Kosmonautų maistas jau yra tapęs viena iš populiarių urbanistinių legendų: išgirdus šiuos žodžius, daugelis įsivaizduojame astronautus iš dantų pastos tūbelių traukiančius kotletų skonio tyrę, arba ore plaukiančius įvairius maisto produktus, kuriuos nesvarumo būsenos veikiama kosminio laivo įgula pradžioje turi pasigauti. Kartais net ir mes, žemiečiai, norėdami pasidalinti įspūdžiais apie skanią vakarienę sakome, kad valgydami skrajojome padebesiais; o koks jausmas valgyti pakilus dar ir gerokai virš jų?
KOSMINĖ KULINARIJA: ĮVADAS
Iš tiesų maistas tūbelėse bei iki miltelių išdžiovinti produktai yra tiesa – tačiau tai yra pati kosminės kulinarijos pradžia, vis dar formuojanti daugelio supratimą apie šios dienos kosmonautų meniu, kuris yra jau gerokai patobulėjęs. Suomijos Vantos mieste veikiančiame Aviacijos muziejaus rūsyje įrengtas nedidelis, tačiau intriguojantis kosmoso kampelis, kuriame galima iš arti apžiūrėti pačius pirmuosius į kosmosą skridusių žemiečių patiekalus, pagamintus Rusijoje. Natūralu, kad turėdami daugybę neatsakytų klausimų apie tai, kaip žmogaus organizmą veikia nesvarumo būsena, mokslininkai stengėsi astronautams paruošti tokį maistą, kuris turėtų kuo mažiau galimybių sukelti problemų kosminiame laive. Vieni iš svarbiausių kosmoso kulinarijos terminų – liofilizavimas ir rehidratacija: pirmojo metu iš maisto produktų yra ištraukiami visi skysčiai, ir maistas tampa sausos, birių miltelių konsistencijos. Rehidratacija – tai vandens grąžinimas į produktus: visi jų supakuoti orui nepralaidžiose pakuotėse su specialia anga vamzdeliams, per kuriuos įpilamas vanduo. Kiekvienam maisto produktui atstatyti reikalingas skirtingas vandens kiekis, kuris nurodytas ant produkto pakuotės.
PIRMASIS ŽMOGAUS VALGIS KOSMOSE
Pirmojo astronauto, ruso Jurijaus Gagarino, pakilusio 1961-ais metais, meniu buvo gana asketiškas: dvi tūbelės į piurė sutrintos mėsos, o desertui – viena tūbelė šokoladinio padažo piurė. Po metų į erdvę pakilę amerikiečiai, vykdę misiją „Mercury“ (1959-1963 metais), savo racionu nebuvo itin patenkintI: grįžę į Žemę jie teigė, kad jiems paruošti liofilizuoti kasnio dydžio maisto gabaliukai, įvairūs milteliai bei į tūbeles suspautos pastos buvo beskonės arba visai neskanios. Kai kurie paruošti produktai trupėjo, o erdvėje sklandančių trupinių nebuvo įmanoma sugaudyti ir jie kėlė problemų laivo technikai. Nors maistas toli gražu nepatenkino įprastinių mitybos poreikių, pirmojo skrydžio metu buvo galima įsitikinti, kad valgymas kosmose didesnių iššūkių organizmui nesukelia, ir tai paskatino tolesnius bandymus, siekiant sukurti labiau patenkinantį maistą kosminiame laive.
Pirmojo astronauto, ruso Jurijaus Gagarino, pakilusio 1961-ais metais, meniu buvo gana asketiškas: dvi tūbelės į piurė sutrintos mėsos, o desertui – viena tūbelė šokoladinio padažo piurė.
TARPPLANETINĖ SUMUŠTINIŲ KONTRABANDA
Antrosios NASA misijos „Gemini“ (vykdytos 1965-1966 metais) metu astronautams buvo pasiūlyti kiek gardesni patiekalai – daugiausiai įtakos tam turėjo patobulintos pakuotės, leidusios maiste išsaugoti daugiau jo skoninių savybių. Tūbelių, dažnai svėrusių daugiau, nei juose supakuotas maistas, buvo atsisakyta, taip pat patobulinti ir maisto rehidratacijos mechanizmai. Šios misijos metu į komandos meniu jau buvo įtraukti tokie patiekalai kaip vištiena su daržovėmis, duona, irisinis pudingas bei obuolių sultys.
