų malūnėlių ar indelių visiems gyvenimo atvejams. Todėl būkite originalūs – galbūt šiemet padovanokite ką nors iš lino. „Prijuostės – gera dovana, nes jų išvaizda ir spalvos yra universalios. Taip pat ir dydžio nereikia atitaikyti, jos tinka visiems. Tad, jei žinote, kad žmogui patinka gaminti, dovanokite lininę prijuostę. Lininę – dėl to, kad ji ne tik tinkamai tarnauja gaminant, bet ir gerai atrodo einant prie stalo. Rinkitės solidaus rašto, minimalistinę prijuostę, ir tikrai neprašausite“, – teigia Vaida. 1. Natūralaus lino prijuostė su dryželiais; 2. Pilka minkštinto lino prijuostė; 3. Tamsiai mėlyna prijuostė per juosmenį. VALGYTOJAMS IR ESTETAMS Sunkiausia dovaną išrinkti tiems, kurie, rodos, turi viską. Ir dar yra išrankūs. Todėl smulkios, bet estetiškos dovanos iš lino gali būti puikus sprendimas. „Tokios smulkios dovanėlės paprastai daug nekainuoja, bet kartu papuošia interjerą. Derinkite lino servetėles ar siaurus takelius su didelėmis staltiesėmis. Tai pagyvins visą vaizdą. Tinka dovanoti žmonėms, kuriems valgymas – šventė, o stalo serviravimas – neatsiejama to dalis“, – sako Vaida. 1. Džiovintų rožių vintažinės lino servetėlės su peltakiu; 2. Mozaikos rašto minkštinto lino padėkliukai po puodeliu; 3. Rausvai levandinis stalo takelis su kutais. DOVANOTI POILSIAUTOJUI Patalynė ir rankšluosčiai irgi gali būti dovana. Tereikia rasti spalvą ir tekstūrą, kuri tinka kone kiekvieno skoniui, o ypač tiems, kuriems namai yra jų tvirtovė. Tai tokie daiktai, kurie padeda namuose pasijusti geriau, sukuria jaukumą. Vakare išsimaudžius vonioje, nusišluosčius minkštu lininiu rankšluosčiu visada gera įlįsti į lininius patalus. Juolab, kad lino gaminių spalvos dažniausiai yra natūralios, neryškios. Tai sukuria natūralumo ir lengvumo pojūtį. Tačiau atkreipkite dėmesį į lino struktūrą ir kaip rankšluosčiai ar patalynė pagaminta. Rinkitės kilpinius rankšluosčius, kurie greitai džiūsta, ir minkštintos medžiagos patalynę. „Linas yra natūrali medžiaga, todėl leidžia kūnui kvėpuoti. Tad miegant žiemą nebūna šalta, o vasarą nebūna karšta. Tokia dovana tinka tiems žmonėms, kurie mėgsta būti namuose ir daug dėmesio skiria savo aplinkai. Daug kas įsivaizduoja, kad linas yra kieta, šiurkšti medžiaga ir visai netinkama patalynėms, tačiau jei patalynė minkštinta, ji švelni ir maloni prisiliesti“, – sako Vaida. SPALVOS, FORMOS IR RAŠTAI Dovanos išvaizdą galima rinktis atsižvelgiant į žmogaus pomėgius, stilių. Tačiau nelengva nuspręsti, kai pasirinkimas didelis, o dovanoti reikia daug kam – net ir tiems, kuriuos menkai pažįsti. Šiemet rinkitės žemės atspalvių, prigesintas spalvas arba likite prie klasikinių ir jų derinių. „Dabartinių tekstilės tendencijų viršūnėje yra ramios spalvos, orientuotos į skandinavišką stilių. Tuo pat metu tai yra klasika, kuri visada išliks aktuali. Formos ir raštai taip pat yra klasikiniai: aiškios linijos, peltakis, kutai. Tai sugrįžtanti tendencija. Tokia romantiška, moderni klasika“, – sako „Linen Tales“ atstovė. #linas #dovanos #Kalėdos #prijuostė #tekstilė #interjeras #patalynė #LinenTales #virtuvėstekstilė

„Kad rytoj būtų ne blogiau nei buvo vakar, mūsų restoranas bręsta kaip gera jautiena“, – tokiu šūkiu vadovaujasi naujo Vilniaus restorano „Meat Steak House“ kūrėjai. Tarp jų – ir garsusis virtuvės šefas Liutauras Čeprackas, kurio sena idėja atidaryti rojų tikros, geros mėsos gerbėjams, pagaliau įgyvendinta. Liutauras Čeprackas modernų, septyniasdešimties vietų mėsos restoraną įkurdino už Mindaugo tilto, visai šalia senųjų Vilniaus sporto rūmų, Juozapavičiaus gatvėje. „Tai bus mėsos namai ir viskas tuo pasakyta, – nukerta žinomas šefas. – Visada norėjau prisidėti prie tokio restorano“. Vakaro svečiai vaišinosi įvariais Liutauro Čepracko ruoštais užkandžiais (Linos Jakubauskaitės nuotr.) „Meat Steak House“ Liutauras statė ant trijų kertinių akmenų, be kurių pats gero mėsos restorano neįsivaizduoja: mėsos brandinimo kamera, natūralia ugnimi kūrenama uždara krosnis ir išskirtinis vyno kambarys. „Restorane įrengėme mėsos brandinimo kamerą, Baltijos šalyse esame bene vienintelis restoranas tokią turintis, – sako Liutauras. – Brandinimo kamera leidžia vykti mėsos skonių evoliucijai, o kepsnių restoranui mėsos skonis yra bene pats svarbiausias dalykas. Svečiams siūlysime tik sausai brandintą jautieną. Būkime atviri – iš Argentinos, Brazilijos, JAV atkeliaujanti mėsa yra šlapio brandinimo, nes keliauja vakuuminiuose maišeliuose. Mes norime akcentuoti lietuvišką mėsą – vartokime savą prekę. Visada sakau: argentinietišką kepsnį gali paragauti Londone, Paryžiuje ar Vilniuje, tačiau lietuviško taip lengvai negausi. Užsienietį juk įdomiau atvesti į lietuviškos mėsos restoraną ir išdidžiai pasakyti, kad mūsų mėsa – ne blogesnė, o dažnai netgi geresnė“. „Svečiams siūlysime tik sausai brandintą jautieną“, – L.