„Šis restoranas buvo mano svajonė“, – sako Šiauliuose ne pirmus metus veikiantį restoraną „Avenue Brasserie“ atidaręs Algirdas Matačiūnas. Pabaigęs studijas karališkajame Vestminsterio koledže, patirtį kaupė garsiuose užsienio restoranuose, kol vieną dieną atsiradus galimybei jo noras išsipildė. Apie tai, kaip sekasi turėti restoraną Šiauliuose ir kelti miesto gastrokultūros lygį, ir kalbamės.
Kodėl restoranui atidaryti pasirinkote Šiaulius, o ne kitą miestą?
Šiauliai man patiko, nes tai yra neatrasta teritorija. Manau, kad panašų potencialą turi Panevėžys. Turiu viziją, bet nežinau, kada ją galėsiu įgyvendinti. Ko gero, su Evaldu Žaliūku. Su juo kartu mokėmės karališkame koledže, sedėjome tame pačiame suole, esame dirbę tose pačiose virtuvėse.
Šiauliams, kaip ir aplinkiniams miestams ir miesteliams, Joniškiui, Kelmei, Radviliškiui, Kuršėnams, restoranų reikia.
Koks restoranas yra „Avenue Brasserie“? Kaip jį apibūdintumėte?
Restoranas yra neįpareigojantis. Stengiausi, kad čia žmonės jaustųsi laisvai. Virtuvė yra klasikinė, tačiau kol kas tiek neįsidirbome, kad galėtume ruošti patiekalus kaip „Stikliuose“. Didžiąją dalį patiekalų ruošiame pagal prancūziškas technikas. Kuo toliau, tuo labiau linkstame į Prancūziją. Norėtume turėti prancūziškai surašytą meniu. Spėju, kad greitu metu mūsų konceptas išsigrynins. O kad neprarastume svečių, kurie mėgsta kitas virtuves, tokie patiekalai bus įtraukti kaip specialūs pasiūlymai.
Labai smagu, kad į Lietuvą galų gale atėjo klasikinė prancūziška virtuvė. Ne normandiška, ne skandinaviškas fine dining. Tai, ką paminėjau, nėra blogai. Noriu pasakyti, kad atėjo laikas klasikai su teisingomis technikomis, produktais ir požiūriu į visumą. Gurmanų yra – jeigu palygintume Vilniaus, Kauno ir Šiaulių gurmė kiekį pagal gyventojų skaičių, ko gero, jis yra toks pats. Skirtumas tik tas, kad vienur gyvena pusė milijono, kitur – 300 ar 100 tūkst., taigi skiriasi proporcija. Kitas dalykas – turizmas. Vasarą sulaukiame daug turistų, žiemą Šiauliuose jų trūksta.
Keptos krevetės su mangų salsa (8 Eur). Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kokių principų laikotės darbe? Kas jums svarbiausia?
Visuomet laikausi duoto žodžio, su visais: tiek su svečiais, tiek su darbuotojais, tiek su tiekėjais. Jei kalbant apie virtuvę, čia svarbiausia – švieži ir aukštos kokybės produktai. Dirbame su bizonų ranča, kuri yra prie Kelmės. Gulbinų ūkis tiekia jautieną, ekologiškus, labai fainus šamus gauname iš Šiaulių. Visai neseniai atradau fantastiškus eršketus, kuriuos pristato gyvus. Kita žuvis ir mėsa atvyksta iš Vokietijos horeca kompanijos. Daržoves, vaisius renkuosi pats ir iš Citmos bazių, tik joms atvykus.
Geriausių Londono restoranų virtuvėse dirba arba šešiasdešimt šefų, arba keli, bet dirba kaip maniakai. Aš nusprendžiau vadovautis pastaruoju principu. Tai palanku ekonomiškai, nes esame jauni idealistai. Sutaupytą biudžetą skiriame išskirtiniams produktams ar gurmaniškiems renginiams.
Kokie artimiausi planai? Galbūt ketinate kažką keisti?