Gerai žinoma ir viena komiška istorija apie tai, kiek problemų sukėlė įgulos paslapčia į laivą įneštas sumuštinis su jautiena: žinodamas, kaip juos mėgsta komandos vadas Gusas Grissomas, pilotas Johnas Youngas nutarė šios kontrabandos pasiimti su savimi. Deja, duonos riekių trupiniai laivo erdvėje sukėlė pavojų sklandžiam technikos veikimui. Nors vadas ir galėjo pasimėgauti sumuštiniu, NASA specialiai dėl šio įvykio turėjo sušaukti klausymą, kurio metu įgula sulaukė ne pačių maloniausių žodžių. Nuo to laiko NASA ėmė ypač griežtai tikrinti, ką astronautai pasiima su savimi laivą.
KOSMINIS VALGOMASIS
1968-1975 metais vykdytos „Apollo“ programos metu racionas kosmose dar patobulėjo, o programos „Skylab“ dalyviai 1973-1974 metais jau galėjo valgyti įvairias mėsas ir net ledus. Valgymas skrydžio metu tapo panašesnis į Žemės valgius ir tuo, kad papildomo komforto suteikė ir specialūs valgomieji stalai: jie, taip pat ir kėdės, turėjo būti pritvirtinti prie grindų, o prie kėdžių buvo pritaisyti specialūs diržai, kuriais susisegus kojas ir pėdas buvo įmanoma prie stalo sėdėti stabiliai ir ramiai. Maistą pradėta tiekti ant specialių padėklų, kurie galėjo jį ir pašildyti, o padėkluose įtaisyti magnetai užtikrino, kad tiek produktai, tiek ir įrankiai išliktų nenuskrieję lau. Prie šių padėklų apačios taip pat pritaisyti diržai, kuriais astronautai gali pritvirtinti padėklus sau ant kojų, stalo ar prie sienos. Greta valgymo įrankių ant maisto padėklų turi būti ir žirklės, kadangi kitaip specialiai pagamintų pakuočių atsidaryti nepavyktų.
Vis dėlto net ir su šiais patobulinimais astronautai turėdavo nemažai nusiskundimų dėl maisto kokybės – didžiąja dalimi dėl to, kad kosmose jo skonis paprasčiausiai pakinta. Atbunka ir uoslės bei skonio receptoriai, todėl populiariausi kosminiuose laivuose būna aštrūs patiekalai ir produktai. „Skylab“ misijos metu įgula išmėgino ir alkoholį, pasiėmę šerio, tačiau vien jo kvapas po laivą pasklido taip stipriai, kad astronautai sunegalavo jo net neparagavę. Be to, neigiama visuomenės nuomonė apie alkoholį kosminiame laive taip pat prisidėjo prie NASA sprendimo atsisakyti jo būsimose misijose.
ASMENINĖS PREFERENCIJOS…
Detalų stronautų mitybos planą sudaro dietologai, kurie turi užtikrinti, kad su maistu įgula gautų ne tik pakankamai kalorijų, bet ir tinkamą visų reikalingų medžiagų balansą. Tarkime, vidutinio svorio moteriai per dieną erdvėje reikia 1900 kalorijų, tuo tarpu vyrams su maistu gali tekti ir 3200 kalorijos. Kinijos kosmonautų porcijos dažniausiai turi apie 2400 kalorijų. Nors daugumos mineralų ir vitaminų poreikis kosmose yra panašus į žmogaus poreikius Žemėje, kai kurie parametrai skiriasi: skrydžio metu astronautai turi mažiau raudonųjų kraujo kūnelių, taigi jiems su maistu reikia gauti ir mažesnį kiekį geležies, nes per daug geležies organizme gali pakenkti širdies veiklai. Įgulos meniu parinkimas vyksta likus maždaug 8-9 mėnesiams iki pakilimo, o astronautai gali paraugti visų norimų variantų iš mokslininkų siūlomo meniu ir susidėlioti savo pageidavimus. Sudarytas mitybos planas skrydžio metu kartojasi kas aštuonias dienas.