Čeprackas Savo kulinariniais sugebėjimais garsėjantis šefas tikina, kad prisilietimų prie gero mėsos gabalo reikia kuo mažiau. „Mėsos namai diktuoja savas taisykles ir jų būtina laikytis. Svarbiausias patiekalas mūsų restorane bus mėsa“, – sako ir priduria, kad nors lietuviai ir yra mėsėdžių tauta, jautienos kol kas valgyti dar neįprato. Mėsos gerbėjams „Meat Steak House“ siūlys daugiausia jautieną, tačiau ragauti bus galima ir ant kedro lentelių keptos antienos bei iš Naujosios Zelandijos atkeliavusios avienos. „Su mėsa dirbame ne pirmi metai, – sako šefas. – Savo rankovėse, it kozirius, slepiame dar ne vieną staigmeną. Savo restorane tieksime ypatingų parametrų mėsą, galiu pažadėti, kad tokios neturės nė vienas Vilniaus restoranas ir jos nebus galima nusipirkti nė vienoje parduotuvėje“. Kartu su tikru mėsos gerbėju į restoraną užsukusiam vegetarui virtuvės meistras siūlys keletą žuvies patiekalų, taip pat ypatingai paruoštų daržovių. „Visai nesistengdami sukūrėme tokį garnyrų meniu, kuris puikiausiai tiks vegetarams“, – sako Liutauras. Dieną verslo pietus siūlantis „Meat Steak House“ restoranas vakarais pakeis rūbą. „Vakare būsime kitokie, labiau iškilmingi“, – sako Liutauras, pats sukūręs restorano koncepciją, parinkęs baldus. Interjero idėjas virtuvės šefui įgyvendinti padėjo mama, interjero dizainerė Irma Žukienė. Liutauras Čeprackas (Linos Jakubauskaitės nuotr.) „Mėgstu naujus kelius, Lietuvoje mes tik kuriame mėsos vartojimo kultūrą, – sako Liutauras. – Labai viliuosi, kad eisime pirmyn ir geryn. Norėčiau, kad mūsų restoranas subręstų taip, kaip gera jautiena geroje brandinimo kameroje“. #mieste #julijajanus #JogailaMorkūnas #arminasdarasevičius #restoranas #mėsa #liutaurasčeprackas #vilnius

Kobės jautiena – tai žodį „išskirtinis“ idealiai atitinkantis produktas, kuris yra japoniškos prabangos ženklas. Kilogramas Kobės jautienos vidutiniškai kainuoja 500 eurų, o savo išvaizda ši mėsa prilyginama marmuro uolienos grožiui. Nuo auginimo iki patiekimo ši jautiena prižiūrima itin atidžiai. Vis dėlto, ar tai tik išpūstos prabangos aksesuaras, ar iš tiesų kruopščiai auginamų jaučių mėsa yra ypatinga ir verta savo kainos? MĮSLINGASIS MARMURAS Mėsos marmuringumas yra jungiamojo audinio riebalų išsikerojimas raumeningoje mėsoje. Būtent dėl to, kad riebalai išsiskiria iš jungiamojo audinio, o ne iš raumeninio, mėsa yra išraižyta plonyčiais raštais. Išskiriama 12 lygių jautienos marmuringumui apibrėžti. Japonijoje pripažįstama tik ta mėsa, kuri atitinka bent trečią lygį – tai reiškia, kad ji turi turėti mažiausiai 21 % riebalų. Japonijoje mėsa vadinama gera, kai turi pakankamai riebalų, tad plonyčiais raštais išraižyta Kobė jautiena yra ypatingai vertinama. (Allan Salvador / Flickr.com nuotr.) GERO JAUČIO POMIRTINIS GYVENIMAS Kobės jautiena atkeliauja iš Hiogo prefektūros Kobės miesto, kur „Wagyu“ veislės karvės auginamos, šeriamos ir skerdžiamos. Šių karvių mėsa privalo būti mažiausiai 6 lygio marmuringumo arba turėti iki 30 % riebalų, mėsos kokybė A arba B kategorijos, o karvė negali sverti daugiau kaip 470 kilogramų. Tam, kad mėsa galėtų būti vadinama Kobės jautiena, karvės turi būti niekada neatsivedusios jauniklių, o jaučiai – tik jauni. Kobės jaučius ir karves auginantys ūkininkai prižiūri gyvulius kaip savo šeimos narius. Tad kai kurie ūkininkai net nežino, kokia gera yra jų jautiena, nes juos apima šleikštulys vien nuo minties apie savo augintinių valgymą. Gyvuliai kiekvieną dieną yra masažuojami rankomis, kad riebalų sluoksnis įsiskverbtų į liesą mėsą ir lygiai pasiskirstytų. Europiečiai yra įpratę vartoti kuo liesesnę jautieną, o Japonijoje mėsa vadinama gera, kai turi pakankamai riebalų. Jie mėsai suteikia taip norimo minkštumo ir purumo. Kobės mėsa turi daug cinko, geležies, vitaminų B1, B2, B3 ir B12. Dažniausiai iš marmurinės mėsos ruošiami sultingi ir burnoje tirpstantys didkepsniai. Tačiau Japonijoje kulinarai šią mėsą naudoja ir ruošdami sukiyaki – plonai pjaustytus mėsos griežinėlius, prie kurių paprastai patiekiamas žalių kiaušinių padažas, ir shabu shabu – taip pat plonai pjaustytos mėsos griežinėlius, ruošiamus sultinyje su daržovėmis ir kitais japoniškos virtuvės gardėsiais. Kobė jautienos tataki – dar vienas šios mėsos panaudojimo būdų. ALTERNATYVOS LIETUVOJE Lietuviška jautiena taip pat yra vertinama pasaulyje ir eksportuojama gan aukšta kaina. Kokios Kobės jautienos alternatyvos mūsų šalyje, atsakė parduotuvės „Steak supply“ mėsininkas Gediminas Kasiliauskas. „Marmuringumas mėsai suteikia gerą išvaizdą, bet svarbiausia – nepamirštamą skonį. Kepant mėsą, ją padaro sultingesnę, nes tie gerieji riebalai karamelizuojasi. Kuo mėsa marmuringesnė, tuo ji skanesnė ir kokybiškesnė, turtingesnio skonio. Todėl jei ieškote mėsos kepsniui, ieškokite su plonais riebaliukais ir jokiu būdu nebijokite jų“, – sako Gediminas. Kilogramas šios lietuviškos premium klasės mėsos „Steak supply“ mėsinėje kainuoja 28,51 Eur. Kilogramas lietuviškos premium klasės mėsos „Steak supply“ mėsinėje kainuoja 28,51 Eur. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) #steikas #mieste #marmurinė #Steaksupply #Kobėjautiena #wagyu #jautiena #mėsa #vilnius

Vilniaus Katedros aikštėje kaip ir kasmet ne tik žybsės eglutė, bet ir šilumą skleis Kalėdų miestelis. Sukorus gerą kelią šaltomis Vilniaus senamiesčio trinkelėmis, tikrai norisi užkąsti ar išgerti ko nors jaukaus ir malonaus. Šiųmetinis Kalėdų miestelis yra europietiškai lietuviškas. Modernūs nameliai, kuriuose iš Lietuvos miestų ir miestelių suvažiavę pardavėjai siūlo pačių gamintus keisčiausius gėrimus, olandiškus blynelius ar keliasdešimties rūšių obuolių sūrį. Jeigu prieš penkerius metus Kalėdų miestelis labiau priminė Užgavėnių vaišių stalus, tai pastaruosius dvejus metus ši vieta nestokoja išradingų pasiūlymų. Tiesa, kone pusė apklaustų praeivių sakė, kad Vilniuje norėtų įdomesnio ir netikėtesnio Kalėdų miestelio. Atmetus ironiją ir tiesiog mėgaujantis švenčių laukimu, malonu, kad miestelis pasitinka skambant 1943 metų Bingo Crosby „Santa Claus is Coming to Town“, karšto vyno šiluma ir obuolių bei šokolado aromatais. Kiekvienas pardavėjas atrodo it nykštukas ar nykštukė, kurių nosys nuo šalčio šiek tiek paraudusios, siūlantis ragauti kalėdinio kisieliaus ar keptų kaštainių. Kaštainius geriausia valgyti tada, kai šalta, užsigeriant karštu vynu „Kaštainius atsivežame iš Italijos. Jie yra valgomos rūšies. Kepame juos ant ketaus keptuvės be jokių papildomų skonių ar prieskonių. Paprasti kaštonai, pakepti