Labai norėtųsi keisti interjerą. Restoranas yra europietiško stiliaus, labiau pietinės senojo žemyno dalies – tvarkinga erdvė, neišsiskiriantys baldai, bet labai kokybiškas maistas ir viskas kas yra liečiama svečio (įrankiai, taurės, lėkštės. Mums gavosi toks konceptas. Jau šiek tiek įsidirbome, tad yra šansų, kad greitu metu aplinkai galėsime skirti daugiau dėmesio.
Nenoriu girtis, tačiau tai yra pirmas tikras restoranas Šiauliuose nuo rusų laikų. Mieste yra gana neblogų gastropubų kaip „Morganas“ ar „CASK 215“. Tačiau tikro šeimyninio restorano – nes dirbame kartu su antrąja puse – šiame mieste nėra.
Aštuonkojis ir jaunosios bulvytės, kalafiorai, artišokai, čioriso dešra (20 Eur). Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kurių kolegų darbu žavitės?
Martyn Meid (Martynas Meidus), Matas Paulinas, Tomas Lidakevičius. Tai, ką jie daro, yra kosmosas. Taip pat paminėčiau Gerdvilą Žalį. Manau, esame panašūs charakteriu (juokiasi).
O ką pasakytumėte apie savo restorano svečius?
Ačiū, kad pavadinote svečiais, o ne klientais. Būtent tokia mūsų restorano filosofija. Kiekvienas žmogus apsilankęs restorane yra svečias, tad ir stengiamės dėl kiekvieno. Tarp restorano svečių – daug kokybiško maisto mėgėjų. Šie žmonės daug keliauja ir ragauja, todėl jie žino ir supranta, kaip maistas turi būti paruoštas.
Labai smagu, nes daug svečių atvyksta iš kitų miestų. Vieną dieną girdime marijampolietišką tarmę, kitą – žemaičiuojant, trečią atvyksta kas nors iš Aukštaitijos, nuo Pasvalio ar Panevėžio.
Anties krūtinėlė ir kriaušių piurė, lęšiai, cikorija, apelsinų-„Cointreau“ padažas (15 Eur). Vytautės Ribokaitės nuotr.
Dirbote žymiuose restoranuose užsienyje. Ką galvojate apie Lietuvos restoranų lygį?
Mes labai pasitempėme. Jei palyginčiau 2010 m., kai dirbau Londone, ir dabartį, skirtumas yra milžiniškas. Kolegų fanatikų yra nemažai. Jei vertintume pagal gyventojų kiekį, mes lenkiame daugelį šalių. Į „Michelin“ nesigilinkime, nes ten yra atskiri niuansai. Bet ne kiekvienas tvarkingas Londono restoranas prilygsta „Monams“, Čepracko gastrostudijai, Lapinsko „Dine“ ar Pacų viešbučio restoranui. Į Šiaulius atvažiavę užsieniečiai žagsi. Jie nesitiki, kaip tokiame mažame mieste gali būti toks restoranas, toks maistas. Jie pasižiūri kainą, produktą ir manęs klausia, kaip tai įmanoma.
Taigi ir mums įdomu – kaip tai įmanoma?
Su savo antrąja puse dirbame praktiškai kiekvieną dieną, mūsų kolektyvas yra viena didelė šeima. Žinome, kad turime varyti be sustojimo. Dėl nedidelio darbuotojų skaičiaus išlošiame ir galime naudoti kokybiškus produktus.
Šokoladinis fondantas (4,5 Eur) ir sūrio pyragas (5 Eur). Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kokius asmeninius tikslus sau keliate?
Mano tikslas – įvesti Šiaulius į gurmaniškų restoranų gretas. Į šalyje geriausių restoranų dešimtuką nesitaikome, bet tikimės patekti į trisdešimtuką. Jei nepavyks šiemet, stengsimės dar labiau, kad patektume kitąmet. Šiauliai turi atsirasti tame sąraše.
Adresas: Vilniaus g. 146, Šiauliai
Darbo laikas: I–III 11:00–22:00, IV 11:00–23:00, V–VI 11:00–00:00, VII 11:00–20:00.
„Facebook“ paskyra yra ČIA.