…IR TAUTINIAI MITYBOS ĮPROČIAI
Šiandien kosmoso meniu nedaug skiriasi nuo Žemėje valgomų produktų, o skirtingų šalių kosmoso stotys netgi užtikrina, kad maistas atitiktų astronautų religiją bei kitus valgymo įpročius. Tarkime, rusų meniu neapsieina be barščių ar ikrų, tuo tarpu musulmonai valgo tik „halal“ – islamo reikalavimus atitinkantį maistą. Žinoma, kartais ir tai sukelia tam tikrų kuriozinių situacijų: kosmoso tautosakoje sklando istorija apie tai, kaip vienas suomių astronautas negalėjo su savimi pasiimti elnienos, kadangi skrydis vyko prieš Kalėdas, ir elnią Rudolfą nuo mažumės mylintiems amerikiečiams tai sukėlė nemalonių jausmų… teigiama, kad suomiui vietoje to pasirinkus briedieną, toks sprendimas didesnių prieštaravimų nesukėlė.
Atbunka ir uoslės bei skonio receptoriai, todėl populiariausi kosminiuose laivuose būna aštrūs patiekalai ir produktai
KOSMINIO MENIU REIKALAVIMAI
Nepaisant to, kaip išsiplėtė kosmoso racionas, jis vis tiek turi atitikti daugybę reikalavimų ir pereiti specialius ruošimo etapus. Pirmiausia, produktai turi būti energetiškai vertingi, lengvai virškinami, ne paskutinėje vietoje yra ir jų skonis. Antra, visi jie turi būti apdoroti taip, kad būtų tinkami valgyti nulinėje gravitacijoje: produktai neturi reikalauti ilgo ir sudėtingo paruošimo, juos suvalgius turėtų būti lengva susitvarkyti, pakuotės neturi užimti daug vietos. Jos taip pat turi būti patogios maistui paruošti – t.y., stengiamasi, kad nereikėtų produktų išiminėti, maišyti, ar daryti kitus papildomus gaminimo veiksmus.
Visi maisto pagardai kosmose turi būti skystos konsistencijos – net druska ir pipirai! Maistui pagardinti gaminama speciali druskos ir pipirų pasta, kadangi laive pažirę prieskoniai sukeltų daugybę problemų, ir ne tik technikai: jie galėtų patekti į astronautų gerkles, akis ir nosis, taip netgi sukeldami uždusimo pavojų. Dauguma rusų astronautų valgomo maisto yra supakuota skardinėse bei tūbelėse, o NASA dažniausiai naudoja iš lankstaus plastiko ir metalo folijos gaminto laminato paketus.
SRIUBOS, KEPSNIO, O GAL KAVOS..?
Tarp liofilizuojamų patiekalų (tų, iš kurių ištraukiami skysčiai) kosminiame laive galima valgyti vištienos sultinį ar trintą grybų sriubą, makaronų ir sūrio apkepą, vištieną su ryžiais, kiaušinienes bei dribsnius. Į šitaip apdirbtą maistą vanduo grąžinamas tik prieš pat valgį. Jei patiekalas turi būti patiekiamas šiltas, jis į mikrobangę dedamas jau kartu su grąžintais skysčiais. Liofilizuojami ne tik maisto produktai, bet ir gėrimai, tarkime, kava (ją galima gardinti taip pat į miltelius paverstu pienu ar grietinėle), arbata, sultys ar limonadai – į jų paketus įpylus vandens, gaunamas pilnavertis gėrimas. Net ir paprastas geriamas vanduo yra pilamas iš specialių talpyklų į tuščius paketus su vamzdeliais. Mėsa paveikiama jonine spinduliuote, kurios dėka ilgiau išlieka šviežia. Leidžiama pasiimti ir šviežių vaisių bei daržovių – nors jie ir turi būti suvalgyti per pirmas porą dienų, šie produktai leidžiami kaip psichologinė parama stresą patiriam organizmui. Yra ir kitų produktų, kuriuos galima pasiimti tokio paties pavidalo, kokie jie yra valgomi Žemėje, tarkime, riešutus, įvairius batonėlius ar sausainius. Įdomu tai, kad iki šiol geriausias būdas išpręsti duonos trupinių problemą kosmose buvo… sprendimas pakeisti ją tortilijomis.
Vis dėlto, kad ir kiek būtų pažengusi tarpplanetinė gastronomija, dauguma astronautų ypač laukia pirmo valgio po nusileidimo į Žemę. Gerai žinoma istorija apie Jurijaus Romanenkos grįžimą po pusantrų metų, praleistų skriejant „Sojuz“. Nusileidęs jis sulaukė gerų ir blogų naujienų: geros buvo tai, kad specialiai jam buvo užsakyta ką tik prekyboje pasirodžiusio alaus. Tačiau pakitus jo nusileidimo vietai, alus buvo už 600 kilometrų…