ant ugnies, yra savotiško ir įdomaus skonio. Geriausia juos valgyti tada, kai šalta, užsigeriant karštu vynu“, – sako pardavėja Vera. Kitame namelyje išrikiuoti dideli bidonai su kaitinamais gėrimais. Obuolių, baltojo šokolado, vyno, net viskio… „Karšto viskio punšo recepto neišduosime (juokiasi). Į jo sudėtį įeina viskis, citrinos, gvazdikėliai ir viskas pakaitinama. Su tokiais ingredientais galite improvizuoti, išeis labai skaniai. Šiemet čia populiariausias karštas vynas“, – sako gėrimų pardavėja iš Panevėžio. Trečiojo namelio savininkė kepa kvapnius riešutus, pro juos neįmanoma praeiti abejingai. „Riešutai yra saldūs, juos skrudiname nenaudodami jokių konservantų. Bekepdami skaniname žiemiškais prieskoniais: cinamonu, baltaisiais ar juodaisiais sezamais, imbieru. Juos skanu valgyti ir vienus, ir prie arbatos ar kavos“, – sako pardavėja Erika. Vilniaus katedros aikštėje kaip ir kasmet ne tik žybsės eglutė, bet ir šilumą skleis Kalėdų miestelis. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Kalėdų miestelis www.kaledossostineje.lt Darbo laikas: I – IV 11–21 val., V 12–22 val., VI 11–22 val., VII 11–21 val. Gruodžio 24 d. 12–17 val. Gruodžio 25, 26 d. 12–22 val. Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. #Kalėdos #kaštainiai #mugė #miestelis #karštasvynas #vilnius #šventė #katedrosaikštė

Pastaraisiais metais Vilniaus barų žemėlapį papildė nemažai specializuotų barų ir maitinimo vietų. Senamiestyje pasirinkimą atskiruose baruose gali rasti alaus, vyno, viskio, sidro mėgėjai. Vilniuje veikia pirmasis ir vienintelis šampano baras, dedikuotas išskirtinai šiam gėrimui. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Vasaros pradžioje pačioje Vilniaus širdyje duris atvėrė ir šampano baras „The Bubbles. Champagneria“. Šampanas žengia koja kojon su visa vyno kultūra ir jos populiarėjimu mūsų šalyje. Geruose restoranuose šampanas vyno kortoje jau yra atskirtas nuo vyno ir jo pasirinkimas neapsiriboja tik keliais žinomais vardais. Barą vilniečiai Lina ir Saulius Galdikai sukūrė pajutę, kad trūksta tokios vietos, kurioje būtų galima neįpareigojančiai išgerti šampano. Viskam, įskaitant asortimento parinkimą, klientų aptarnavimo politiką, personalo mokymus ir šampano kultūros skleidimą apskritai, vadovauja šampano entuziastė Lina. „Nors šampanas ir nėra pigus produktas, tačiau nebūtinai jis turi būti neįkandamas, perkamas tik buteliais ir tik išskirtinėmis progomis. Norime parodyti šampano ar kitų putojančių vynų pasirinkimo galimybes, priartinti, – tikina L. Galdikienė, drauge su vyru pasirinkusi parodyti kitokią – baro koncepciją ir pasiūliusi vilniečiams pilstomo šampano. – Nors Pietų Europos šalyse champagneria nebūtinai reiškia šampano barą, Lietuvoje 90 proc. žmonių, išgirdę šį žodį, iškart pagalvoja apie šampaną. Šio gėrimo jau dabar turime daug ir įvairaus, bet neplanuojame sustoti.“ „The Bubbles. Champagneria“ taurę putojančio gėrimo galima rasti ir už 4–5 Eur, o Lietuvos rinkoje tai nėra bauginanti kaina“, – teigia p. Galdikienė. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Gėrimai į „The Bubbles. Champagneria“ atkeliauja ir iš didžiųjų gamintojų, ir iš mažesnių šampano ūkių. „Mūsų asortimentas ir kainų politika stebina daugelį“, – sako L. Galdikienė ir priduria, kad „The Bubbles. Champagneria“ taurę putojančio gėrimo galima rasti ir už 4–5 Eur, o Lietuvos rinkoje tai nėra bauginanti kaina. Pilstomi šampanai čia keičiami kas savaitę ir dažniausiai baro lentoje galima matyti 5–6 skirtingus putojančius gėrimus, kuriuos galima ragauti taurėmis. „Svečiams siūlome rinktis iš beveik 60 rūšių skirtingų šampanų ir dar beveik tiek kitų putojančių vynų: itališką prosecco, ispanišką cava arba prancūzišką cremant. Siekėme sudaryti išskirtinę vyno kortą ir pasiūlyti putojančio gėrimo kiekvienam skoniui ir nuotaikai. Tokio „burbulų“ pasirinkimo sostinėje daugiau nerasite niekur“, – teigia p. Lina ir priduria, kad jie atstovauja beveik visiems į Lietuvą importuojamiems putojantiems gėrimams. „The Bubbles. Champagneria“ asortimente yra brangesnių, įdomesnių putojančių gėrimų, pavyzdžiui, „Henri Giraud“, „Palmer & Co“, „Bonville“, „Moutard“, taip pat didesniems šampano namams, tokiems kaip „Moët Chandon“, „Veuve Cliquot“, „Mumm“, „Paul Roger“, „Cristal“, atstovaujančių gėrimų. Nors bare itin išryškintas putojančių gėrimų asortimentas, siekiant išlaikyti Pietų Europos tradicijas, „The Bubbles“ šampanerijoje siūloma ir kitų klasikinių kokybiškų gėrimų – vyno, romo, likerio, viskio. Paklausta, kokia publika renkasi ragauti putojančių gėrimų, p. Lina tikina, kad lankytojo portretą nupiešti būtų sunku. „Sutinku vis daugiau žmonių, kurie dievina šampaną ir, svarbiausia, tikrai daug apie jį išmano. Dažnas svečias iš anksto žino, kokį gėrimą nori ragauti, kokį šampano stilių labiau mėgsta. Tačiau ateina ir tokių, kurie dar tik nori susipažinti su šampanu, ir aš labai džiaugiuosi, kad pirmajai pažinčiai renkasi mūsų barą. Tokiems „pradedantiesiems ragautojams“ siūlome pradėti nuo lengviausio šampano, kad nebūtų labai intensyvus, kad neišgąsdintų“, – sako šampanerijos šeimininkė, taip pat organizuojanti šampano degustacijas, kurias veda šio gėrimo žinovai, tokie kaip Jolanta Smičienė, Gintautas Jašinskas ir kiti. Vakaroti į „The Bubbles. Champagneria“ (baras dirba nuo 17 val. kasdien) žmonės ateina tiek poromis, tiek ir didesnėmis kompanijomis. Šeimininkė juokdamasi pasakoja, kad kartą svečias pats buvo maloniai nustebęs savo atradimu, kodėl renkasi šią vietą: „Juk kur šampanas – ten ir moterys.“ Tiesa, į šampaneriją ragauti „burbulų“ renkasi tiek moterys, tiek vyrai. Beje, dažniau solidesni, šampaną vertinantys ne tik kaip moterišką gėrimą, tačiau tiesiog kaip gerą vyną. „Baro interjerą ir įvaizdį kūrėme norėdami atsisakyti ne tik tradicinės vyninės įvaizdžio, bet ir su šampanu siejamos prabangos, blizgesio. Todėl tarpusavyje šią vietą vadiname moteriška pub’o atmaina. Tikime, kad gerai čia jaučiasi ir tie, kurie po darbo su kolegomis užsuka pokalbiui prie taurės vyno, ir tie, kurie užsuka aperityvo prieš keliaudami prabangesnės vakarienės ar pasilinksminti į klubą. Siekiame būti labai demokratiški ir norime, kad visi mūsų svečiai jaustųsi gerai“, – šampanerijos viziją pasakoja p. Lina. „The Bubbles. Champagneria“ Vilniaus g. 35, Vilnius tel. ( 8-647) 72557 Darbo laikas: I–VII 17.00–2.00 val. „The Bubbles. Champagneria“ „Facebook“ profilis Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. #mieste #prosecco #putojantisvynas #skaniosvietos #cava #baras #šampanas #šampanerija #cremant #vynas #thebubbles #vilnius #gėrimai

Nuo vasaros pradžios veikiantis košerinis restoranas „Rishon“ yra tikra žydiškos kultūros šerdis Vilniaus mieste. Čia ausį glosto izraelietiška muzika, įdomus kvapas ir niekur kitur neregėtas interjeras. Viduje trumpam pasimetu, nes viskas nekasdieniška ir neįprasta, tačiau tuoj pat pasitinka restorano direktorius Aleksandras Aronchikas, kuris priima jaukiam pokalbiui. Kokios krypties košerinis maistas gaminamas jūsų virtuvėje? Mūsų maistas yra skirtingų krypčių. Turistai, kurie valgo košerinį maistą, gali paragauti lietuviškų patiekalų, adaptuotų pagal kašruto taisykles, pavyzdžiui, cepelinų, žemaičių blynų, „Jūratės“ vištienos kotletų. Taip pat gaminame izraelietiškus patiekalus. Šiuo metu populiariausias yra vištienos didkepsnis „Pargit“. Taip pat, daugelio mūsų klientų nuomone, skaniausias Vilniaus mieste humusas ir falafeliai. prieskonius ir kitus priedus atsivežame iš Rytų Kokius produktus ir iš kur naudojate? Visus prieskonius ir kitus priedus atsivežame iš Rytų. Svarbu, kad ne iš fabrikų, o iš turgų ir kaimų – ten, kur tie prieskoniai auginami. Mes 100 proc. laikomės košerinio maisto gaminimo principų. Į procesą įdedame labai daug pastangų ir pinigų, nes produktus atvežti iš Rytų šalių, iš Izraelio yra kur kas brangiau, nei nueiti į vietinį turgų ir apsipirkti. Kokie tie košerinio maisto gaminimo principai, kurių jūs laikotės? Kiekvienas produktas yra atidžiai tikrinimas, kad nebūtų jokios muselės ar skruzdėlės, ar dar ko. Tam yra žmogus, kuris specialiais prietaisais padidina produkto vaizdą ir apžiūri, plauna jį, po to vėl tikrina ir vėl nuplauna. Mes esame prižiūrimi labai stiprios organizacijos ir rabinų. Taip pat virtuvėje yra filmuojama, kad bet kuris žmogus galėtų matyti, kaip viskas vyksta virtuvėje. Be to, rašome istoriją tam, kad kilus klausimams, viskas būtų aišku. Žodžiu, pas mus nuo A iki Z laikomasi žydiškų papročių: krosnį įjungia žydas, tikrina taip pat žydas, košerinė mėsa skersta pagal visas tradicijas. Kokie patiekalai sulaukia daugiausia dėmesio? Populiariausi patiekalai, kurie iš lankytojų sulaukia daugiausia dėmesio, yra jau minėtas „Pargit“, antiena, turistai mėgsta išbandyti cepelinus, žemaičių blynus. Tačiau vietiniams nerekomenduoju bandyti ragauti tradicinių lietuviškų patiekalų. Ne dėl to, kad tai neskanu, o dėl to, kad šių patiekalų galima paragauti kone visur, o mes turime tokių, kurių nėra niekur kitur. Rinkinys iš skirtingai marinuotos lašišos: imbieru ir apelsinų sultimis, sūdyta lašiša su alkoholiu, su limetomis (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Gruodžio 6–14 dienomis švenčiama Chanuka, ar ruošiate specialų meniu? Žinoma. Tieksime tradicinius patiekalus, kurie kepami aliejuje, latkes, įvairiausius blynus ir taip toliau. Susirinks žmonių, bus speciali programa ir vaišės, o prieš tai malda sinagogoje arba šalia esančioje salėje. Ar daug tokių, kurie ateina čia valgyti ne dėl religijos? Turbūt 90 proc. lankytojų yra ne žydai. Jie ateina paragauti, išbandyti, nes žino, kad produktai yra labai aukštos kokybės, o žmonės apie kašrutą labai daug girdėjo, žino apie specialų mėsos skerdimą, kad jis yra sveikesnis. Taip pat daug kam svarbu, kad gamybos metu nemaišomi mėsos ir pieno produktai. Restoranas „Rishon“ Tilto g. 3, Vilnius Darbo laikas: I-IV 7–22 val., V 7–16 val., VI 16.30-23 val., VII 7–22 val. „Rishon“ „Facebook“ profilis #kašrutas #košerinismaistas #košeriniomaistorestoranas #Chanuka #idėjoKalėdoms #Rishon #žydiškasmaistas

Kosmonautų maistas jau yra tapęs viena iš populiarių urbanistinių legendų: išgirdus šiuos žodžius, daugelis įsivaizduojame astronautus iš dantų pastos tūbelių traukiančius kotletų skonio tyrę, arba ore plaukiančius įvairius maisto produktus, kuriuos nesvarumo būsenos veikiama kosminio laivo įgula pradžioje turi pasigauti. Kartais net ir mes, žemiečiai, norėdami pasidalinti įspūdžiais apie skanią vakarienę sakome, kad valgydami skrajojome padebesiais; o koks jausmas valgyti pakilus dar ir gerokai virš jų? KOSMINĖ KULINARIJA: ĮVADAS Iš tiesų maistas tūbelėse bei iki miltelių išdžiovinti produktai yra tiesa – tačiau tai yra pati kosminės kulinarijos pradžia, vis dar formuojanti daugelio supratimą apie šios dienos kosmonautų meniu, kuris yra jau gerokai patobulėjęs. Suomijos Vantos mieste veikiančiame Aviacijos muziejaus rūsyje įrengtas nedidelis, tačiau intriguojantis kosmoso kampelis, kuriame galima iš arti apžiūrėti pačius pirmuosius į kosmosą skridusių žemiečių patiekalus, pagamintus Rusijoje. Natūralu, kad turėdami daugybę neatsakytų klausimų apie tai, kaip žmogaus organizmą veikia nesvarumo būsena, mokslininkai stengėsi astronautams paruošti tokį maistą, kuris turėtų kuo mažiau galimybių sukelti problemų kosminiame laive. Vieni iš svarbiausių kosmoso kulinarijos terminų – liofilizavimas ir rehidratacija: pirmojo metu iš maisto produktų yra ištraukiami visi skysčiai, ir maistas tampa sausos, birių miltelių konsistencijos. Rehidratacija – tai vandens grąžinimas į produktus: visi jų supakuoti orui nepralaidžiose pakuotėse su specialia anga vamzdeliams, per kuriuos įpilamas vanduo. Kiekvienam maisto produktui atstatyti reikalingas skirtingas vandens kiekis, kuris nurodytas ant produkto pakuotės. PIRMASIS ŽMOGAUS VALGIS KOSMOSE Pirmojo astronauto, ruso Jurijaus Gagarino, pakilusio 1961-ais metais, meniu buvo gana asketiškas: dvi tūbelės į piurė sutrintos mėsos, o desertui – viena tūbelė šokoladinio padažo piurė. Po metų į erdvę pakilę amerikiečiai, vykdę misiją „Mercury“ (1959-1963 metais), savo racionu nebuvo itin patenkintI: grįžę į Žemę jie teigė, kad jiems paruošti liofilizuoti kasnio dydžio maisto gabaliukai, įvairūs milteliai bei į tūbeles suspautos pastos buvo beskonės arba visai neskanios. Kai kurie paruošti produktai trupėjo, o erdvėje sklandančių trupinių nebuvo įmanoma sugaudyti ir jie kėlė problemų laivo technikai. Nors maistas toli gražu nepatenkino įprastinių mitybos poreikių, pirmojo skrydžio metu buvo galima įsitikinti, kad valgymas kosmose didesnių iššūkių organizmui nesukelia, ir tai paskatino tolesnius bandymus, siekiant sukurti labiau patenkinantį maistą kosminiame laive. Pirmojo astronauto, ruso Jurijaus Gagarino, pakilusio 1961-ais metais, meniu buvo gana asketiškas: dvi tūbelės į piurė sutrintos mėsos, o desertui – viena tūbelė šokoladinio padažo piurė. TARPPLANETINĖ SUMUŠTINIŲ KONTRABANDA Antrosios NASA misijos „Gemini“ (vykdytos 1965-1966 metais) metu astronautams buvo pasiūlyti kiek gardesni patiekalai – daugiausiai įtakos tam turėjo patobulintos pakuotės, leidusios maiste išsaugoti daugiau jo skoninių savybių. Tūbelių, dažnai svėrusių daugiau, nei juose supakuotas maistas, buvo atsisakyta, taip pat patobulinti ir maisto rehidratacijos mechanizmai. Šios misijos metu į komandos meniu jau buvo įtraukti tokie patiekalai kaip vištiena su daržovėmis, duona, irisinis pudingas bei obuolių sultys. Gerai žinoma ir viena komiška istorija apie tai, kiek problemų sukėlė įgulos paslapčia į laivą įneštas sumuštinis su jautiena: žinodamas, kaip juos mėgsta komandos vadas Gusas Grissomas, pilotas Johnas Youngas nutarė šios kontrabandos pasiimti su savimi. Deja, duonos riekių trupiniai laivo erdvėje sukėlė pavojų sklandžiam technikos veikimui. Nors vadas ir galėjo pasimėgauti sumuštiniu, NASA specialiai dėl šio įvykio turėjo sušaukti klausymą, kurio metu įgula sulaukė ne pačių maloniausių žodžių. Nuo to laiko NASA ėmė ypač griežtai tikrinti, ką astronautai pasiima su savimi laivą. KOSMINIS VALGOMASIS 1968-1975 metais vykdytos „Apollo“ programos metu racionas kosmose dar patobulėjo, o programos „Skylab“ dalyviai 1973-1974 metais jau galėjo valgyti įvairias mėsas ir net ledus. Valgymas skrydžio metu tapo panašesnis į Žemės valgius ir tuo, kad papildomo komforto suteikė ir specialūs valgomieji stalai: jie, taip pat ir kėdės, turėjo būti pritvirtinti prie grindų, o prie kėdžių buvo pritaisyti specialūs diržai, kuriais susisegus kojas ir pėdas buvo įmanoma prie stalo sėdėti stabiliai ir ramiai. Maistą pradėta tiekti ant specialių padėklų, kurie galėjo jį ir pašildyti, o padėkluose įtaisyti magnetai užtikrino, kad tiek produktai, tiek ir įrankiai išliktų nenuskrieję lau. Prie šių padėklų apačios taip pat pritaisyti diržai, kuriais astronautai gali pritvirtinti padėklus sau ant kojų, stalo ar prie sienos. Greta valgymo įrankių ant maisto padėklų turi būti ir žirklės, kadangi kitaip specialiai pagamintų pakuočių atsidaryti nepavyktų. Vis dėlto net ir su šiais patobulinimais astronautai turėdavo nemažai nusiskundimų dėl maisto kokybės – didžiąja dalimi dėl to, kad kosmose jo skonis paprasčiausiai pakinta. Atbunka ir uoslės bei skonio receptoriai, todėl populiariausi kosminiuose laivuose būna aštrūs patiekalai ir produktai. „Skylab“ misijos metu įgula išmėgino ir alkoholį, pasiėmę šerio, tačiau vien jo kvapas po laivą pasklido taip stipriai, kad astronautai sunegalavo jo net neparagavę. Be to, neigiama visuomenės nuomonė apie alkoholį kosminiame laive taip pat prisidėjo prie NASA sprendimo atsisakyti jo būsimose misijose. ASMENINĖS PREFERENCIJOS… Detalų stronautų mitybos planą sudaro dietologai, kurie turi užtikrinti, kad su maistu įgula gautų ne tik pakankamai kalorijų, bet ir tinkamą visų reikalingų medžiagų balansą. Tarkime, vidutinio svorio moteriai per dieną erdvėje reikia 1900 kalorijų, tuo tarpu vyrams su maistu gali tekti ir 3200 kalorijos. Kinijos kosmonautų porcijos dažniausiai turi apie 2400 kalorijų. Nors daugumos mineralų ir vitaminų poreikis kosmose yra panašus į žmogaus poreikius Žemėje, kai kurie parametrai skiriasi: skrydžio metu astronautai turi mažiau raudonųjų kraujo kūnelių, taigi jiems su maistu reikia gauti ir mažesnį kiekį geležies, nes per daug geležies organizme gali pakenkti širdies veiklai. Įgulos meniu parinkimas vyksta likus maždaug 8-9 mėnesiams iki pakilimo, o astronautai gali paraugti visų norimų variantų iš mokslininkų siūlomo meniu ir susidėlioti savo pageidavimus. Sudarytas mitybos planas skrydžio metu kartojasi kas aštuonias dienas. …IR TAUTINIAI MITYBOS ĮPROČIAI Šiandien kosmoso meniu nedaug skiriasi nuo Žemėje valgomų produktų, o skirtingų šalių kosmoso stotys netgi užtikrina, kad maistas atitiktų astronautų religiją bei kitus valgymo įpročius. Tarkime, rusų meniu neapsieina be barščių ar ikrų, tuo tarpu musulmonai valgo tik „halal“ – islamo reikalavimus atitinkantį maistą. Žinoma, kartais ir tai sukelia tam tikrų kuriozinių situacijų: kosmoso tautosakoje sklando istorija apie tai, kaip vienas suomių astronautas negalėjo su savimi pasiimti elnienos, kadangi skrydis vyko prieš Kalėdas, ir elnią Rudolfą nuo mažumės mylintiems amerikiečiams tai sukėlė nemalonių jausmų… teigiama, kad suomiui vietoje to pasirinkus briedieną, toks sprendimas didesnių prieštaravimų nesukėlė. Atbunka ir uoslės bei skonio receptoriai, todėl populiariausi kosminiuose laivuose būna aštrūs patiekalai ir produktai KOSMINIO MENIU REIKALAVIMAI Nepaisant to, kaip išsiplėtė kosmoso racionas, jis vis tiek turi atitikti daugybę reikalavimų ir pereiti specialius ruošimo etapus. Pirmiausia, produktai turi būti energetiškai vertingi, lengvai virškinami, ne paskutinėje vietoje yra ir jų skonis. Antra, visi jie turi būti apdoroti taip, kad būtų tinkami valgyti nulinėje gravitacijoje: produktai neturi reikalauti ilgo ir sudėtingo paruošimo, juos suvalgius turėtų būti lengva susitvarkyti, pakuotės neturi užimti daug vietos. Jos taip pat turi būti patogios maistui paruošti – t.y., stengiamasi, kad nereikėtų produktų išiminėti, maišyti, ar daryti kitus papildomus gaminimo veiksmus. Visi maisto pagardai kosmose turi būti skystos konsistencijos – net druska ir pipirai! Maistui pagardinti gaminama speciali druskos ir pipirų pasta, kadangi laive pažirę prieskoniai sukeltų daugybę problemų, ir ne tik technikai: jie galėtų patekti į astronautų gerkles, akis ir nosis, taip netgi sukeldami uždusimo pavojų. Dauguma rusų astronautų valgomo maisto yra supakuota skardinėse bei tūbelėse, o NASA dažniausiai naudoja iš lankstaus plastiko ir metalo folijos gaminto laminato paketus. SRIUBOS, KEPSNIO, O GAL KAVOS..? Tarp liofilizuojamų patiekalų (tų, iš kurių ištraukiami skysčiai) kosminiame laive galima valgyti vištienos sultinį ar trintą grybų sriubą, makaronų ir sūrio apkepą, vištieną su ryžiais, kiaušinienes bei dribsnius. Į šitaip apdirbtą maistą vanduo grąžinamas tik prieš pat valgį. Jei patiekalas turi būti patiekiamas šiltas, jis į mikrobangę dedamas jau kartu su grąžintais skysčiais. Liofilizuojami ne tik maisto produktai, bet ir gėrimai, tarkime, kava (ją galima gardinti taip pat į miltelius paverstu pienu ar grietinėle), arbata, sultys ar limonadai – į jų paketus įpylus vandens, gaunamas pilnavertis gėrimas. Net ir paprastas geriamas vanduo yra pilamas iš specialių talpyklų į tuščius paketus su vamzdeliais. Mėsa paveikiama jonine spinduliuote, kurios dėka ilgiau išlieka šviežia. Leidžiama pasiimti ir šviežių vaisių bei daržovių – nors jie ir turi būti suvalgyti per pirmas porą dienų, šie produktai leidžiami kaip psichologinė parama stresą patiriam organizmui. Yra ir kitų produktų, kuriuos galima pasiimti tokio paties pavidalo, kokie jie yra valgomi Žemėje, tarkime, riešutus, įvairius batonėlius ar sausainius. Įdomu tai, kad iki šiol geriausias būdas išpręsti duonos trupinių problemą kosmose buvo… sprendimas pakeisti ją tortilijomis. Vis dėlto, kad ir kiek būtų pažengusi tarpplanetinė gastronomija, dauguma astronautų ypač laukia pirmo valgio po nusileidimo į Žemę. Gerai žinoma istorija apie Jurijaus Romanenkos grįžimą po pusantrų metų, praleistų skriejant „Sojuz“. Nusileidęs jis sulaukė gerų ir blogų naujienų: geros buvo tai, kad specialiai jam buvo užsakyta ką tik prekyboje pasirodžiusio alaus. Tačiau pakitus jo nusileidimo vietai, alus buvo už 600 kilometrų… #skylab #kosmosas #kulinarija #kosmonautai #tūbelės #maistas #nasa #apollo

Bent šiek tiek su vyno pasauliu susipažinę žmonės žino, kas yra someljė, ką jis daro restorane ir ko iš jo galima tikėtis. Tačiau Lietuvos profesijų klasifikatoriuje tokios profesijos nėra. Yra vyno padavėjas. Bet tai nesutrukdė privačia iniciatyva prieš dešimt metų atsirasti Lietuvos someljė asociacijai. Šį rudenį jai pradėjo vadovauti Arminas Darasevičius. Jis – tituluočiausias šalies someljė. Lietuvos someljė čempionu yra tapęs penkis kartus. Kokia someljė padėtis Lietuvoje? Pats šį darbą tiesiogiai dirbi trečius metus kartu su virtuvės šefu Egidijumi Lapinsku įkurtuose restoranuose „Time“ ir „Dine“. Kol kas šalyje esi vienintelis someljė, dirbantis sau. Mano nuomone, Lietuvoje trūksta someljė, kurie būtų autoritetai. Turime keletą žmonių, kurie dirba someljė restoranuose – tai aš, Narimantas Miežys iš „Telegrafo“ ir Artūras Vasilionokas iš „Boff‘o“. Dar yra Renatas Jauniškis iš „Ti’anos“, gal ilgiau pagalvojus būtų galima rasti ir daugiau. Bet mums trūksta bendraminčių susitikimų ir pasikalbėjimo, ką galėtume nuveikti, kad someljė būtų daugiau, kad jų darbas būtų vertinamas. Naujasis Someljė asociacijos prezidentas Arminas Darasevičius – tituluočiausias šalies someljė. Lietuvos someljė čempionu yra tapęs penkis kartus. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Gal restorano savininkai neleidžia išaugti autoritetams? Mažai restoranų, kuriuose rasi vyno kortą, sudarytą iš 7 ar 8 vyno tiekėjų parduodamo vyno. Dažniausiai jos yra rinkodarinės: vyno pardavėjai restoranui paskolina pinigų porai ar trejetui metų ir įpareigoja parduoti tokius vynus, kuriuos nurodo. Save gerbiantis vyno žinovas (someljė) neis dirbti į tokį restoraną, nes ten užtenka padavėjo. Galbūt, sunku spręsti. Bet, mano nuomone, padavėjams trūksta žinių, kad jie galėtų užsiauginti autoriteto raumenis. Pažiūrėkite, į Lietuvos someljė čempionato finalą patenka žmonės, kurie mokosi, o tie, kurie tik dirba, deja, lieka žingsniu atsilikę. Kad būtum įvertintas, pirmiausia turi parodyti, kokios tavo žinios. Someljė neužtenka teisingai atidaryti butelį, įpilti į taurę ir laiku ją papildyti. Reikia daug žinoti apie vyną, mokėti pasiūlyti svečiui kažką nauja. Deja, restorano žmonės per mažai dalyvauja gėrimų degustacijose arba nenori aukoti savo laisvalaikio mokymams. Vyno pasaulyje esi daugiau nei dešimt metų. Lietuva iki šiol yra „Primitivo“ gėrėjų kraštas. Atrodytų, įsirašyk į vyno kortą keletą pozicijų šio arba stilistiškai panašaus vyno ir be didelių pastangų jį parduosi. Tačiau „Dine“ turi Burgundijos vyno, kurį tavo prašymu sutiko atvežti vienas importuotojas. Kodėl? Viena vertus, restorane turėti kažką išskirtinio, ko neturi kaimynas, yra prestižo reikalas. Tačiau toks projektas reikalauja daug energijos. Toks vynas įšaldo pinigus, tai daugiau yra rinkodarinis pasididžiavimas. Tačiau yra svečių, kurie vertina tai, kas suteikia didelio džiaugsmo. Turime keletą restoranų, vyninių ir net picerijų, kurios pačios vežasi vyną. Galbūt tai dar vienas sprendimas būti išskirtiniam? To neužtenka. Tavo atsivežtas vynas turi būti ne tik vienintelis Lietuvoje, bet ir kažkuo ypatingas. Tikrai ne pigumu reiktų išsiskirti. Esu ragavęs ne vieną tokį vyną, didžioji dauguma beveidžiai, banalūs, o kartais net negeriami. Taip atsitinka dėl profesionalių žinių stygiaus. Rasti gerą, įdomų vyną už gerą kainą yra tas pats, kaip laimėti milijoną. Patikėkite! Pasaulyje yra rengiami vyno kortos rinkimai. Gal verta tokią padaryti ir Lietuvoje? Esu įsitikinusi, kad lietuviai nori įdomaus, gero ir net intelektualaus vyno. Tokie rinkimai padėtų ir restoranams, ir jų svečiams. Gal reiktų. Šioje srityje vėl atsiliekame nuo kaimynų latvių. Rygos restorano „Biblioteka No. 1“ vyno kortą yra reitingavęs „Wine Spectator“, pripažintas pasaulinis vyno leidinys. Kad to sulauktum, turi padaryti vyno kortą su idėja. Kodėl latviai vyno srityje mus gerokai pralenkę? Tai sprendžia rinka, moki rinka. Tačiau reikia pripažinti: importuotojas taip pat formuoja vartotojo skonį. Mūsų šalyje trūksta someljė, kurie pasakytų: duokite kažką nauja ir įdomesnio, madingesnio. Bet tai gali pasakyti ir bus išgirstas tas, kuris yra autoritetingas. Arminai, iki šiol Someljė asociacija buvo ganėtinai uždara organizacija, apie jos veiklą būdavo girdėti ne kažin kas. Norisi tikėti, kad jos prezidentu tapai ne todėl, kad galėtum puikuotis išdidžiai skambančiomis pareigomis. Asociacijos tikslai yra skatinti someljė atsiradimą, kelti jų žinias bei įgūdžius. Asociacija taip pat veikia ir tarptautiniu lygiu, labai aktyviai bendradarbiaujam Baltijos regione someljė varžybose, tai yra pagrindinis žinių ir profesinių įgūdžių kėlimo skatinimas. Darbas jau prasidėjo. Pirmas žingsnis – keičiame įstatus. Struktūra, pagal kurią veikė asociacija, buvo neveikli. Pavyzdžiui, iš valdybos nebuvo jokios iniciatyvos. Jei kažkas ir vykdavo, tai tik buvusio prezidento Arūno Starkaus dėka. Iki šiol tikraisiais asociacijos nariais galėjo būti tik sertifikuoti someljė. Tokių Lietuvoje turime vienuolika. Jie galėjo rinkti prezidentą, daryti tiesioginę įtaką. Norime, kad į asociacijos veiklą įsitrauktų kuo daugiau žmonių. Pavyzdžiui, gėrimų pardavėjų, kurie nėra baigę privačiai organizuojamų kursų, bet savo ilgamete patirtimi, žiniomis ir iniciatyva gali prisidėti prie asociacijos veiklos? Taip. Tokiam žmogui reiktų parašyti prašymą, pateikti jį naujai išrinktai Someljė asociacijos tarybai, kurioje yra penki nariai. Tai bus savotiškas filtras, kuris padės išvengti subjektyvumo bei simpatijų ir antipatijų. Norime, kad asociacijoje būtų kuo daugiau iniciatyvių narių. Panašu, kad naujuose įstatuose narystė bus suvienodinta. Iki šiol buvo sunku suprasti, kas buvo asociacijos ir kas – „Vyno klubo“. Tai atskirti yra svarbu. Pavyzdžiui, Lietuvos vyno čempionatas – asociacijos renginys, nors iki šiol jį organizuodavo ir vykdydavo „Vyno klubo“ žmonės. Desertų čempionatas yra „Vyno klubo“ savininkų iniciatyvos renginys. Ir nors Someljė asociacija tokius renginius tik sveikina, ilgus metus viskas buvo viename dubenyje, todėl prireiks laiko viską išgryninti. Ar gėrimų importuotojai galės būti Someljė asociacijos nariais? Norime, kad asociacija būtų veiklių individų erdvė. Importuotojai galės būti tik rėmėjais. Dabar mūsų tikslas ir yra surasti tų rėmėjų. Gėrimų pardavėjai turėtų suprasti, kad asociacija užsiims šviečiamąja veikla, kuri padės parduoti jų produktus. Arminai, kaip asociacija užsiims šviečiamąja veikla? Norime įkurti Edukacinį komitetą, į kurį suburtume žmones, galinčius padėti ruošti someljė ne tik dirbti restoranuose, bet ir dalyvauti varžybose, Someljė čempionatuose. Šis komitetas turės rengti mokymus, seminarus. Reikia surinkti daugiau čempionatuose dalyvaujančių ir gerai pasirodančių žmonių. Latviai turi labai rimtų varžybautojų. Lietuvoje vis tas pats lygis, neatsiranda naujų veidų. Dabar svarbiausia rasti žmonių, kurie norėtų mokytis. Martynas Pravilonis iš „Vyno klubo“ turi daug teorinių žinių, bet jam reikia išmokti aptarnavimo. Tačiau viskas išmokstama, kai labai norisi. Jūratė Sprindžiūnaitė Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. #someljė #dine #arminasdarasevičius #Lietuva #restoranas #vynas #primitivo #naujiena

Vilniuje praėjusią savaitę lankęsis pasaulio austrių atidarymo čempionas, Guinnesso rekordo savininkas Marcelis Lesoille specializuotame žuvų ir jūrų gėrybių restorane „Šiaurės jūra“ lankytojams demonstravo, kaip taisyklingai atidaryti austres ir kaip jas ragauti. Marcelis viena po kitos austres atidarinėjo akies mirksnio greičiu, užrištomis akimis ar rankas laikydamas už nugaros. Be to, prancūzas tam nepagailėjo euro monetos ir vienos iš lankytojų kreditinės kortelės – parodė, kaip atidaryti austres su šiais „įrankiais“. Žiūrovai, o ypač moteris, davusi kreditinę, trumpam sulaikė kvėpavimą. Žinoma, 40 metų patirties turinčiam ir 28 austres per minutę atidarančiam Marceliui ranka neslystelėjo ir kiekvienas judesys buvo tikslus it nugaląsto peilio pjūvis. Pasidėkite austrę ant pirštų galų, koja į save, tiesioji dalis į pirštų pusę Marceli, kaip taisyklingai ir greitai atidaryti austrę? Visų pirma pasidėkite austrę ant pirštų galų, koja – į save, tiesioji dalis – į pirštų pusę. Vizualiai padalinkite austrę į tris trečdalius ir nuo pirmo viršutinio trečdalio pradėkite austrę daryti. Kita ranka paimkite peiliuką už ašmens galo ir šiek tiek įsmeikite į tarpą. Įsmeigę peilio galą, sukiokite tą ranką, kurioje laikote austrę, o ne tą, kurioje turite peiliuką. Tai labai palengvina procesą. Besukiodami po truputį atidarysite austrę, ji tarsi turi užlipti ant peilio galo, nereikia jo smeigti į austrę. Atpjaukite ją nuo kiauto ir gardžiuokitės. Kaip galima palengvinti austrės atidarymą? Užlašinkite šiek tiek citrinos. Tuomet austrė šiek tiek prasivers ir bus labai lengva ją atidaryti. (Kodėl būtent citrina?) Dėl rūgšties. Jeigu ant jūsų užvarvintų rūgšties, juk irgi akys atsivertų. Austrė yra gyvas organizmas. Įsmeigę peilio galą, sukiokite tą ranką, kurioje laikote austrę, o ne tą, kurioje peiliuką Kodėl svarbu atidaryti austrę, nesulaužius kiauto? Paprasčiausiai dėl to, kad austrės mėsoje nebūtų sutrupėjusių kiauto gabaliukų. Valgant tai tikrai trukdo. Su kuo geriausia derinti austres? Tikri žinovai austres valgo be nieko. Stengiasi atrasti skonį, nes kiekviena austrė, kiekviena jų rūšis turi savitumo. Jeigu nusprendžiate austres derinti su kažkokiu maistu, tinka juodieji pipirai, citrina, įvairūs padažai. Pavyzdžiui, smulkiai kapoti švieži agurkai arba klasikinis prancūziškas padažas, verdamas iš shallot grybų, vyno ir vyno acto. Geriausia austrėmis gardžiuotis kartu su baltuoju sausu arba putojančiu vynu. Aš labiausiai mėgstu su šampanu. Tai skonio reikalas. Atidarę, atpjaukite austrę nuo kiauto ir gardžiuokitės Tiekiate trijų rūšių austres. Kuo jos skiriasi? Brandinimo laikotarpiu, nuo kurio priklauso austrės mėsingumas. Kuo ilgiau austrė brandinta, tuo ji mėsingesnė ir sunkesnė. Kitaip nei europiečiai, kinai mėgsta užsisakyti kuo sunkesnes, ilgiau brandintas austres, jie austres kepa. Ar austrės turi lytį? Galima sakyti, kad taip. Dažniausiai vyrai renkasi moteriškas austres, nes jų skonis intensyvesnis ir ryškesnis, o moterys mieliau ragauja vyriškos lyties austres, nes jos švelnesnio skonio. Kaip atskirti šviežią austrę nuo senos? Atidarius austrę ir nupylus joje esantį vandenį, šiek tiek ją suspauskite. Jeigu austrė staiga prisipildo vandens ir išsipučia, reiškia, kad ji šviežia. Taip ji bando save apsaugoti. O pasenusi austrė nebeatgauna pradinės formos ir ji jau netinkama valgyti. Be to, 110 austrių prilygsta 100 gramų jautienos kepsnio. Vienu kartu suvalgyti tiek austrių ir gerai jaustis greičiausiai neįmanoma, užtenka iki dešimties austrių, ir jau sotu. #austriųatidarymas #MarcelisLesoille #austrės #kaipatidarytiaustres #Šiaurėsjūra

Kiekviena šeima turi savo šaltibarščių receptą ir tik savus šaltibarščius vadina tikraisiais. Ir tų tikrųjų yra labai skirtingų – vieni klampūs ir tiršti, kiti skysti ir lengvučiai. Vienuose švieži burokėliai, kituose marinuoti. Ši įvairovė yra nuostabi, būkite drąsūs ir smalsūs – mylėkite savus, bet ragaukite ir svetimus. Rožinė sriuba yra labai palanki eksperimentams. Alfas dalinasi patarimais, kurie šiek tiek pakeis ir sustiprins įprastą ir nepakartojmą šaltibarščių skonį. Šalti ingredientai. Ruošdami šaltibarščius pasistenkite, kad visi ingredientai būtų kuo šaltesni, nes kuo šaltesni ingredientai, tuo skanesni šaltibarščiai. Galite kefyrą ar marinuotus burokėlius kelioms minutėms įdėti į šaldymo kamerą, kad atšaltų kaip reikiant. Tik neperšaldykite. Daugiau aromato. Ruošdami tradicinius šaltibarščius svogūnų laiškus ir krapus susmulkinkite, pabarstykite druska, sumaišykite ir palaikykite kelias minutes, kad išsiskirtų kuo daugiau krapų ir svogūnų sulčių ir eterinių aliejų. Šaltibarščiai bus kvapnūs ir aromatingi. Ryški spalva. Kad išsaugotumėte ryškią sriubos spalvą, naudokite marinuotus burokėlius su actu. Actas paryškina spalvą. Taigi, sudėję pjaustytus marinuotus burokėlius, į sriubą įpilkite šiek tiek likusio marinato. Pagardai. Šaltibarščius skanu gardinti tiek grūstais juodaisiais pipirais, tiek garstyčiomis, tiek krienais. Pasirinkite ingredientą pagal savo skonį, visų kartu nedėkite. Tegul šaltibarščiai būna su charakteriu! Žaismingiau. Rožinę sriubą galite patiekti žaismingiau, iškilmingiau. Tam dalį ingredientų suplakite lyg kokteilį, o kitus, pavyzdžiui, krapus, agurkus, supjaustykite ir sudėkite į dailius dubenėlius. Šaltibarščių kokteilį patiekite ąsotėlyje ar taurėse – kiekvienas jų įsipils į savo dubenėlį, kuriame jau laukia kvapnūs ingredientai. Žmonės, kuriuos vaišinate, pasijus lyg restorane. Finaliniai triukai. Aš visada vieną dalį agurkų dedu šviežių, kitą – marinuotų, nes pastarųjų saldžiarūgštė rūgštelė suteikia sriubai dar daugiau charakterio. Taip pat patarkuoju citrinos žievelės ir įdedu šiek tiek česnako. Šie trys ingredientai sustiprina šaltibarščių skonį, jie tampa dar skanesni. Eksperimentai. Nebijokite eksperimentuoti. Išbandykite šaltibarščius su šaldytomis vyšniomis ir ožkos sūriu. Vyšnios yra yra saldžiarūgštės, be to, suteikia labai gražios spalvos. Taip pat šaltibarščiams labai tinka saldžiarūgštis obuolys, įtarkuokite jo. Visus nustebins geltonieji šaltibarščiai – kefyras puikiai dera ir su žuvimi, ir su sojos padažu, nors neragavusiems tai atrodo neįtikėtina. Pabandykite pasigaminti šaltibarščių želė, kurią patogu neštis net į iškylas, kokteilį, galima gaminti šaltibarščių kremą, tortą ir t.t. Būkite kūrybingi! Sėkmės ir skanaus!